Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Patacko kalba, pasakyta Romo Kalantos žūties 40-mečio minėjime
Laisvės liepsna, deguonis R. Kalantos aukai atminti. Gegužės 14 d., 1972-ieji. Kaune pasklinda gandas, kad miesto sode susidegino jaunuolis. Kodėl, nežinia. Po kurio laiko pradėjo aiškėti, kad jo motyvai panašūs kaip Jano Palacho, jauno istoriko, prieš trejetą metų susideginusio Prahoje. Tai laisvė, laisvė bet kuria kaina.
Gegužės 15-oji, rytas. Miesto sode tuščia ir tylu, jokių pėdsakų, nė vieno žmogaus tarsi nieko nebūtų įvykę. Apmaudi mintis: taip nieko čia niekada nebus, vaikinas save pražudė veltui, nes mes tokie apspangę ir apkrutę duslioje tyloje. Dar apžiūrėjau knygynų vitriną, bet akys, nors matė, bet nekliuvo už knygų pavadinimų ir išvažiavau į Vilnių. Praėjo lygiai tokių pat beprasmių pora dienų. Ir štai lyg perkūnas iš giedro dangaus – Kaune kažkas vyksta, Kaunas verda.
Neprisimenu kaip ir kuo, bet atsiduriu Laisvės alėjos prieigose, minioje, nebeatpažįstamoje, įelektrintoje, niauriai žvalioje. Kelią užtveria milicininkų grandinė. Bet, keista, norinčių patekti į Laisvės alėją arba, kaip kauniečiai sako, į laisvę nestabdo, praleidžia. Kodėl neinate, klausiu pirmo pasitaikiusio? Tas niūriai burbteli: eik, pats pamatysi. Ryžtuosi ir einu. Turiu viską pamatyti ir patirti pats, kaip tie airių žurnalistai, kurie Olsteryje lindo į patį pragarą, nes norėjo liudyti, patirti smurtą, patys būti smurto aukomis, o ne stebėtojais iš pašalės. Laisvė apytuštė, tik iš priekio atžygiuoja kareivių rota.
Pirmą kartą teko išvysti sovietinius kareivukus su šalmais ir ginklais, pilna ekipiruote. Šiaip jie tais jau nutolusiais nuo pokario metais nebekėlė atgrasos, greičiau buvo komiški su savo nudryžusia (…), „Clopčiatobumažnaja“ nublukusio medvilninio audinio uniforma ir kreivais kerziniais čebatais. Bet dabar jie atrodė jau kitaip. Šalmai slėpė veidų bruožus, o atkišti, paruošti šūviams kalašnikovai nebuvo panašūs į žaislinius.
Dar nieko nepadarius ir neištarus užteko, matyt, atžaraus žvilgsnio ir pasijutau užlaužtomis rankomis vedamas į kiemelį prie miesto sodo. Tai buvo egzekucijų vieta. Suimtieji išrikiuoti į vieną šerengą visaip buvo provokuojami patyčiomis, keiksmais, žeminimu parodyti protestą arba bent jau užuominą, o tada į darbą buvo paleidžiami savo darbo bananai padaryti iš gabalais supjaustyto kabelio su sunkiu metaliniu įdaru. Tokiu buvo galima ir kaukolę pralaužti. Atsimenu, jų rankenos buvo kruopščiai apvyniotos izoliacija, kad neslystų smūgiuojant. Vienas toks atsirado prieš mane. Žvilgsnių žaibai susidūrė kaip geležtės. Smogsiu atgal, kad ir kas būtų. Tai truko tik sekundės dalį, nesmogė, atsitraukė, atitolo.
Dar prisimenu tokį Kauno gatvių Gavrošą, kokių 13 metų paauglį, garbanotą, kaip ir jo prototipas, kuris kažkodėl čiulpė gal užgautą pirštą. Ką čia išsidarinėji, kas pirštui? Nusideginau. Šito liepsnos priminimui užteko, buvo užsimota bananu. Bet šalia stovėjęs tvirtas vaikinas užstojo: ko čia daužai vaikus, duok man. Davė, tas susmuko, bet nepargriuvo, atlaikė. Toliau viskas skendėjo rūke. Tvankūs, tamsūs, begaliniai ilgi KGB pastato koridoriai prigrūsti areštuotojų. „Stojat, vse na meste, ja tebė litovskyj ubliūdok…“ ir keiksmai, keiksmai, keiksmai. Prisimenu, kokia trejetų metų negalėjau pakęsti žmonių su uniforminėmis sagomis. Jeigu toks atsisėsdavo šalia, pereidavau į kitą vietą.
O viskas klostėsi taip: valdžia darė viską, kad šitaip įvyktų. Visų pirma spaudoje pasirodė straipsniai, tiksliau, keletas eilučių su šlykščiomis užuominomis, kad R.Kalanta yra psichinis ligonis. Jos buvo pasirašytos žinant psichiatrų, šitaip visiems laikams įrašiusių save į baudžiamosios psichiatrijos šito gryno sovietinio išradimo istoriją.
O laidotuvių dieną, vietoje paskelbtosios valandos, milicija porą valandų anksčiau atėmė iš artimųjų karstą ir nepaisydama protestų privertė laidoti neprileisdama nieko prie kapo. Į laidotuves susirinkusi minia, sužinojusi, kad yra apgauta, kad laidotuvės jau įvyko, savaime siūbtelėjo iš Vilijampolės į miesto centrą. Priekyje jos buvo daugiausia jauni žmonės, hipiuojantys – Romo draugai ir bičiuliai, susikibę rankomis. Jau nebe minia, o susilydęs į vieną kūną gyvas tvarinys įžengė į Laisvės alėją šaukdami: „Laisvė Lietuvai.“ Jie vieningomis gretomis tarsi viską nušluojanti potvynio banga pasiekė miesto sodą, kur ir įvyko R. Kalantos aukos pašventinimo mitingas.
Stukačių darytose nuotraukose matyti jauni, gražūs, įkvėpti veidai, tokiais ir likę istorijai. Istorijai miesto, vardu Kaunas, kur kiekvienas žmonių susibūrimas, žmonių staiga pajutusių savo jėgą, pavirtusių iš minios į dvasinį kūną, tegul tai bus bokso ar kitos varžybos, nieko bendro su politika neturinčios, visada baigdavosi vienodai ir visada netikėtai – laisvė Lietuvai, laisvė Lietuvai.
O paskui buvo naktis – svaigi laisvės naktis. Prasivėrė dangūs ir laisvės liepsnos liežuviai, nors akimirkai, nors trumpam nudegino mūsų sielas. Taip 5–6 XX a. dešimtmečių karta įprasmino savo buvimą, savo ištikimybę Lietuvos istorijos tradicijai. Kai kas 20–30 metų nenumaldoma seka kildavo sukilimai, maištai, sąjūdžiai. Nors dauguma jų baigdavosi pralaimėjimais, bet tas, kuris įkvėpdavo laisvės, jos deguonies, jos liepsnos, tas visam gyvenimui žinojo, bet nemokėjo kitiems nepatyrusiems papasakoti, kas yra laisvė, kas yra liepsna ir kas yra tas deguonis, kurio ši liepsna yra gyva.
Dar keletą žodžių šiek tiek kita, bet kartu ir artima tema. Apie dabartį, nes kiekvienas istorinis faktas, kiekvienas prisiminimas istorijos turi tik tada prasmę, kai mes jį palyginame su dabartimi ir iš to gauname pamokų. Yra tam tikrų paralelių tarp to, kas dabar vyksta Lietuvoje ir tarp kalantinių.
Tada mes turėjome išorės priešą. Tai buvo okupantas. Dabar mes turime (gal bus labai stipriai pasakyta), bet vis tik turime vidaus priešą. Su juo kovoti yra daug sunkiau, jis yra daug klastingesnis. Kova su juo yra daug subtilesnė. Mes dar netgi neturime tokios ir patirties.
Aš turiu omeny tai, kad kas vyksta pastaruoju metu. Turbūt svarbiausia yra ne tiek ekonominė krizė, kurią tikriausiai įveiksime ir, galima sakyti, jau galbūt ir įveikėme, bet moralinė krizė. Turiu omenyje Klonio gatvę, turiu omenyje tai, kas ten vyksta. Yra dvi stovyklos, Lietuva yra pasidalijusi. Jeigu reikėtų trumpai įvardyti: vienoje pusėje yra tiesūs, kitoje yra įlenkti viena ir kita forma žmonės.
Nežinau, kodėl tai vyko. Tai yra tam tikra paslaptis. Nenorėčiau pasakoti tų aplinkybių, jūs jas visas puikiai žinote. Tik noriu padaryti keletą tokių pasinaudodamas šita tribūna ir šita vieta įspėjimų. Visų pirma jaunimui. Nepražiopsokite to, kas ten vyksta, nepražiopsokite. Taip gali praeiti ir jūs turite didelę galimybę tą patį, ką patyrė R. Kalantos laikų jaunimas.
