L.V.Medelis. Politkorektiškumo vingiai su spąstais

Praėjus kiek mažiau nei mėnesiui nuo  sušaudymo Tulūzoje, Prancūzijos spauda atkreipė dėmesį į vadinamojo politkorektiškumo vingius valdžios požiūryje į tragediją. Mūsų spausdintinė ir visokia kitokia žiniasklaida kaip visada verčiasi tiktai tiesioginiais nekritiškais vertimais, tačiau susigaudyti ir pasimokyti vis tiek galima.  Paskutiniai pranešimai skambėjo maždaug taip: „Alžyriečių kilmės prancūzas M. Merah kovo 11 ir 15 dienomis nušovė tris desantininkus – vieną Tulūzoje, kitus du kaimyniniame Montobano mieste, o kovo 19 dieną – tris vaikus ir vieną suaugusįjį prie žydų mokyklos Tulūzoje“.

Alžyrietis, ir vis dėl to – prancūzas, Tulūzoje lankė Ernesto Renano mokyklą. Buvę draugai, pasak „Le Figaro“, vadina jį ramiu ir mandagiu. Apie politiką ar religiją tarp moksleivių niekada nebuvo kalbama, jis niekada nenešiojo barzdos ir niekada neigiamai nekalbėjo apie žydus.

Anksčiau, prieš savaitę, pranešimai Prancūzijos žiniasklaidoje buvo konkretesni: musulmonas „al Qaeda“ vardu nužudė tris desantininkus – iš Šiaurės Afrikos kilusius karius“, o paskui – „nušautas rabinas ir trys ketverių, penkerių ir septynerių metų žydų tautybės vaikai“.

Savaitės bėgyje „Le Figaro,“ atrado kad desantininkai buvo musulmonų kilmės, užsienio reikalų ministras kreipėsi į „Prancūzijos žydų bendruomenę“, prezidentas paminėjo „musulmoniškos išvaizdos“ asmenis, o vienas opozicijos lyderių (matyt, atsižvelgdamas, kad nusikaltėlio motina musulmonė) išvedė takoskyrą tarp „Magribo moterų“ ir „prancūzių“: „Yra magribų kilmės moterų ir man nesuprantama, kodėl kalbama apie „musulmones“… Tame kvartale gyvena ir magribų kilmės moterys ir musulmonės“ (Magribai –  kelios Šiaurės Afrikos arabų musulmonų šalys, kurių istorija daugiau ar mažiau buvo susijusi su Prancūzija – aut.)

Kodėl atsirado tokie formuluočių aptakumai galima suprasti, žinant, kad musulmonų ir žydų Prancūzijoje daugiausia Europoje. Tad aišku, kad formuluotes reikia rinktis atsargiai, bandant neužgauti rinkėjų religinių ar etninių jausmų.

Veiksmas vyksta Prancūzijoje, valstybėje, kurioje politkorektiškumas ir multikultūrizmas, kaip įvairių lygių, sluoksnių bei spalvų tolerancija giliai įleido šaknis. Tačiau ir ten,  kokios formuluotės bebūtų pasirinktos, kritikos visuomet bus pakankamai jei ne iš vienos, tai iš kitos pusės.

Jei bandote parinkti aptakesnius išsireiškimus, atsiras nepatenkintų žurnalistų ir politikų, būsite apkaltintas veidmainyste, nes akivaizdu, kad bandote išvengti nepatogių žodžių: „arabas“, „imigrantas“, „žydas“, „musulmonas“. Nacionalinio demografinių tyrimų instituto direktorius  Fransua Eranas (François Héran) (interviu originalas čia) pateikia pavyzdį, kad  kritikuojamas net toks junginys kaip „žydų bendruomenė“; jis, atseit, atsiduoda „komunistiniu totalitarizmu“, t.y.  komunitarizmu.

Lietuvoje didelės patirties neturime. Asmeniškai su tokio pobūdžio kultūrine žodyno problema susidūriau labai labai seniai lankydamasis Kanadoje. