Lietuvių pavasario švenčių ciklas turtingas papročiais, dauguma jų pasiekė mus kaip gyvoji tradicija – mūsų senelių, prosenelių giesmėmis, žodžiais ir apeiginiais veiksmais.
Todėl artėjant Velykoms, kviesčiau paminėti ir atšvęsti jas pagal protėvių papročius.
Pradžioje keletas pastebėjimų apie žodžio „Velykos“ prasmę. Velykų vardas lietuvių tradicijose siejasi su Vėlių vardu. Kaip tik tuo metu nuo amžių buvo švenčiamos pavasarinės Vėlinės, vadintos „Vėlių Velykomis“. Jos prasideda Didįjį arba Žaliąjį ketvirtadienį ir tęsiasi iki sekmadienio. Tai mums primena išlikę protėvių vėlių gerbimo papročiai
Didysis Ketvirtadienis kartais vadinamas Kūčiomis. Tą dieną kuriama pirtis į kurią kviečiamos ir vėlės. O Didysis Penktadienis vadinamas Vėlių Velykomis. Tądien lankomi kapai, prisimenami mirusieji, ant kapo dedamas kiaušinis. Velykų metas – tai susitikimas ir atsisveikinimas su vėlėmis. Vėlės, šaltuoju metų laiku buvę šalia mūsų, visai vasarai išeina į atgimstančią gamtą.
Velykų rytą kelkitės anksti ir sutikite patekančią Saulę – sveikinkite ir giedokite, žiūrėkite, kaip Saulė iš džiaugsmo šoka. Prauskitės tekančiame vandenyje – patirsite gaivinančių jėgų ilgam.
Stipriausiai tai pajausite prausiantis rytą prieš Saulės tekėjimą. Apeiginis prausimasis galimas ir pirtyje, ir sniege.
Velykos – Vėlių ir Visų Dievų šventė. Šventinėmis dienomis užkurkite naują ugnį namų aukurėlyje ar bendruomenės aukure. Pagerbkite Protėvius, Gabiją, Perkūną, Žemyną ir Laimą.
Velykų pusryčius pradėkite dalindamiesi vienu kiaušiniu – pagal tradiciją – raudonu. Raudonas margutis reiškia gyvybę, sugrįžtančią į mūsų pasaulį.
Iki šių dienų išliko senovinė lalavimo – kaimynų lankymo tradicija. Ir šį pavasarį taip su Velykomis sveikins kaimynus Sarių (Švenčionių raj.) moterys, o kaimynai, atsidėkodami už sveikinimus ir giesmes, jas apdalins margučiais.
Mūsų dienas pasiekė ne tik velykiniai papročiai, bet ir seniausios velykinės dainos-giesmės. Štai dzūkų lalavimo giesmės žodžiai:
Oi už marių, už ažerų, vyneli mūsų žaliasai
Nauji dvarai, baltos menės, vyneli mūsų žaliasai
An to dvaro verba stovi, vyneli mūsų žaliasai
An tos verbos aukselio rasa, vyneli mūsų žaliasai
O ir atlėkė trys marių paukštelės, vyneli mūsų žaliasai
Ir nusėdo an tos verbos, vyneli mūsų žaliasai
Ir nukrėtė aukselio rasų, vyneli mūsų žaliasai
Oi ir išėjo jauna mergelė, vyneli mūsų žaliasai
Oi ir surinko aukselio rasų, vyneli mūsų žaliasai
Oi ir surišo šilko skepetėlėn, vyneli mūsų žaliasai
Ir padalino an trijų dalalių, vyneli mūsų žaliasai
Pirma dalalė – jaunam berneliui, vyneli mūsų žaliasai
Antra dalalė – jaunam dieverėliui, vyneli mūsų žaliasai
Trecia dalalė – man jaunai mergelai, vyneli mūsų žaliasai
Prašom, mergela, arčiau in langelį, vyneli mūsų žaliasai
Prašom išnešti didžių dovanėlių, vyneli mūsų žaliasai
Didžių dovanėlių raudonų kiaušinių, vyneli mūsų žaliasai
Kapų ne kapų, o pusantros maža, vyneli mūsų žaliasai.
Dainos mergelė yra atgimstančio pasaulio centre. Ji kaip Deivė Laima dalina dovanas – raudonus kiaušinius ir aukso rasą – atgimstančios gyvybės simbolius. Dauguma šios velykinės giesmės simbolių sietini su atgimstančia gyvybe ir gyvybinių galių stiprinimu. Verba – tai pasaulio medis, rodantis pavasarį ir atgimimą, nes ji rišama iš žilvičio ir visžalio kadagio šakelių. Aukselio rasa – itin stipri gyvybės vandens apraiška.
