J. de Rosales. Antrasis atsakymas A.Butkui ir S.M.Lanzai

Profesoriai Alvydas Butkus ir Stefano M. Lanza vėl žeria kritiką mano atžvilgiu. Šįkart irgi jau antrame savo tos pačios tematikos kritiniame straipsnyje „Patriotizmas pseudomokslo pakuotėje“. Trumpai tariant, man metami trys kaltinimai: „patriotizmas“ – suprask, nešališkumo stoka; pseudomokslas – ne mokslas; „pakuotėje“ – atseit paslėptas, užmaskuotas. Šis straipsnis pirmiausia pasirodė laikraštyje „Voruta“, vėliau – Alkas.lt. Vienas dalyvis davė jo nuorodą į istoriko Tomo Baranausko įkurtą Istorijos Forumą, kuriame iki šiol straipsnis sulaukė vos kelių komentarų, kuriuos verta perskaityti.

Pasaulio moksle neleidžiama žeminti oponento. Be to, negalima ad hoc nuvertinti tų, kuriuos straipsnio autoriai vadina mano „gynėjais“. Esu kaltinama ir etikos stoka, kai atsakiau į pirmąją Alvydo Butkaus ir Stefano M. Lanzos kritiką: „Straipsnį esame parengę dviese, todėl apeliuoti tik į vieną iš autorių nėra etiška.“ Jei įžeidžiau rečiau paminėdama Stefano M. Lanzą, tikrai atsiprašau, nes niekada nemaniau jo negerbti, tik apsaugoti. Tačiau vien etika, o ne kas kita verčia mane atsakyti A. Butkui ir S. M. Lanzai, nes straipsnyje paminėti asmenys, kurie manimi pasitiki ir kuriuos gerbiu tiek Lietuvoje, tiek kituose kraštuose, nes ir jie pristatyti kaip neišmanėliai.

Yra ir kita priežastis, kuri verčia mane pateikti atsakymą nepaisant įžeidinėjimų. Visada siekiau sulaukti, ypač Lietuvoje, polemikų, nes manau, kad tai padėtų suprasti, kur buvo suklysta, įtvirtinti tai, kas neabejotina. Deja, nesitikėjau, kad Lietuvoje dar tebėra gajus ne esmės aptarimas, o „socialistiniam realizmui“ būdingas asmens puolimas. Nepaisydama to nekeičiu savo nuomonės, kad kontroversija reikalinga, ypač tuomet, kai minami nauji takai, kai dar daug kas nežinoma.

Atsakymą suskirsčiau į keturias dalis:

I. Kada ir kodėl baltų senoji istorija buvo išbraukta iš pasaulio istorijos.

II. Kodėl atsirado ir, matyt, tebegyvuoja teorijos, kurios nebegali būti apgintos.

III. Atsiprašydama skaitytojų už per ilgą ir nuobodų dėstymą turėsiu aptarti vieną po kito man reiškiamus priekaištus.

IV. Išvados ir žvilgsnis į ateitį.

……………………………………………

                                      I. Trys lūžiai

Kai pamažu pradėjau atrasti vis daugiau prieštaravimų tarp viduramžiais rašytų dokumentų ir dabartinės istorinės pakraipos, liečiančios tolimą Europos praeitį, bandžiau suprasti, kada ir kodėl įvyko toks pokytis. Nustačiau tris lūžius, kurie kita kryptimi pasuko Europos tolimos praeities tyrimus.

Pirmasis lūžis, mano manymu, įvyko 1763–1773 metais, kai švedas kalbininkas Johanas Ihrė (Johan Ihre, 1707–1780) paskelbė šešių straipsnių seriją ir nurodė, kad vienos IV amžiuje parašytos „gotų“ biblijos kalba neabejotinai turėjo germaniškų bruožų. Rastas manuskriptas buvo pavadintas Codex Argenteus („Sidabrinis kodeksas“), o J. Ihrės studija pripažinta pasaulio sensacija. Kaip tik tuomet kalbotyra buvo užgimstantis mokslas, pelnytai įgyjantis akademinį statusą, todėl kartą biblijos kalbą pavadinus „gotų kalba“ niekas nebeabejojo, kad taip kalbėjo „gotai“, kurie V ir VI šimtmečiais dviejų skirtingų žygių metu užkariavo Italiją, Pietų Prancūziją ir Ispaniją. Įsitikinimas, kad biblija parašyta jų kalba, atsirado netikrinus ir neieškojus įrodymų. Užteko to, kad pati biblija esą yra „gotiška“. Pirmoji šio įsitikinimo pasekmė buvo tai, kad iki biblijos atsiradimo buvusi gudų istoriko Jordano 551 metais rašyta gudų tautos istorija tapo nebepatikima, nes daug kur nesutapo su tuo, kas buvo žinoma apie germanus. Į ją buvo pradėta žiūrėti kaip į išgalvotą, nepatikimą kūrinį. Daug ką pasako skaičiai. Viduramžiais Jordano istorija buvo pripažinta ir svarbi. Iki mūsų laikų išlikusių jos manuskriptų priskaičiuojama daugiau kaip 40. O tai labai daug.

