Šiltos, žmogiškos, jaukios – tarsi seniai lauktos artimos viešnios – keramikės Elvyros Teresės Petraitienės molinės skulptūros balandžio 28-29 dienomis džiuginusios Kulionyse vykusios Jorės šventės dalyvių žvilgsnius dabar įsikūrė Molėtų krašto muziejaus patalpose. O šios sujudo ir atgijo nuo įprasminto senųjų pagoniškų dievų ir deivių prisilietimo.
Kaip ir dera mandagiems svečiams, keramikos paroda mus pasitinka skulptūrine kompozicija „Pasilabinimas“, kuri įsitaisė šalia V.Žūklio medžio skulptūros ‚Žvejas“. Žemyna – Žemė motina, derlingumo Deivė kartu su dirbamų laukų Dievu Lauksargiu įsikūrė senovinių žemdirbystės daiktų ekspozicijos atkarpoje. „Lino kelią“ nušvietė Saulelė – gyvasties teikėja, čia prisišliejo ir Patrimpas su Vaižgantu – linų globėju. Audimo ratelį apspito gražuolės Aušrinės, šalia – įtakingoji Laima, likimo siūlo, geros lemties, laimės Deivė.
Ir taip visi – išdabinti ir karūnuoti – Dievai ir Deivės atkeliavo iki pat istorinės atminties salės, kurioje pagarbiai išsirikiavo istorinės personalijos – Barbora ir Birutė, Vladislovas Vaza ir karalius Kazimieras, Sėlių kunigaikštis ir karys.
Šiais metais Molėtų krašto muziejus švenčia 15 metų sukaktį. O pats Molėtų miestas mini garbingą 625 metų jubiliejų. Šia proga birželio 30 d. vyksiančioje miesto šventėje šalia tradicinių miesto šventės linksmybių šiais metais mus nustebins išskirtinis renginys „Molio miestas“. Čia įsikurs Molėtus garsinantys keramikos meistrai iš „Meniško kaimo“ nuo Bebrusų pakrantės, kur jau XV metus vyks tarptautinis juodosios ir raugo keramikos seminaras, garsinantis mūsų miestą.
Įdomu ir simboliška. Molėtuose – Molio žemėje – Molio miestas. Atsimenat istoriją apie žydą, kuris kadaise per Molėtus važiavo ir užklimpo baloje su vežimu? Šaukdamasis pagalbos žydas rėkė: „Molėtas ratas, molėtas ratas…“ Tą vietą žmonės ir pavadino Molėtais.
Mūsų dienų nepasiekė senųjų, baltiškų, pagoniškų dievų ir deivių pavidalai. Įvairūs istoriniai šaltiniai teigia, kad įvedant krikščionybę, Lietuvoje buvo naikinami dievų paveikslai ir stabai. XIX a. pradžioje Šiaulių rajone nusausinant tvenkinį buvo rasta 12 auksinių pagoniškų dievukų, kurių kiekvienas buvo skirtingos išvaizdos: su ragais, panašūs į žalčius su žmogaus galva, buvo ir moters pavidalo skulptūrėlių. Rašoma, kad Dionizas Poška buvo net pasiryžęs užstatyti savo dvarą arba pasiskolinti pinigų, kad galėtų tuos dievukus nupirkti, bet pavėlavo, nes anksčiau už jį nupirko pirkliai ir sulydė…
1860 m. netoli Užvenčio ant Perkūnkalnio kalnelio buvo rasta bronzinė dievo statulėlė, manoma, garbinta kaip žvejų globėjo Divyčio atvaizdas. Tačiau iš baimės, kad rastas pagoniškas stabas, nuskandinta ežere. Tokių istorijų metraščiai mini tikrai ne vieną. Tačiau iki mūsų dienų lietuviškų pagoniškų dievų atvaizdai neišliko.
O šiuolaikiniame pasaulyje žmonės turi turėti ką nors apčiuopiamo, ką gali pamatyti, paliesti, paglostyti. Žmonėms visada reikėjo ir reikia atvaizdo, ikonos. Ir mums juos sukurė dailininkė Elvyra Teresė Petraitienė.
Iš amžių glūdumos kartu su dainomis ir šokiais, legendomis ir padavimais mes paveldėjome turtingą ir gausią simboliką bei ornamentiką, kuri išliko išraižyta ant senovinių buitinių daiktų – rankšluostinių , skrynių, verpsčių, išliko išausta juostose ir prijuostėse. Šie simboliai, ženklai ir ornamentai pasakoja mums apie senąją baltų kosmologiją, religinę patirtį. O keramikės Elvyros skulptūrose jie virsta dvasingiausiais iš piešinių. Pasklidę skulptūrų plaukų sruogose, deivių klostėse, prašmatniose karūnose, jie virsta jaudinančia kelione ir mirguliuojančiu pasakojimu, kuris mus sujungia, susieja su praeitimi ir žeme, pakylėja ir pažadina…
Molėto krašto muziejus (Inturkės g. 4) kviečia visus apsilankyti ir apžiūrėti nuostabią keramikės Elvyros Teresės Petraitienės keramikinių lietuviškų Deivių parodą. Paroda veiks iki birželio 30 d.
