Dainuojamoji poezija yra liaudies dainos sugrįžimo forma

Mindaugas Linkaitis  ir tinklalapis „Bardai.lt“ kalbina režisierių, rašytoją ir bardą Vytautą V. Landsbergį apie dainuojamąją poeziją ir folklorą.

Kaip manote, kokia folkloro įtaka lietuviškai dainuojamajai poezijai ir jos autentiškumui?

Manyčiau, kad sąsajos yra gana artimos. Juk senoji bardų kultūra prasidėjo nuo to, kai keliaujantys žyniai eidavo ir apdainuodavo įvykius, taip apreikšdami dievų valią, liudydami taiką, pranašaudami. Pasak legendų, pasirodžius bardams, būdavo nutraukiami net karai… Tai buvo taikos, šviesos ir darnos misija. Tokia gilioji dainuojamosios poezijos prigimtis išliko ir iki dabar.

Kai galvoju apie Lietuvos nepriklausomybės kelią ir išsivadavimą iš okupacijos, manau, kad Vytautas Kernagis suvaidino vieną iš esminių vaidmenų ruošiant mūsų valstybės piliečius taikiam perversmui, nuvedant žmones į tokią kūrybos zoną, kur jis pasijunta besąlygiškai laisvas, kur jo siela yra laiminga, džiugi, besijuokianti. Galbūt tuo man dainuojamoji poezija yra artima, nes ligi tikros vidinės laisvės dar ilgas kelias.

Kuo dar dainuojamoji poezija siejasi su folkloru? Galima rasti labai daug aspektų. Vienas dalykas – naudojamos nesudėtingos harmonijos, idant žmogus greitai pagautų ir įsimintų dainą. Labai dažnai „parafolklorines„ intonacijas galima girdėti net ir Kernagio dainose, pavyzdžiui, „Rauda boružei“. Jos išsyk atpažįstamos, atplaukiančios iš lietuviškų raudų, giesmių. Arba štai romansui artima „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“. Dauguma tekstų irgi paprasti, skaidrūs, artimi liaudies dainai, baladei. Taigi, sąsajų begalės.

Kokią įtaką jums kaip kūrėjui ir atlikėjui folkloras ir kodėl?

Folkloras man turbūt netgi svarbesnis negu dainuojamoji poezija. Tik lydimas liaudies dainos ir ryžausi išeiti į sceną, kadangi tik šios muzikos srities šioks toks profesionalas buvau. Antraip nebūčiau drįsęs lipti į bardų sceną, nesu aktyviai dainas kuriantis žmogus. Turėjau keletą moksleiviškų, sukurtų savo malonumui, ir netaikau joms  profesionalios dainos reikalavimų…

Tai daugiau meditavimo būdas, arba tam tikras nebylių pokalbių su artimais žmonėmis būdas. Dar metodas susidraugauti su nepažįstamais – lengva ir sugestyvi komunikavimo forma. Kaip, beje, ir folkloras… 15 metų dainuodamas VU folkloro ansamblyje „Ratilio“ pas Zitą Kelmickaitę suvokiau, jog tai neišsemiami klodai – tiek dvasiniai, tiek poetiniai. Kiek siužetų, kokios fantastiškos baladės, karo ar rekrūtų dainos, kurias vėliau gali pritaikyti ir kurdamas dainuojamąją poeziją.

Kai susipažįsti su liaudies daina, kitąsyk pajunti labai paprastą dalyką: kam kurti, kai jau yra labai gerai sukurta! Kam gaišti laiką? Geriau nesukursi, arba sukursi kitaip, asmeniškai.