Biblijos autorius vyskupas Ulfila (Wulfila) labiausiai išgarsėjo tuo, kad  išsprendė tais laikais kilusią raidyno problemą, nes graikiškos raidės buvo naudojamos Bizantijoje, lotyniškos – Vakarų Europoje, o tarimui, atsiradusiam po barbarų antplūdžio, netiko nei vienas, nei kitas raidynas. Ulfila ėmė naudoti ir lotyniškas, ir graikiškas raides, pridėjo keletą runų, ir jo patogus raidynas greitai paplito visoje Europoje. Ulfilos raidynas tapo universalus, bet jo vartota kalba buvo užmiršta ir atgaivinta kaip didžiulis radinys tiktai po to, kai ją išgarsino J. Ihrė XVIII amžiuje.

Jordano istorijos manuskriptų išliko daugiau kaip 40, o Ulfilos – tik tas vienas Codex Argenteus. Netgi jo vartotos kalbos daug pavyzdžių nerasta, nebent keliuose palimpsestuose, t. y. atšviestuose kitų manuskriptų tekstuose, rašytuose naudojant tą patį pergamentą, uždažius ankstesnį ten buvusį raštą. Tai rodo, kad jau viduramžiais Ulfilos raštas arba nebuvo aktualus, arba jo nesuprato. Ulfilos originalo nėra, Codex Argenteus buvo parašytas keliais šimtmečiais vėliau, VI a.,  dviejų skirtingų perrašinėtojų.  Tai įrodė viduramžių specialistas iš Tamperės universiteto Suomijoje Davidas Landau (David Landau). Ulfilos kalbos pavyzdžių rasta tiktai 8 puslapiai su Šv. Jono Evangelijos aptarimu ir keli X amžiaus puslapiai, kuriuose pateikta keletas Ulfilos žodžių vertimų. Tai irgi rodo, kad jau tuomet jo kalba buvo svetima. Manoma, kad VI amžiuje Ulfilos biblija buvo perrašyta kokiame nors vienuolyne, galbūt benediktinų, gerbiant Šventąjį Raštą.

Ne mažiau abejonių kyla skaitant apie Ulfilą, nes žinios apie jį mus pasiekia iš dviejų vienas kitam prieštaraujančių šaltinių – arijų tikybos išpažinėjo Filostorgijaus (Philostorgius) ir katalikų Sozomeno bei Teodoreto (Sozomenus, Teodoretus) iš Sirijos. Aiškėja, kad Ulfilos tėvai buvo kilę iš Kapadokijos. Gudų žemėse jie atsirado kaip karo grobis, kai gudai puolė Kapadokiją. Ulfila mokėsi ir buvo įšventintas į vyskupus Konstantinopolyje, kur vyravo graikų kalba, bet pradėjo konfliktuoti su tuomet beatsirandančiais katalikais (Ulfila buvo arijų tikybos), o kai pradėjo krikštyti visigotų  teritorijoje, jo sekėjus ėmė persekioti gudų valdžia. Ulfila su savo sekėjais paprašė Rytų Romos imperijoje prieglobsčio. Jį gavęs išvyko iš gudiškų žemių ir su savo sekta apsigyveno Bulgarijoje, Stara Planinos kalnų papėdėje. Ulfilai mirus, nieko daugiau apie tuos žmones nebuvo žinoma. Išnyko ir ten vartota germanų kalba. Tuo metu Balkanuose buvo nemaža tautų maišatis, ir germanai jau buvo pasistūmėję dabartinės Austrijos link.

Ulfilos biblijos turinys ir kalba yra vieni uoliausiai tirtų Vakarų Europoje. Iš jos perimta nemažai Ulfilos laikų socialinės ir karinės santvarkos terminų manant, kad taip tuomet kalbėjo visi Balkanuose. Ulfilos biblija tapo pagrindiniu ankstyvųjų viduramžių pažinimo įrankiu. Nepaisant to, pati kalba ilgainiui tapo galvosūkiu germanistams, nes jos nebuvo galima priskirti nė vienai germanų kalbų grupei. Tapo aišku, kad jokia dabartinė germanų kalba negalėjo būti kilusi iš Ulfilos biblijos kalbos. Atsirado įvairių nuomonių. 2002 metais pasirodė viduramžių kalbų specialisto profesoriaus Gremo Deiviso (Graeme Davis), dėstančio Northumbrijos universitete Anglijoje, studija Codex Argenteus: lingua gothorum aut lingua gotica? Joje teigiama, kad tokios kalbos, kokia parašyta biblija, žmonės negalėjo vartoti, tai liturginiais sumetimais sukurtas tekstas, atsižvelgiant į graikiškąją sakinių darybą.  Kad ir kaip būtų, Ulfilos kalba nepritapo prie bendros germanų kalbų raidos ir ją išskyrė kaip atskirą germanų kalbų šaką. Jai nebuvo rasta nei pirmtakų, nei palikuonių.

Kitas galvosūkis atsirado po gausių bandymų įrodyti germanų kalbų įtaką Ispanijoje, t. y. vienintelėje Vakarų Europos šalyje, kurioje gudai galutinai apsigyveno. Germanizmų derlius buvo menkas ir dar labiau sumažėjo, kai svarbiausias Ispanijos kalbininkas Ramonas Menendesas Pidalis (Ramón Menéndez Pidal) įrodė, kad tokia įtaka arba buvo labai maža, arba jos visai nebuvo. Liko neužpildyta kalbotyros spraga, nes pasidarė aišku, kad Ispanijos gudai Ulfilos kalba nekalbėjo.

Nuo XVIII a. išpopuliarėjusi Ulfilos biblija paveikė ir istorijos sampratą. Jordano parašyta gotų istorija buvo priskirta germanams, ir net tautų kraustymasis tapo vien germanų žygiu. Nepaisant to, vis tiek iki XIX a. pabaigos buvo manoma, kad Jordanas savo aprašomą tautą kildino iš Prūsijos. Pretorijus, kuris savo raštuose perrašo net kai kurias Jordano ištraukas, žinojo, kad Prūsija buvo jo vadinamųjų gotų (gudų) kilmės vieta. Pretorijus juk rašė „adeo ut Gothus sive Guddus idem…“ ir aiškino: „Gothos quoque circa Vistulam nativas olim habuisse sede…“, ir „Prussia, antiqua ac nativa Gothorum sede“, t. y. kad gotas ir gudas yra tas pat, o Prūsija yra gotų gimtinė.  

Jeigu kadaise Jordano aprašyta tauta ir buvo baltai – o jo rašytos istorijos eiga geografiškai sutampa su baltiškais vandenvardžiais ir iš ten prasidėjusiais žygiais – tai galutinai sunaikino kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann), kai kupinas geros valios sugalvojo latvių, lietuvių ir prūsų kalbinio vieneto pavadinimą – baltai. Kadangi gotai–getai–gudai jau buvo aneksuoti germanų, neturėdamas kito pavadinimo, jis kaip galėdamas ir išsprendė šį galvosūkį. Tris tūkstančius metų gyvavusi tauta tarsi gimė 1845 metais, ir jos praeitis buvo nubraukta, pakrikštijus ją nauju vardu. G. H. F. Neselmanas sudavė antrą smūgį pats to nenorėdamas ir nežinodamas.

Trečias lūžis įvyko, kai 1884 metais buvo paskelbtas vertėjo Vilhelmo Martenso (Wilhelm Martens) pirmasis vertimas į modernią kalbą ir getų–gotų atsiradimo vieta buvo nukelta į Skandinaviją. Kartą nutarus, kad gotai–getai–gudai yra kilę iš Skandinavijos, jei ir buvo abejonių dėl Ulfilos biblijos kalbos nepritaikymo Ispanijoje, Skandinavijos teorija tokias abejones panaikino.

Noriu pabrėžti, kad niekur ir niekada nesu kalbėjusi apie man prikišamus „sąmokslo“ įtarimus. Priešingai – stebiu, kaip žingsnis po žingsnio buvo nesąmoningai brendama vis toliau klaidingu keliu, be jokio sąmokslo. Buvo padarytos šios klaidos: 1. Ulfilos biblijos priklausymas visigotams ir ostrogotams niekada nebuvo įrodytas; priešingai –  pats Jordanas sakė, kad Ulfilos mažieji gotai nebuvo nei ostrogotai, nei visigotai. 2. Senoms tautoms buvo suteiktas naujas pavadinimas neišsiaiškinus, kaip kadaise jos vadinosi. 3. Pradėjus eiti ne tuo keliu, net teko ad hoc pakeisti žodį Scandza į Skandinaviją ir teigti, kad ją galima pamatyti stovint prie Vyslos žiočių. Tai yra tas pats kaip teigti, kad iš Vilniaus galima pamatyti Rygą, nes atstumas maždaug toks pat kaip nuo Vyslos iki Skandinavijos.

Pateikti klaidas ir jas įrodyti yra normalu. Tai ir padariau. Kalbu ne apie sąmokslus. Kas kita yra parodyti klaidą, kuri privertė antrą ir trečią kartą prisitaikyti prie pirmosios klaidos, taip apgaudinėjant ir save, ir kitus. Kalbu apie apgavystes. Niekada nesakiau, kad tai padaryta bloga valia, nes iki šiol to neįžvelgiu.

……………………………………………………………………………………………………………….

II. Istorijos nesuklastosi

Pastaruoju metu tai, kas kadaise buvo priimta be tikrinimų, pradėjo klibėti. Daug klausimų kyla dėl per mažo germanizmų, rastų Ispanijoje, skaičiaus. Negalint rasti germanų, per pastaruosius keturis dešimtmečius įsigalėjo teorija, kad per tautų kraustymąsi žygiavo multietniški pulkai. Dauguma istorikų dabar apie tai kalba, nes jau aišku, kad tik maža dalis žygiavusiųjų buvo germanai.

Ulfilos biblija vis dar yra lyg tvirtas argumentas, bet kaskart darosi vis sunkiau ją priskirti visiems gotams. Taigi vėl griebiamasi multietniškumo argumentų.

Skandinavijos teorija jau abejojama, ir jei kas nors iš rimtesnių istorikų ją dar pamini, beveik visada priduria, kad tai nėra įrodyta. Kai kurioje literatūroje jos vis dar laikomasi – gal iš inercijos.

Gotų–getų–gudų germaniškumui mirtiną smūgį, atrodo, netrukus suduos archeologija, kai dar labiau atskleis baltų nueitą kelią nuo Vyslos žiočių iki Juodosios jūros, iš kur pakilo abi gudiškosios bangos – viena nuėjusi iki Ispanijos, kita trumpą laiką valdžiusi Italiją.

