Kauno miesto ir apskrities viršininkų sąraše yra Konstantino Nekvedavičiaus pavardė. Politikos ir visuomenės veikėjas, gydytojas ir provizorius, vienas iš Žemdirbių sąjungos kūrėjų ir organizatorių, lietuvių tautininkų sąjungos narys K. Nekvedavičius (Nekvydas) gimė 1886 metų gegužės 15 dieną Biržuose, miestelėnų bajorų šeimoje.
1915 metais baigęs Tartu universitetą provizoriaus laipsniu, o 1928 metais – Kauno universitete medicinos studijas, K. Nekvedavičius, be profesinės veiklos, pasižymėjo ir meniniais polinkiais.
Dar 1906 metais jis dalyvavo kultūrinėje veikloje Biržuose, o nuo 1907 metų iki Pirmojo pasaulinio karo buvo aktyvus „Dainos” draugijos Kaune narys, vaidino kartu su tuomet jau žinomais artistais Ona Rymaite, Antanu Sutkumi, dainininku Juozu Babravičiumi. Dainavo, rašė eilėraščius, bandė kurti scenos veikalus.
1911 metų „Vilties” 23 numeryje rašoma, kad 50 -ųjų baudžiavos panaikinimo metinių minėjime Kaune, Tilmanso salėje, „Dainos” draugijos vaidintoje Fromo Gužučio pjesėje „Ponai ir mužikai” K. Nekvedavičius atlikęs vargonininko Dundulio vaidmenį. Tais pačiais metais jo ir kitų bendraminčių (tarp jų buvo ir kitas biržietis – advokatas Martynas Yčas) iniciatyva įsteigtas lietuvių inteligentų klubas „Avilys”. 1910 metais, lenkams iš Vilniaus išgujus kovotoją už lietuvybę, kunigą ir vieną iš „Vilties” laikraščio redaktorių Juozą Tumą – Vaižgantą, K. Nekvedavičius organizuoja griežtą kauniečių inteligentų protestą, kuris išspausdinamas „Viltyje”.
Pirmojo pasaulinio karo metais K. Nekvedavičius, pasitraukęs iš vokiečių okupuotos Lietuvos, apsigyvena Ukrainoje. Dirba Poltavos karo ligoninės vaistinės vedėju, rūpinasi savo tautiečiais. Jo iniciatyva Poltavoje surengiami keli lietuvių vakarėliai, suvaidinama Vydūno komedija „Piktoji gudrybė”. Iki 1918 metų rugpjūčio mėnesio jis buvo Lietuvių tautos tarybos ir sąjungos Poltavoje pirmininku.
Grįžęs į Lietuvą, įstoja į kuriamą Lietuvos kariuomenę, dirba intendantūros prekių skyriaus vedėju, vėliau – trečiuoju Kauno miesto ir apskrities viršininku. Pasak to meto spaudos, „jį dažnai visuomenė girdėdavo ugningai kalbantį mitinguose prieš lenkus ir kitus valstybės priešus”.
Rašiusieji apie K. Nekvedavičių pažymi jo organizacinius sugebėjimus Panemunėje dislokuotų dalies lietuvių kariuomenės kareivių, vadovaujamų iš Pasvalio apskrities, Daujėnų valsčiaus, kilusio artilerijos pulko puskarininkio Petro Mickeliūno, sukilimo metu. Kauno miesto viršininkas Nekvedavičius su šauliais (jis buvo ir Vytauto kalno šaulių būrio pirmininkas) ir karo mokyklos auklėtiniais budėjo prie į miesto centrą vedančių tiltų, apie Laisvės alėją buvo išstatytos šaulių ir policijos sargybos.
Jo įsakymu buvo uždrausta pardavinėti alkoholinius gėrimus. Sukilimas greitai buvo numalšintas. K. Nekvedavičiaus veiksmus sukilimo metu gerai vertino generolas Silvestras Žukauskas ir advokatas Martynas Yčas.
1920 metais balandžio mėnesį iš apskrities viršininko pareigų atleistas (teigiama, kad dėl to buvęs kaltas komunistams simpatizavęs tuo metu Kauno apskrities karinės žvalgybos viršininkas poetas Liudas Gira) K. Nekvedavičius įsigijo vaistinę Marijampolėje, 1928 metais tapo Kauno miesto savivaldybės sanitarijos gydytoju, o nuo 1930 – ųjų metų Kaune vertėsi privačia gydytojo praktika, dirbo karo ligoninėje.
Nepamiršo ir visuomeninės veiklos. Su kitais bendraminčiais kūrė Žemdirbių sąjungą, 1924 metų balandžio 14 dieną Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje buvo įregistravęs Lietuvos darbo žmonių partiją, kurios tikslas – „suvienyti visus Lietuvos darbo žmones į vieną galingą tautinę šeimą ir stovėti tautos nepriklausomybės sargyboje”. Buvo Lietuvos katalikų sąjungos pirmininkas, draugijos Lietuvai pagražinti narys, pirmosios Lietuvoje medžių sodinimo akcijos komisijos pirmininkas, garbės šaulys.
1944 metų vasarą, pasitraukęs iš Lietuvos, apsigyveno Vokietijos mieste Herforde. Dirbo gydytoju, buvo žinomas ir populiarus Vokietijos lietuvių bendruomenėje. Mirė 1967 metų vasario 1 dieną. Palaidotas Metlacho miestelyje, netoli Vokietijos – Prancūzijos sienos.