Toliau kitas inteligentijai. Nestovėkite po medžiu. Po to gailėsitės. Ir paskutinis valdžiai, o, tiksliau sakant, teisėsaugai, kuri pastaruoju metu netgi sudarė ar net žada sudaryti labai pavojingą ir grėsmingą simbiozę su psichiatrija. Lietuvoje pasekmės…
Čia aš praleidau 10 metų šitose patalpose ir žinau, kad norėdamas ir nenorėdamas savaime (galbūt dėl to esi nekaltas) atitrūksti nuo to, kas vyksta gatvėje. Gatvė yra kitokia negu tai, kas yra valdžios koridoriuje. Ten bręsta labai ir labai skaudūs dalykai, kurie gali pasibaigti tuo, kuo baigėsi kalantinės. Tai būtų toks perspėjimas ir, patikėkite, jis yra gana rimtas. Aš esu įgaliotas žmonių jį perduoti. Pragyvenome 22 metus. Buvo pavasaris, Sąjūdis, buvo vasara, buvo ruduo, po to užėjo žiema, ilga ir užsitęsusi. Dabar vėl pavasaris. Lietuva išgyvens.
Algirdo Patacko kalba Seime (lrs.lt vaizdo transliacijos įrašas):
Dėkui už viską, ką gyvenime yra nuveikęs, ir už šiandienos įspėjimus.
Sovietų psichiatrai, tas visiems aišku, buvo medicinos gėda ir komunistinių nusikaltėlių bendrininkai, bet aš su jais, šiuo atveju, dalinai sutinku. Žudytis dėl laisvės yra apgailėtinas veiksmas. Normalus žmogus to niekada nedarys, ne todėl, kad jis yra bailys, ar vergas, ar dar koks nevykėlis, o todėl, kad sveikam žmogui gyvybė yra aukščiau visko. Taip, išgyventi bet kokia kaina ir kovoti, o ne žudytis dėl ideologijų- toks yra gamtos ištobulintas mechanizmas. Stiprieji išgyvena, silpnieji nusižudo, prasigeria, susinaikina. Daryti iš Kalantos didvyrį mano nuomone yra baisi klaida. Toks žmogus turėjo būti tyliai užmirštas, tą jums pasakys kiekvienas šiandienos (jau ne sovietų) psichologas. Bėda ta, kad tokie žmonės reikalingi ideologijų skleidėjams, didingos istorijos lipdytojams ir kitiems manipuliatoriams. Patackui, va, papuolė dar viena proga paplepėt apie save istorinėje perspektyvoje ir “tautos priešus”, o aš gavau progą palot- tiek ir tos naudos iš bepramės mirties.
“Toks žmogus turėjo būti tyliai užmirštas, tą jums pasakys kiekvienas šiandienos (jau ne sovietų) psichologas.”
Ar “šiandienos psichologas” pasiūlys užmiršti ir antisovietinę demonstraciją po Kalantos laidotuvių, jos vaikymą ir riaušes kitą dieną, kurias “slopino” jau nebe milicija, o kariuomenė? Ką dar pasiūlys “šiandienos psichologas”?
Nesuplak dviejų skirtingų dalykų. Riaušės yra kova, veiksmas nukreiptas prieš laisvės suvaržytojus (prie Seimo irgi tas pats buvo, bet ar norės kas prisiminti ir garbinti, nes kažkaip neparanku būtų). Riaušėms dažnai reikia postūmio ir, šiuo atveju, tas postūmis buvo Kalantos savižudybė, nors pilnai galėjo būti ir kas nors kita, nes situacija matyt buvo įelektrinta. Savižudybėje nėra nieko nei garbingo, nei sektino. Riaušės yra puikus renginys ir jų, ypač mūsų šiandieninėje Lietuvoje, galėtų būti po kelias per mėnesį. Matytumėt kaip sukrustų riebūs snukiai.
Paties supratimas labai jau lėkštas ir ciniškas. Juk atgimstama per mirtį – tokia yra dialektika. Tai būdinga tiek gamtai, tiek sociomui. Beje, tai vykdė ir Dievas per savo sūnaus Kristaus mirtį.
… eik bobutėm savo pasakų pasakot.
Sveikam zmogui gybybe nera viskas Karoli
Arba kitaip – viskas kas gyva yra uzauge ant kazkieno kaulu. As irgi neritin romantiskai matau Kalantos auka, bet menkinti jos simboline reiksme yra neprotinga ir neetiska. Tik va lyginti Garliava dabar.
.nezinau, gal as ir klystu, bet Klonio g. byla pritempineti prie Kalantos tai netinka. Galu gale senolis ispeja organizacija kuriai yra visiskai nusispjaut ir ant vieno ir ant kito…
Greičiau – teolologinių tragedijų.