Atsirandant tiek daug neatsakytų klausimų, ypač Ispanijos istorijoje, mano darbai sulaukė susidomėjimo, kokio net nesitikėjau. Knygoje „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ minimi „tarptautinio pripažinimo ženklai“. Ten minimi ir tie asmenys, kurie, kaip ir daugelis kitų, kreipėsi į mane, kai perskaitė tai, ką rašau. Nė vieno jų nepažinojau ir ne aš į juos kreipiausi. Ne vieno ar kito žodžio aiškinimas tiems išsilavinusiems žmonėms rūpi – juos domina visos padėties samprata. A. Butkus ir S. M. Lanza turėtų tai suprasti.

Yra akademikų, kurie domisi mano darbais, be to, dar daug yra tokių, kurių mąstymas remiasi ankstyvesne mokykla. Tokie, matyt, yra A. Butkus ir S. M. Lanza. Gal todėl jie pateikia tokį stulbinantį teiginį, jog „nėra jokio įrodymo, kad gotai „save gudais vadino”, tai niekur nepaliudyta“. Paliudyta visoje Vakarų Europoje, visuose raštuose – nuo ankstyviausių viduramžių iki šių dienų. Ten net nekeliamas toks klausimas. Arba štai A. Butkus ir S. M. Lanza ironizuoja: „Dabartinė ispanų kalba yra lotynų kalba, iškraipyta baltiško tarimo“ – teigia J. Statkutė (p. 127). Įdomu, kas tada iškraipė lotynų kalbą Portugalijoje, o ir toje pačioje Prancūzijoje, per kurią turėjęs ristis baltų cunamis kelyje į Ispaniją? Skvarbūs turėję būti tie gudai-gotai-getai-prūsai-jotvingiai-žemaičiai, jei jų nesulaikė net Pirėnų kalnų grandinė.“ Portugalų kalba yra germaniškų suevų iškraipyta lotynų kalba, nes ten apsigyveno šios germanų gentys, kilusios iš Vokietijos ir atkeliavusios į dabartinę Portugaliją apie 50 metų anksčiau negu į Ispaniją atvyko gudai. Kiek kitaip yra su prancūzais. Jie turėjo dvi skirtingas kalbas – šiaurinę ir pietinę, bet jų kultūrai, bent istoriškai, manoma, didžiausią įtaką padarė frankai.

Kitur A. Butkus ir S. M. Lanza kalba apie tuos pačius dalykus kaip ir aš, bet juos pateikia ir vertina visiškai kitu požiūriu. Galbūt ryškiausias pavyzdys galėtų būti skirtingas žodžio Žemaitija – Samogitia kilmės aiškinimas arba kai kalbama apie visigotus, nes aiškiausiai matyti, kaip skirtingai svarstoma ta pačia tema.

Pradėkime nuo Žemaitijos. Profesorius A. Butkus šio žodžio kilmę aiškina pasinaudodamas Vytauto laišku imperatoriui:

„Žemaitijos lotynizuotą pavadinimą yra interpretavęs ne vienas autorius. Kai kurie jų pripažįsta, kad kitomis kalbomis užrašytos šio kraštavardžio formos įvairavo. Iš tiesų jos įvairavo ne tik skirtingų autorių darbuose ar dokumentuose, bet netgi tuose pačiuose tekstuose, plg. 1420 m. Vytauto laišką, rašytą Romos imperatoriui Sigismundui, kuriame Vytautas net etimologizuoja šį kraštavardį (paryškinta mūsų – A. B., S. M. L.):

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

(/…/ „Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaičiais, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaičiais, t. y. iš Žemaičių žemės žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys žmonės“.)

Šiame laiške Žemaitija vadinama ir nelotynizuota forma – Žemaičiai, Žemaičių žemė (Aukštaitija irgi yra lotynizuotas kraštavardis šalia autentiško Aukštaičiai). Tekste priebalsis j Žemaitijos kraštavardyje grafiškai perteikiamas dvejopai – raide y arba raide g. Skirtinga grafika jokiu būdu nereiškia skirtingo tarimo – raide g priebalsis j buvo žymimas ir pirmuosiuose lietuviškuose tekstuose, plg. Mažvydo „Katekizmo“ prakalbos 11-ojoje eilutėje žodį prigimkiet (‘prijimket’, t. y. ‘priimkite’; Mažvydo raštuose j žymėtas net septyneriopai, o rašmuo g ar gh vartotas dažniausiai prieš i). Kadangi lotynų kalboje nebūta garso ž, nebūta ir grafinių priemonių tam garsui žymėti lotyniškai rašant kitų kalbų žodžius. Vytauto laiške viena iš formų Szomoyth rodo raštininkų bandymą tiksliau perteikti autentišką tarimą su ž, todėl tikėtina, kad ir lotyniški Žemaitijos užrašymai su pradžios S- žinančiųjų galėjo būti skaitomi kaip Ž-. Vadinasi, nusistovėjusį lotynišką Žemaitijos pavadinimą Samogitia reikia skaityti ne [samogitija], bet [žamoitija/žemaitija] arba [žamojitija/žemajitija]. Šaknies a, matyt, atsiradęs dėl kietojo ž tarimo – jei raštininkai buvo slavai, jie kitaip užrašyti ir negalėjo (kaimyninių slavų kalbose priebalsiai š ir ž visuomet kieti).

Kaip matome, bet kuriuo atveju žodyje Samogitia nesama jokios Getijos ar Gotijos.