Mano repertuaro pagrindas yra liaudies dainos, kurias pritaikiau gitarai, parinkdamas nesudėtingus muzikinius akordus. Tai atsitiko netyčia, repetuojant teatre ir bandant prieš repeticijas padainuoti su aktoriais, idant pajustume didesnį bendrumą, švarą. Ir netikėtai toks modifikuoto, arba bardiško folkloro žanras man tapo artimas. Be to, aš nesu kažkoks išskirtinis ar vienintelis. Tai daryti gerokai anksčiau pradėjo (Algirdas – aut. past.) Svidinskas, „Antis“…

Dabar daug jaunesnių atlikėjų renkasi panašią kryptį, tik gerokai profesionaliau. Pavyzdžiui, Eglė Sirvydytė. Man žiauriai patinka jos folklorinės improvizacijos. Ir ne tiko jos…

Kalbant apie patį žanrą, dažnai kyla klausimas: gitara ir liaudies daina – kodėl, kam? Tradiciniai folkloristai kartais net pyksta, sako – čia yra dainos gadinimas. Betgi tautosaka yra gyva tradicija, ir šiandien ji keliasi iš kaimo į miestą – tad natūralu, jog atsiranda ir miesto instrumentai. Tai truputį geriau, negu liaudies daina iš viso numirtų ar virstų muziejine relikvija.

Kita vertus, galbūt mano užduotis ir nėra tokia akademinė, tarkime, išsaugoti folklorą tokį, koks jis buvo prieš 200-300 metų. Tai specialistų darbas –  institutų ir mokslininkų, ir etnografinių ansamblių, kurių, ačiū Dievui, Lietuvoje pakankamai yra.

Skaudina liūdnoji šio reiškinio pusė, kad tautosaka, liaudies daina tampa nebebūtina. Ypač jauniems žmonėms. Ji persikelia į (Lietuvių literatūros – aut. past.) institutą, į archyvą. Kartais ima atrodyti, jog mes be „Ant kalno mūrai…“ ar „Šalia kelio karčema…“ užstalėse nebedaug ką ir mokame.

Dabar atsirado tokia paradoksali galimybė, kad liaudies daina keliauja ne iš kaimo į miestą, kaip Juškų laikais, o iš miesto į kaimą. Tarsi toks atvirkštinis ryšys, kai nuvažiuoji į provincijos miestelį su gitara ir dainuodamas vaikus išmokai porą liaudies dainų. Dainų, kurių jie jau nebegauna tradicine forma iš lūpų į lūpas, iš savo bobučių.

Sovietmečiu šitas gyvasis tradicijos perdavimo ryšys, deja, nutrūko. Dabar atsiranda dirbtinė, „klonuota“ forma, leidžianti tikėtis, kad liaudies daina gali grįžti. Nors ir ne visai natūraliai. Bet, mano galva, šis procesas yra ypatingai svarbus, nes tai formuoja mūsų ne tik etinę, istorinę savimonę, priklausymą garbingai baltiškai genčiai, bet įtraukia ir į sveikos psichikos egregorą (egregoras – tai daugelio žmonių, galvojančių apie tą patį dalyką ar siekiančių to paties tikslo, minčių sankaupa – aut. past.).

Žmonės, dainuojantys liaudies dainas, nenusigeria beviltiškai, nesikeikia, jų darnesnės šeimos. Tai visiškai kitas pasąmonės kodas, jis nėra destruktyvus.

Švietimo ministrą Gintarą Steponavičių agitavau ir agituoju, jog paprasčiausias doros ir pilietiškumo atstatymo būdas Lietuvoje galėtų būti papildomas egzaminas, arba priešegzamininis reikalavimas, kad kiekvienas Lietuvos moksleivis prieš abitūros egzaminą atsiskaitytų sudainuodamas 50 lietuvių liaudies dainų ir pasekdamas 20 legendų.

Situacija pasikeistų radikaliai – jau nuo devintos klasės vaikai imtų ruoštis šitam egzaminui. Savo noru liaudies dainomis ne taip domimasi, bet susidūrus su jomis – jos užkabina, „“užveža“. Tokia priklausomybė nuo tautosakos mane labai rimtai yra ištikusi. Ji apgynė nuo kitų priklausomybių: nuo alkoholio, cigarečių, nuo pykčio bei liūdesio… Jei apninka liūdesys, užtenka pasiimti gitarą ir padainuoti.

Jūs teigiate, kad nauja folkloro ir gitaros samplaika yra puiki šviesos, gėrio ir harmonijos nešėja?

Žmogaus tikslas šiame gyvenime yra pasijusti laimingu, džiaugsmingu, garbingu, t.y. – atrasti Dievą savy. Ką tai reiškia?  Tai reiškia, kad turi susigiminiuoti su savo siela, pajusti protėvių palinkėjimą, tautos dvasią, kad nesijaustum atskirtas nuo visumos.