Tad kviečiu visus paminėti Velykas senuoju protėvių papročiu. Semkimės galių iš protėvių ir Dievų ir dalinkimės jomis su draugais, giminėmis ir bendraminčiais.
„Kūlgrinda“ – „Paleisu povų“:
Ar gali žodis velykos reikšti vėlių šventę? Manau, kad ne, nes nuo žodžio vėlė gaunasi tik vėlinės, bet ne velykos ( slavų – velykijdien). Taip kad nesvaikit, kriviai. Nepanašu, kad iš vis senovės lietuviai tokią šventę turėjo.
Pavasarį, aišku, jie šventė – nesvarbu kaip vadino.
Na o kaip siejasi GUmbinė ir GUsev, KAliningradas ir KAraliaučius?
Lietuviai niekados iki krikščionybei ateinant netarnavo jokiems dievams, jie su Dievais ir kitomis būtybėmis kartu gyveno, ir tikrai jau nekišk čia tų žydų išmislo, nes jis skirtas žmonėms valdyti per baimę.
Kryžeivius bubino tiktai taip, o anie, negalėdami įeiti per duris, įlindo per rakto skylutę.
Betgi, jei mes blogį užfiksavom, tai ar ne laikas jį vyti lauk?
Imk ir išvyk, kas maišo?
Niekada nesakyk niekada, vaikėze. 😉
Visada gėriuosi Baltais.
Man kartais atrodo, kad jie su savo pasaulėjauta vaikščioja po Žemę kaip po dangų.
Pavadinimas Baltai, manau, aiškiai sumažina indoeuropiečių tikrųjų palikuonių tikrąjį dydį ir tikrąją įtaką žmonijos procesams.
Tačiau, šiandien Baltai yra ne procesų, o Baltijos pakrantės atstovai…
CHA
Ir tai klaidina, nes indoeuropiečioai (ir mūsų protėviai) gyveno visoje Europoje ir Indijoje.
Panašu, kad kariauji seniai pralaimėtus karus. Krikščioniams.
Čia mes, Vilmantai, esame toje pačioje fronto pusėje. 🙂
Be to, tas ne lietuvis, kuris tai pamiršta, pasigirdus saldžiabalsėms svetimųjų trelėms.
Krikščionybė – aplamai kruvina tema. Man tiesiog gaila Baltų.
O.Bender-bėjus šitoje vietoje taip sakė:
“его охмурили ксендзы”.
“Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.”
KADA Dievas vedė lietuvius iš Egipto vergijos? Žydus gal ir vedė, lietuvių ne. Tuo metu, mūsų protėviai jau gyveno savo Šventojoje žemėje ir randame jų veiklos liudijimus. O žydai vis dar pešasi su kitais dėl “savo” žemės, matyt ji ne jiems skirta, nes mūsų iš mūsų žemės niekas neišvijo ir neišvys. Nekartą bandyta ją atimti, bet ji buvo Šventa ir skirta tik mums, todėl ir esam protėvių dėka čia.
Ir kuriam galui mums kieno tai pasakos?
Mes gyvename pagal savo elgesio taisykles.
Neprisišnekėk. Pastatys rusai dvi atomines – bėgsi susirietęs…
savo žemę jie įsigijo korupcijos dėka (piniginio sandorio su savo dievu),todėl visados turėjo ir matomai turės daug problemų dėl teisių į ją .
Kad tave kur velniai nuneštų. 🙂
Su visom paklodėm.
Į krikščioniškų velnių muziejų ?
Kad tave kur velniai nuneštų.
Su visom paklodėm.
———–
Į krikščioniškų velnių muziejų ?
ačių Kriviui, puikus pasveikinimas. Tikrai per Velykas atsikelsiu anksti ir pasidžiaugsiu tekančia saule.
deja, stabmeldžių cenzūra prilygsta KGB
Su kryžeivių šnipais dera elgtis griežtai, bet nebūtinai teisingai.
Yra tik vienas Tėvas Dievas Danguje.