Galiu paaiškinti, kuo remiuosi teigdama, kad Žemaitija buvo „Žemoji Getija“. Gal bėgant laikui argumentai bus priimti, o gal bus įrodyta, kad taip nėra. Vėlyvaisiais viduramžiais, kiek teko skaityti net ir Kazimiero Būgos pateiktus pavyzdžius, ne tik prūsai, bet kartais ir lietuviai buvo vadinami getais: „Gethas id est Letwanos“, Chronicon Polonosilesiacum, Monum. Germ. Hist. XVIII. 558, nors dažniausiai randama „Gethe seu Prussi“ arba „Getarum id est prussorum“, ir t. t. Apie prūsus, kad jie buvo gudai–gotai–getai ir kad tai yra tas pats, Pretorijus mini net kelis kartus ir priduria, jog Prūsija yra jų kilmės vieta.   Aleksandras Račkus rašo radęs (scriptores rer. Prussicarum, I. 201) sakinį „Gete dicuntur omnes Lithuani, Prutheni et aliae  ibidem gentes“. O tai, kad kryžiuočių kronikose ir net Vytauto dokumente Sūduva vadinama Getija, rasite ten, kur kalbama apie senuosius jotvingių žemių pavadinimus – Bostono lietuvių enciklopedijoje. Taigi turime keliolika dokumentų apie Getiją (ar Getijas) baltų žemėse ir įvairių baltų tautų, įskaitant ir lietuvius, istorijoje vadinamų getais.

Nuo XV amžiaus, atrodo, ne anksčiau, atsiranda žodis Samogitia (mano manymu, Žemoji Getija), tiksliai nusakantis laikotarpio atžvilgiu atsiradusį hibridą, t. y. kalbotyroje žinomą dviejų kalbų žodžių ar žodžių dalių suplakimą į vieną, kai bendrauja dviejų skirtingų kalbų žmonės. Nesuprantu, kodėl oponentai A. Butkus ir S. M. Lanza rašo, kad „net mokyklinukui aišku, jog negalima to paties sudurtinio kraštavardžio šaknų kildinti iš skirtingų kalbų“, kai ištisos studijos diakroniniuose kalbų tyrimuose yra skirtos hibridams, įskaitant ir kraštavardžius. Pvz., šiuo metu vadinamasis „spanglish“ yra svarbi hibridų tyrimų sritis. Kaip tik istorijos atžvilgiu XIV a. pabaiga ir XV a. pradžia sutampa su žemaičių perėjimu tai ordino, tai Vytauto valdžion. Tai sudaro sąlygas hibridams atsirasti. Broniaus Kviklio geografijoje teigiama, kad žodis Samogitia atsirado tiktai XV amžiuje.

Išvadoje gal ne toks svarbus galutinis atsakymas, kiek metodų palyginimas. Vienas yra „vidinis“, kitas remiasi istorija.  Abiem atvejais raštininkams kyla sunkumų rašant pirmąjį garsą.

Ne mažesnė painiava atsiranda, kai kalbama apie visigotus ir ostrogotus.

Jei pateiktas ir atkartotas tikslus žodžio vertimas, reikia atsižvelgti į nuorodą. Jordanas juk aiškiau pasakyti ir negalėjo, kad „ostro“ yra rytai, o „visi“ – vakarai (ironizuoti, kad kalbu apie „visus“ gotus, tikrai nereikėjo): „Ablabius enim historicus refert, quia ibi super limbum Ponti ubi eos diximus in Scythia commanere, pars eorum quae orientalem plagam tenebat, eisque praeerat Ostrogotha;  utrum ab ipsius nomine, an a loco (id est orientali), dicti sunt Ostrogothae, residui vero Wisigothae (id est a parte occidua). („Istorikas Ablabijus sako, kad iš tiesų kai jie gyveno virš Ponto krantų, kaip jau sakėme, Skitijoje, tie, kurie gyveno toje pusėje, kuri driekėsi rytuose, ir kuriems vadovavo Ostrogodas, ar dėl jo vardo, ar dėl padėties (kuri yra rytinė) buvo vadinami ostrogodais, o kiti, aišku, buvo visigodai (tai yra vakarinės dalies).“)

Žvelgiant į istoriją, abu žodžiai, pagal Jordaną, kuris perrašo Ablabijų, atsiranda su trečiuoju gudų žygiu į pietus, būtent III amžiuje po Kr.  Taigi ir datą turime aiškią.

Dėl A. Butkaus, kuris yra latvių kalbos specialistas, etimologinio žodžių visi ir ostro aiškinimo jokiu būdu nesiginčysiu, bet nematau reikalo pasitelkti Skandinaviją (A. Butkus rašo: „Liet. vakaras ir kalbininkų yra kildinamas iš Skandinavijos žemių Vākia pavadinimo (K. Būga)“). Priminsiu, kad A. Butkus ir S. M. Lanza nepasako, kaip yra dėl sanskrito avah – žemyn, jei būtinai reikia aiškinti baltiško žodžio vakaras tolimą aiškinimą ir iš baltiško vakaro galbūt atsiradusį slavų vakarą.

Gavusi pylos, kad pasitelkiau latvių kalbą, jeigu būtinai teks atsisakyti latvių „austrumos“, gal užteks pasitelkti K. Būgos Ustromą, jo išverstą kaip „rytinis“.