Man regis, kad didžiulė Lietuvos problema yra nukirpta bambagyslė: nebeturime ryšio su Lietuva. Ji nebe mūsų! Ji valdžios, magnatų, žiniasklaidos, korumpuotų teisėjų, bet tik ne mano. Iš manęs ją atėmė, aš vargšas nabagėlis nebeturiu Lietuvos ir važiuoju į Airiją…

Dainuodamas liaudies dainas širdies lygmeny vėl privatizuojiesi ją (Lietuvą – aut. past.), ji besąlygiškai tampa tavo. Partizanai netgi matydami okupantų tankus, tremtis, ant grindinio numestus kovų brolius, sakė: „Niekur nevažiuosim! Kausimės!“

Dainuojant partizanų dainas irgi vyksta labai keistas dalykas: tu jausmais sugeri, pasisavini Lietuvos istoriją ir niekas nebegali jos iš tavęs atimti. Tada su Lietuva susitinki kaip su Dievu. Liaudies daina yra itin svarbus, gal net esminis emocinis kontaktas su savo istorija. Negalima Lietuvos pažinti iš datų, Žalgirio mūšio aprašymų, tremties žemėlapių ar schemų. Tai sausi, nejaudinantys dalykai, bet dainuodamas partizanų ar karo dainą, tu viską gali patirti savo nervų ląstelėmis – tuomet įvyksta esminiai lūžiai. Viskas! Lietuva yra tavo!

Tą momentą, tą stebuklą kartais matau koncertuodamas Lietuvoje moksleiviams. Pagrindinis būdas ne aiškinti: mylėk Lietuvą, neišvažiuok, kur tavo sąžinė. Reikia tiesiog išmokyti porą dainų. Pasikeičia vaikas, nustoja keiktis. Liaudies daina turi etinį vertybių kodą, kurį dainuodamas parsisiunti pasąmonėn ir persiprogramuoji.

Ar tik vaikų akyse sužiba meilė Lietuvai klausantis jūsų dainuojamų dainų, ar ir suaugusiems?

Matau, kiek žmonių vaikšto pas Veroniką (Povilionienę- aut. past.) į koncertus ar užsiėmimus Vilniaus mokytojų namuose ir jiems tai yra būdas pabėgti nuo rūpesčių, krizių, depresijų, galvojimo apie ligas ir nelaimes. Tai graži ir šviesi protėvių palikta meditacijos forma. Manau, kad ji per mažai išnaudojama, jos per mažai viešoje erdvėje. Šiek tiek skeptiškas esu „Duokim garo!“ variantui, kuris yra subumčikintas pramoginis šou, nesiekiantis sutelkti, pažinti save, savo vidų. Bet, kita vertus, gerai, kad ir toks yra…

O kaip jūs norėtumėt, kad būtų?

Negaliu suprasti, kodėl per Lietuvos radiją netransliuojamos liaudies dainos ir Kernagis? Kodėl netransliuojamos šiek tiek modifikuotos liaudies dainos, kodėl negirdime Eglės Sirvydytės,  Aido Giniočio, Domo Razausko?

Įsivaizduoju, kad per nacionalinį radiją, kuris turėtų rūpintis Lietuvos žmonių sąmoningumu, dažniau skambėtų dainuojamoji poezija, o ne tam tikri populiariosios muzikos dalykai, galbūt gražūs, bet dažnai tuščiaviduriai. Daina gali labai daug ką pakeisti, ji gali sukelti dvasinę revoliuciją, o to Lietuvoje dabar labiausiai ir trūksta.

Kadaise sąjūdinė „Antis“ su savo dainomis jau padarė politinę revoliuciją. Dabar reikia dvasinės. Beje, Sąjūdžio metu pats dainavau „Ratilio“ ansamblyje ir prisimenu anšlaginius koncertus – Veronikos, „Ratilio“ ir „Anties“. Kai išeidavome į sceną ir su A.Kaušpėdu dainuodavome „Oi tu kleve“, kildavo euforija.