Mergaitę perdavė ‘motinai’….
Nežinau, kol kas, kaip man parodyti valdžiai, kad man nepatinka ‘teisėsaugos’ darbas tiriant pedofilų bylą – jūs mane supratote.
Kaune, prie savivaldybės, buvo apie šimtą žmonių. Vienas policininkas pasakė, kad mitingas nesankcionuotas, bet aprėktas nuspūdino. LNK žurnalistai taip pat buvo nuvyti.
Ar jūs manote, kad pažeidinėti įstatymus yra leistina?
Įstatymai netenka prasmės, jei juos pažeidinėja ‘teisėtvarkininkai’. Kad visuomenė nesuirtų žmonėms lieka SVEIKAS PROTAS.
Prieš kelis metus policininkai netikėtai apkaltino mane KET pažeidimu, kurio aš nepadariau (aiškinomės visai dėl kito pažeidimo), o nubaudė dar už kitą pažeidimą (gal apsirūkę buvo..?). Trijuose teismuose įrodžiau, kad policininkų teiginiai neatitinka tikrovės ir dar prieštarauja jų pačių pateiktiems dokumentams. Mačiau kaip ‘dirba’ teisėjai – viskas į vienus vartus.
Teismuose įstatymai yra kaip žaisliukai – laimi tas kurio advokatai geriau žaidžia, arba ‘teisėjai’ tiesiog spjaunama į visus įrodymus!
Jei ‘teisėtvarkininkai’ būtų dirbę pagal įstatymus nuo pirmo Drąsiaus Kedžio kreipimosi į juos, tai nebūtų buvę nei žmogžudysčių, nei keistų ‘mirčių’! Dabar, jei jie praloš, bus netiesiogiai atsakingi už žmogžudystes, todėl bando išsisukti nuo atsakomybės.
Pritariu, kad teismuose daug kolūkietiškumo – daug susitarimų tarp teismų grandžių, ko pasekoje pasiekti tiesą yra nepaprastai sunku. Dėl to ir siūlau Prisiekusiųjų teismą kaip apeliacinę instanciją iki AT, kuris, gaudamas jau išspręstas bylas priežiūros tvarka, būtų tarsi visuomenės priežiūros teismams institucija. Ir t.t.
D.Kedžio byloje, kaip parodė priokuroras Bieliauskas, įtariamieji buvo sekami, tačiau ar jų galimai neišbaidė kaltinančiosios pusės sukeltas triukšmas, kas visada atsitinka, jei tik nusikaltėliai pajunta pavojų? Tokiu atveju tokiose bylose, kaip taisyklė, įtariamieji sugeba neišsiduoti, teisėsauga neranda įkalčių ir tada tokios bylos baigiasi tuo, kad įtarimai būna neįrodyti.
Taigi, labai gali būti, kad dėl to, jog nebuvo rasta kabliukų, kaip tik teisėsaugininkai ir nebuvo kalti.
Šios dienos įvykiai Garliavoje akivaizdžiai parodė – Lietuvą dabar valdantys pederastai, pedofilai ir kiti “įvairiaspalviai” išsigimėliai bei jų tarnai taip ir neišmoko pasaulinės istorijos pamokų.
O tai reiškia, kad jie savo “karjerą” neišvengiamai baigs kartuvėse, nes šį kartą jų pedofilinės, antilietuviškos ir antivalstybinės “veiklos” sukelta revoliucija jau bus nebe “dainuojanti”, o tikra…
Pasistenkite taip labai nesijaudinti, nes tai kenkia jūsų sveikatai.
Ir nieko ypatingo neįvyko.
Patackas aiškiai suklydo.
jusu salis pedofilu salis as i ja niekada negrysiu
ir ka rasyt? Pasijutau kaip per sausio 13-sedi prie tv,matai,kad neteisybe,o padaryt nieko negali.Beje jei kam idomu pirma karta parasiau komentara.
Manau, kad ši byla-daugiau nei vienos mergaitės drama. Ji tampa mūsų dvasios lakmuso popierėliu.Bent kiek mąstantis žmogus bando suvokti, kieno pusėje tiesa, ir svarstyklės atrodo krypsta ne į teisėsaugos pusę.Jei šitai suvokdami mes tylėsime tarsi avinėliai, tai ko būsime verti ir ko dar sulauksime savo šalyje?
Pritariu .Dalei /
Pritariu,Dalei is visos sirdies.
Saunuolis G. Patackas, mes kilsim i kova! Uz Lietuva! Uz musu vaikus ! Uz Neringa!