Atrodo, nenorima suprasti, kad abu žodžiai tokie išliko Ispanijoje –  ostro godo ir visi godo su nuolat pakartotu vertimu „rytai“ ir „vakarai“. Kai pateiktas vertimas, jei čia ne aušra ir ne vakaras, nežinau, kas kita gali būti, nebent reikėtų vartoti sanskrito ushas ir avah, bet būtų visiškas anachronizmas. Visais atvejais nereikia vaikytis Skandinavijos. K. Būgos teiginiai yra vertingi, bet jis nėra neklystantis. Pavyzdžiui, taip atsitiko, kai jis kritikavo Joną Basanavičių, o dabar lygiai taip pat mane pašiepia A. Butkus.

Nebent dar reikėtų pridurti, kad kryžiuočių raštuose jotvingių žemės buvo nuosekliai vadinamos apverstu getų-vese vardu: Getuesia, Getwezia, Gotwesia ir t. t. Nors tai rašantieji buvo vokiečiai, jie juk nerašė Getwest.

Jei jau kalbame apie žodžių prasmę, pastebiu, kad kai kalbėjau apie romansą, A. Butkus ir S. M. Lanza rašė: „Žodis romansas žymi muzikos kūrinį, tai nėra kalbotyros terminas.” Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet, mano supratimu, „romansas“ yra  kalbų klasifikacijos terminas, tarptautiniu lygiu pripažintas Vakarų universitetuose – ispaniškai lenguas romances, angliškai romance languages, Harvardo universiteto Dapartment of Romance Languages.  Iš pradžių romansas reiškė tik tebesiformuojančias iš lotynų kalbos išsirutuliojusias kalbas, kol ilgainiui virto kalbų klasifikacijos terminu. (Gal A. Butkus ir S. M. Lanza norėjo pasakyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais romansas reiškė literatūros žanrą, dažnai su akompanavimu? Bet tai irgi tarptautiniu mastu pripažinta kita to paties žodžio reikšmė.)

A. Butkus ir S. M. Lanza rašo, kad „pseudokalbininkų polinkis bendrų žodžių ieškoti kitose indoeuropiečių kalbose ir traktuoti juos kaip lietuviškus nėra naujas“. Kaip tik vadinamojoje Kastilijos kalboje to išvengiama, nes kiekvieno žodžio, tarimo ar gramatinės formos atsiradimas yra tiksliai datuotas ir nurodyta, kada ir kaip jie pakeitė lotynų kalbą.  Kai yra konkretus dokumentas (dažniausiai tai yra nuosavybės dokumentai, bet yra labai įvairių raštų) su tikslia data, nurodantis pasikeitimą, įvykusį anksčiau toje pačioje vietoje vartotoje lotynų kalboje, to pasikeitimo nebepriskirsi indoeuropiečių kalbai, jei prie šaknies dar yra ir priešdėlis, priesaga ar atsiranda gramatinių naujovių. Tuo labiau kad žinoma, dėl ko atsirado tokių pakitimų – būtent kai atvyko žmonės, kurie save vadino gudais ir (ar) galindais.

Taigi grįžtu prie vieno pagrindinių nesutapimų – nenoro įsiklausyti į istoriją kalbant apie kalbotyrą. Beje, iš tos tiksliai datuotos Kastilijos kalbos atsirado dabartinė ispanų kalba, kuri iki šiol vadinama castellano.

…………………………………………………………………………………………………………………

 III. Taškas į tašką

Ši dalis bus nuobodžiausia. Kam neįdomu – iš anksto atsiprašau ir meldžiu apsišarvuoti kantrybe.

Skaitau A. Butkaus ir S. M. Lanzos teiginį: „Akivaizdžiai klaidingi lieka šie ponios J. Statkutės teiginiai.“ Taigi atrodo, kad neverta jų minėti, nes jie jau iš anksto nurodyti kaip  „akivaizdžiai klaidingi“. Kas galbūt tikrai nereikalinga, tai apšviesti „ponią Statkutę“ (kažkodėl ne Rosales) lotynų kalbos pirmojo kurso šviesomis, užmirštant, kad profesoriai A. Butkus ir S. M. Lanza dar nebuvo gimę, o ji jau laikydavo lotynų kalbos egzaminus akademiniu lygiu krašte ir tais laikais, kai laisvas lotyniško teksto skaitymas buvo aukštesnio bendrojo išsilavinimo dalis. Gal per mažai išmokau, gal ne viską suprantu. Gal daug ką pamiršau. Gal per daug laiko skyriau ne lotynų, o romanso dokumentams skaityti. Tačiau pašaipos tikrai nenusipelniau.

Be reikalo bandoma mano samprotavimą sutriuškinti, išvardijant į įvairias kalbas išverstą Jordano sakinį apie Vyslos žiotis ir nepriduriant, kad jie visi baigiasi, pateikiant absurdišką išvadą, jog nuo Vyslos žiočių matyti net ne Skancia, o originale neminima Skandinavija. Jau seniai rašiau savo knygose, kad Skandinavija atsirado visuose Vakaruose darytuose vertimuose, kuriuos man teko skaityti (o perskaičiau gana daug), ir ta klaida nuosekliai kartojama nuo V. Martenso pirmojo vertimo 1884 metais. Taigi rinkdami ir pateikdami tuos vertimus A. Butkus ir S. M. Lanza nieko nauja man nepasakė, gal tik patvirtino mano teoriją.