Po tos ironijos, po kaušpėdiško sarkazmo, publika gaudavo dozę tikro, nesuvaidinto dalyko – tai yra Dievas, tai yra meilė, tai yra tai, apie, ką šnekame. Dabar mes „apie tai“ šnekame itin mažai: dažniau šaipomės, kritikuojame, nekenčiame. O kas yra gera ir gražu? Susitikti su savo siela, kuri yra labai graži. O liaudies daina šiai pažinčiai pradėti yra geras instrumentas!

Kuo tuomet gali pagelbėti dainuojamoji poezija?

Visų pirma, šiuolaikiniai žmonės yra labai paprasti. Jie mėgsta madas. Tai, ką jie girdi ir mato per televiziją – sukuria madą. Atėjo kažkada dvyratininkai su svogūnininkais ir pasėjo sunkiai išgydomą chamiškos kultūros madą. Tyčiotis iš kitų, žeminti – tai yra jėga? Tas dalykas pasisėjo labai bjauriai.

Kalbant metaforiškai, kai žmogus kasdien pradeda uostyti mėšlą, jis nebegali užuosti žibučių. Ir tada su Lietuvos visuomene atsitinka dalykai, nykesni nei sovietmečiu – tada žmonėms buvo įdomūs Kernagis, Geda, Martinaitis, Marcinkevičius. Buvo kuriami puikūs filmai apie Darių ir Girėną, Herkų Mantą… Net nežinau, gal čia yra ir mūsų valdžios problema?  Nes ji nesinaudoja svertais, kuriuos turi. Pavyzdžiui, Kultūros ministerija, įvairūs fondai, nacionalinis transliuotojas…

Ką tada daryti? Lieka tik partizaniškas neformatas – dainuojamoji poezija. Matome, kiek ji surenka žiūrovų. Pažiūrėkite, kas darosi Kulautuvoje „Akacijų alėjoje“, ar per „Purpurinį vakarą“ Anykščiuose. Čia susirenka 5-6 tūkstančiai žmonių, „Akacijų alėjoje“ apie 15 tūkstančių, net tilpti visi norintys negali. Žmonėse jaučiamas poreikis tikro, gilesnio ir prasmingesnio nuoširdumo, nebenorima tenkintis vien silikoniniais jausmais ir krūtimis.

Kažkada Siaurusevičiui (LRT generaliniam direktoriui Audriui Siaurusevičiui – aut. past.) su Gediminu (Storpirščiu – aut. past.) labai rimtai siūlėme daryti dainuojamosios poezijos „Arką“ (laidą – aut. past.), panašią, kaip „Triumfo arką“: pradedant nuo rimto respublikinio konkurso, su vaikais, paaugliais, suaugusiais, su rimta programa, gera komisija, su gera poezija. Kad būtų sukeltas vajus, panašus kaip su operų arijomis.

Kodėl negalime to padaryti ir su dainuojamąja poezija? Ypač žinant, kad a.a. Kernagis Siaurusevičiui buvo artimas žmogus… Yra dalykų, kurių aš nesuprantu: gal kažkokios konjunktūros, nuo pops‘o nubyrantys pinigai, ar kažkokie susitarimai…

Ko palinkėtumėt tiek jūsų, tiek dainuojamosios poezijos klausytojams, o ir apskritai visos Lietuvos žmonėms?

Dabar labai keistas laikas. Vieni jį įvardina kaip labai sudėtingą, o mano širdis pilna džiaugsmo. Aš matau, kad pasaulis keičiasi ir tirštėjanti tamsa sako, kad tuoj bus džiaugsmo periodas. Mes turime kažkokiu būdu kabintis į optimistinį gelbėjimosi ratą, kuris padės išplaukti. Dainuojamojoje poezijoje, liaudies dainose yra labai daug džiaugsmo, sąmoningumo. Arba skaistinančio liūdesio, kuris padeda atleisti, išpažinti, tai, kas buvo, praėjo ir nebeliko. Linkėčiau mums visiems pasidžiaugti: mes labai gražiai gyvename, labai gražioje šalyje ir daina padeda tai prisiminti.

Dėkui už pokalbį!

www.bardai.lt