Jeigu lietuviai …nebūtų lenkęsi savo darbo stabams… – kurie turi ausis,.. bet negirdi; kurie turi akis, …bet nemato, kurie turi rankas, …bet negali nieko padaryti; kurie turi kojas, ….bet negali pajudėti iš vietos –
V.I.E.N.I.N.T.E.L.I.S G.Y.V.A.S D.I.E.V.A.S N.E.B.Ū.T.Ų L.I.E.T.U.V.I.Ų A.T.I.D.A.V.Ę.S K.I.T.Ų T.A.U.T.Ų D.R.A.S.K.Y.M.U.I I.R N.A.I.K.I.N.I.M.U.I.
Savastį, tapatybę reikia branginti. Bet šiame straipsnyje kažkoks “žynys” kviečia garbinti stabus ir išgalvotus dievus, o tai kelia pasibjaurėjimą mūsų vieninteliam Visatos Kūrėjui, kuris sukūrė pasaulius ir visa kas yra juose – per savo vienatinį Sūnų Jėzų. Lygiai bjauru Dievui tai, kas skleidžiama Vatikano – paleistuvės, kuri maudosi šventųjų kraujyje ir veda klystkeliais visą žmoniją. Lietuvių tauta nukentėjo būtent nuo šitų dviejų blogybių – stabmeldystės ir Romos bažnytinės sistemos. Jeigu Lietuva atsigręš į Dievo mokymą ir įstatymus – Lietuva bus išgelbėta ir visų galybių, tiek Rusijos, tiek Lenkijos, tiek šėtoniškųjų globalistų/masonų kurie valdo ES ir JAV, šių galybių ietys ir prievarta suduš prie Lietuvos sienų – nes Dievas bus su mumis.
O jeigu būsime goduoliai, skriausime našlaičius ir našles, skriausime savo artimą, lenksimės stabams (medžio, aukso, akmens, valdžios, raganavimo, ištvirkimo ir t.t.) Dievas nusisuks nuo mūsų šlykščių darbų ir kruvinų rankų, ir atiduos vėl svetimšalių terionėms. Yra tik vienas Tėvas Danguje ir yra tik vienas Sūnus, kuris išpirko savo krauju mūsų nuodėmes ir tik per Jį vieną yra kelias pas Tėvą į išgelbėjimą. Dievas mus myli ir nori, kad kas tik bepanorėtų – būtų išgelbėtas. Pažiūrėkim aplinkui – Lietuva skendi nuodėmėj. Kas yra nuodėmė? Tai įstatymų nesilaikymas. Įstatymas apibrėžia nuodėmės esmę. Kas parašė įstatymus? Dievas savo ranka. Dievas yra gyvas ir amžinas. Jis nėra mirusiųjų Dievas. Dievo Šventoji Dvasia gyvybės galia prikėlė Jėzų iš mirusių.
Ta Gyvybės Dvasia Jėzus prikėlė Lozorių. Ta pačia Šventa Dvasia bus prikelti visi tikintieji ir besilaikantys Dievo įstatymų ir Jėzaus tikėjimo, Tikėjimo – kuriuo tikėjo Jėzus. Tai bus kada Jėzus ateis antrą kartą. Jis jau ateina. Praėjo 2 tūkstančiai metų nuo Jėzaus aukos. Nuo Adomo ir Ievos išvarymo iš Rojaus – todėl, kad patikėjo Šėtono melu jog “Dievas yra melagis”, praėjo 4 tūkstančiai metų (pagal chronologiją sudėjus Senojo Testamento gyventojų kartas, yra moksliškai apskaičiuota ).
Taigi: 4 + 2 = 6. Dievas sukūrė Žemę per 6 dienas, o septintą ilsėjosi. Tai ir yra simbolika – septintas tūkstantmetis eina į pabaigą. Reiškia ateina galas šios Žemės valdovui (Apreiškimo knygos drakonui ir Rojaus Sodo gyvatei), kuris suvedžiojo ir apgavo tautas.
Žydai buvo pasirinkti todėl, kad juose ryškiausiai atsispindėjo žmonijos aukščiausias ir žemiausias pradas, todėl Dievas galėjo su žydų tauta “dirbti”, nes kitos aplinkinės tautos buvo sustabarėję ir atsidavę STABMELDYSTEI. Vieninteliai žydai išgirdo Dievo balsą. Bet dabar – Po Jėzaus aukos už mus – išgelbėjimo kelias yra atviras kiekvienam, kuris įtikės, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Šventasis Raštas yra Dievo Žodis. Tai Jo sukurtos žmonijos istorija per žydų tautos pavyzdį – kaip nuo Rojaus netekimo žmogus bus išgelbėtas Dievo Sūnaus (apie tai kalba visas Senasis Testamentas) ir Jo nutiestas kelias į išgelbėjimą, atgal į Rojų (apie tai kalba visas Naujasis Testamentas).