Nustebino ir galiu tiktai sutikti su A. Butkaus ir S. M. Lanzos ištrauka apie Jordano žodžius, kad sala buvo a fronte Vyslos žiočių, mano manymu, priekinėje Vyslos žiočių dalyje, naudojant prielinksnį, kuris, manau, viduramžiais buvo vartotas ad, nurodantis artumą, su nukritusia d, nes toks jis išliko ispanų kalboje. A. Butkus ir S. M. Lanza teisūs, kai teigia, kad tai būta sujungto ne ad, o ab. Jie rašo: „Jordanas puikiai skyrė šiuos du prielinksnius (ab ir ad), nepaisant to, kad jo laikų lotynų kalba nebebuvo panaši į I a. etaloną, plg.: ad  ir akuzatyvas (artumo reikšmė): ad fontem „prie šaltinio“ (V, 31); ad litus „prie kranto“ (V, 36); ad fluvium „prie upės“ (VI, 47); ad campum „prie lauko, į lauką“ (XV, 85) ir dar keliasdešimt pavyzdžių; a (ab) ir abliatyvas (atskirties, atžvilgio reikšmė): ab imis „iš gelmių“ ne „gelmėse“ (XVI, 93), ab oriente „iš rytų pusės“ ne „rytuose“ (IX, 59), dividentes se ab Alanis „išsiskirdami iš Alanų“ (XL, 210) ir dar keliasdešimt pavyzdžių. Tačiau inesyvo (buvimo vietoje) reikšme Jordanas visada vartoja in bei abliatyvą ir vieną kartą būtent in fronte „priekinėje dalyje“ (V, 46), o tai ne tas pat, kaip cituojamasis a fronte „priešais“. Dar plg.: in alia parte „kitoje pusėje“ (XXVI, 136), in parte Italiae „toje Italijos dalyje“ (LVI, 283) ir a parte occidua „iš rytų pusės“ (XIV, 82), ab utraque parte „iš abiejų pusių“ (XXXII, 165). Jordano modus scribendi nepalieka abejonių, kad lotynų kalbą jis mokėjo gana gerai ir gebėjo skirti a fronte nuo in fronte. A fronte posita est Vistulae fluminis gali reikšti tik viena – kad sala Vyslos atžvilgiu yra priešais, „iš priekio“, bet ne „priekyje“.

Pavyzdžiai, mano manymu, pateikti be priekaištų, gal tik linksnių pavadinimus pakeisčiau į mano dar mokykloje išmoktus kilmininką, galininką, įnagininką, būtent į lietuviškus žodžius. Ar jų Lietuvoje atsisakyta?

Kas kita, jei kalbame apie prasmę. Tad kreipiuosi į oponentus ir stebiuosi, kad iškelta polemika atvėrė naują langą. Smagu, kad išvadoje jūsų vertimas sušvelnintas į  „iš priekio”, o ne „ priešais”. Dar smagiau pasidarė, kai diskutuojant apie kilusius klausimus, Istorijos Forume atsirado Aurimo Petniūno sudarytas žemėlapis, kuris remiasi H. Beltramu 1924 m. Jis rodo, kad iki 1300 m. Vyslos žiočių pagrindinė atšaka Nogatė tekėjo į marias, ir sala prasideda vakaruose nuo Vyslos žiočių. Tuomet prisiminiau, kad kadaise užsirašiau patikrinti nuorodą, ar tikrai Nogatės vagos kryptis pakito 1357 metais. Ar Nogatė anksčiau tekėjo į marias, o ne į jūrą? Pastebiu, kad toliau Jordanas pasakoja apie ežerą, esantį rytuose, t. y. į rytus nuo Vyslos, mano manymu, Ilmenio ežerą. Gal besidomintiems tuo Lietuvoje būtų vertinga tai patikrinti. Jei prielaida pasitvirtins, tuomet visi vertimai, kurie viduramžiais dažnai įvairavo nurodant, kurioje žiočių pusėje sala „pradeda matytis“, tampa patikimesni.

Gal dabar sutarsime?

Tiesa, dar lieka daug klausimų, į kuriuos atsakius galbūt dings pasipiktinimas ir bus pradėta rimtai kalbėtis.

Jus stebina, kai rašau, kad baltai „siekė Uralo kalnų papėdę“. Turiu kuo remtis, nes Marija Gimbutienė jų buvimą atseka iki Uralo, Kamos upės ir jos intako Belajos vagomis (The Balts, 63 p.), o pats Jordanas ir po jo senovės Ispanijos daugelyje raštų Uralas buvo minimas kaip rytinė gudų žemių siena. Ten pakartotinai minima, kad jų vakarinė siena buvo Vysla, o rytinė – Uralas.