Tai yra liudijimas, kaip Dievas myli žmogų, ir kad jis tapo nuodėme vietoj mūsų, kad mes pagaliau pamatytume Dievo teisumą, kad visa Visata ir kūrinija pamatytų, jog Dievas yra meilė ir Jis teisus. Žemė ir visi darbai joje bus išlydyta šventoje ugnyje ir sukurta Nauja Žemė. Jėzus ateina su visais galaktikų angelais, jie visi mus stebi ir stebi mano ir Tavo pasirinkimą – ar priimsim gyvybės ir išgelbėjimo dovaną. Taigi, pasirinkimas šiandien yra vienas: arba pripažint, kad mes nusidėjome, kad esame nuodėmigi ir atgailėt ir atsižadėt šito pasaulio ir paprašyt Dievo mums atleisti, tada padėkoti už Jo Sūnaus Jėzaus auką ant kryžiaus ir būti išgelbėtiems. Arba, pasirinkti Rojaus Sodan įslinkusio Šėtono melą, kuris suviliojo trečdalį angelų ir su jais buvo išmesti iš Dangaus ir krito iš ten kaip žaibas, tada įsliūkinęs į Sodą suviliojo žmogų, sakydamas, kad Dievas melavo ir puolęs žmogus sulaužė Dievo įstatymą atiduodamas Žemės valdymo raktus Šėtono valion.
Tikiuosi, kad Lietuva atsimerks ir supras, kad jos ir žmonių padėtis yra DVASINĖ. Baikim sekti savo nuodėmingu kūnu, bet atsiduokime Dievo Dvasiai. Dievas mus myli, bet negali ateiti Tau į pagalbą prieš Tavo valią. Tu gal piktas ant Dievo ir kaltinį Jį dėl savo vargų, bet ištiesų nematai, kad seki akluma, puikybe ir užsispyrimu, todėl durys uždarytos.Taigi, paklausyk – Jėzus beldžia š Tavo širdį, įsileisk Jį ir Tavo gyvenimas pasikeis neatpažįstamai. Netikėk vien tuo, ką aš čia surašiau. Netikėk kitais, kurie Tau sakys žiną viską, kaip yra iš tikrųjų. Bet paimk Raštą į savo rankas ir paskaityk Jėzaus žodžius – ką jie sako Tau.
Neklausyk doktrinų ir dogmų, nebijok pašiepimo ir ironijos iš kitų, paskaityk Dievo žodį PATS/PATI, paprašyk Dievo Tau padėti suprasti kas rašoma ir atsiverk atviram bendravimui su Dievu, Tavo ir visatos Kūrėju, per jo Žodį Jį pažinsi ir rasi tiesą, kuri tikrai Tave išlaisvins. Drąsiau, nėra ko bijoti, šis pasaulis laikinas, mes nežinom, kas bus už 5 minučių, bet Dievas amžinas ir Jis tiesia Tau ranką.
Per kažkokį klastingai pakišamą kaltės pojūtį teologizuojantis tarnauti žydui… Gal jau gana tos tavo piligriminės – okupacinės 600 metų kruvinų kryžių klastingos žydadievystės.
—————-
Baltų Žemė šventa ir nereikia jos teršti dar kažkokiu žydimportiniu krauju “šventinant”. Neturėk “tokių” tikslų.
Koks tu lietuvis – su žybiblija rankose, klastingas piligrime?
,,Lygiai bjauru dievui tai, kas skleidžiama Vatikano…,,
Ponas esate eretikas,-paskaitykit Didyjį Katekizmą,- net savo, mums svetimo, tikėjimo viduje esate atplaiša. Geriau, vietoje tikėjimo žydų liaudies kūryba, pasiklausykite lietuviškų sutartinių-
tada pajusite savosios (ar ištiesų jums dar savosios) tautos dvasią, ir nereikės piršti svetimybių.
Musų prigimtinė religija tai atspara išlikimui. Gal atsimenate-V. Kudirka rašė ,,kol tilte bent vienas lietuviškas rastas bus…,,
Be to, V.Kudirka parašė giliamintį kūrinį: “Kodėl žydai nevalgo kiaulienos?” 🙂
Tai savaime paneigia bet kokių dievų buvimą.
Apie tai Senelis iš V.Šukšino apsakymo “Kritikai” yra pasakęs taip:
“bezdalas – taip nebūna”. 🙂