Toliau jus stebina, kad „vieni (gudai) leidęsi į Vokietiją, kiti pasukę į pietus ir apie 1260 m. pr. Kr. (!) pasiekę Šiaurės Vakarų Indiją“. Ne aš tai sakau, o Jordanas. Kalbant apie Indiją, patvirtindamas Jordano žodžius rašo Pompėjus Trogas (Pompeius Trogus), gal skiriasi tik tai, kad Šiaurės Vakarų Indiją tais laikais jis vadino Baktrija. Dėl datos irgi nereikėtų stebėtis,  nes ne tik Alfonso X dvare, bet ir dabartiniais laikais vienas geriausių Ispanijoje Jordano raštų specialistų S. Bodelonas (S. Bodelón), studijos „de la Getica“ autorius, patvirtina Jordano chronologiją, kuri, jo nuomone, prasideda 1500 m. pr. Kr., jau nekalbant apie senuosius Ispanijos autorius, kurie tuo neabejojo. O dėl sanskrito – kadangi netikiu vaiduokliais, gal turite geresnį paaiškinimą ir galite paneigti Pompėjaus Trogo teiginius, kartu nurodyti, kur galima rasti indoeuropiečių Adomo ir Ievos nors vieną kaulelį, kad juo galima būtų paremti sanskrito atsiradimą, kažkodėl kaip tik tuo laiku, kai Jordanas nurodo ten atsiradusią gudų ir medų sąjungą, būtent baltų ir iranėnų kalbų vartojimą? Ar nereikėtų kalbotyros vėl susieti su istorija?

Nebuvo jokio reikalo bemaž ketvirtadalį straipsnio skirti lietuvių mėgstamam „kiolniškų kelnių“ sportui, aiškiai siekiant pasityčioti. Gaila jūsų laiko. Juk gerai žinote, kad ne apie tai kalbama. Kalbama apie laikus, kai Europoje buvo dvi didelės grupės žmonių – keltai vakaruose ir baltai rytuose. Keltų kilmės vieta, remiantis įrodymais, yra tarp dabartinių Šveicarijos ir Prancūzijos, palyginti mažame areale, bet niekas neužginčys, kad jie išplito beveik visoje Vakarų Europoje pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Kodėl manote, kad baltai, kilę iš Pabaltijo, negalėjo išplisti po beveik visą  Rytų Europą? Kodėl taip bijote į  tai žvelgti ir galvoti kontinentiniu mastu? Juk dar turime tai, ko  neturėjo keltai – Jordano istoriją, jo paties teigimu, nusirašytą iš Kasiodoro, Dio ir Ablabijaus. Su datomis ir pažymėtomis vietovėmis joje aprašomi trys konkretūs žygiai: pirmasis, persiritęs per Kaukazą, antrasis įkuriant Dakiją ir trečiasis, kai jo aprašoma tauta vėl nusileido nuo Vyslos žiočių iki Juodosios jūros ir iš ten žygiuodama užėmė Romą. Jei keltai jūsų nestebina, kodėl turi stebinti baltai?

…………………………………………………………………………………………………………………

IV. Išvados

Iki šiol negaliu suvokti, kodėl profesoriai A. Butkus ir S. M. Lanza rašo, kad reaguoju „arogantiškai“, kai niekada to nebuvo.

Ko norėjau ir visada norėsiu, tai sulaukti bendrakeleivių tame ilgame kelyje, kuriame norom nenorom atsidūriau, kai užtikau pirmąją nuorodą, privertusią mane toliau ieškoti, kas čia vyksta. Tas pirmasis užrašas, pamatytas kryžkelėje ir rodantis, kur eiti, buvo Alfonso X Išmintingojo sakinys, nurodantis jo kalboje vadinamųjų „godų“ ar „gudų“ istorijos pradžią: „…ir Šiaurės vandenyno jūros pakraštyje yra didelė sala, kurią vadina Skancia. Ir apie tą salą mokslininkas, vardu Pomponijus Mela, sako, kad ji yra Okeano jūros (dalyje), kuri vadinama Kodanu. (Sala) juosia visą žemę ir tenykščius krantus kaip lanku, ji yra ilga, uždara, baigiasi savimi. Ir tęsiasi rytuose nuo Vyslos upės, tos, kuri išteka iš kalnų, esančių Sarmatijoje. Tai ten pradeda matytis toji Skancios sala, (kur upė) trimis vagomis susijungia su Šiaurės jūra.“

Kelio pradžia buvo labai sunki. Klydau, kai pradėjau ieškoti trumpesnio kelio ar sukau į šalutinį tikėdamasi rasti būdą į viena suvesti istorinėse kelionėse baltų paliktus pėdsakus. Klydau, kai tikėjausi, kad vien paskelbus Alfonso X kroniką daugiau nereikės tuo rūpintis, nes ja bus susidomėta Lietuvoje. Taip neatsitiko. Kiekvieną kartą turėjau vėl pradėti viską iš naujo, kaskart daugiau gilintis ir ieškoti atsakymų, taisyti klaidas ir gilinti žinias.

Šiuo metu vėl kartoju tai, ką rašiau praėjusiame atsakyme A. Butkui ir S. M. Lanzai, bet norėčiau išsakyti ir kitiems Lietuvos kalbininkams. Dar niekada neaptikau pasaulio istorijoje tokių patogių tyrimams sąlygų, kokias randu Ispanijoje. Kai vyko kitimas iš lotynų į dabartinę ispanų kalbą, yra užrašytas naujos tautos atvykimas, netgi tiksliai nurodyti ne metai, o mėnuo ir diena. Kiekvienas nukrypimas nuo buvusios lotynų kalbos yra užrašytas nurodant vietą ir datą, kada jis įvyko. Tie kitimai yra klasifikuoti, o jų autentiškumas nekelia abejonių.

Pabaigoje ir vėl nuoširdžiai kreipiuosi į Lietuvos mokslo bendruomenę, ypač kalbininkus: visi pagal išgales prisidėkime prie bendro prasmingo darbo.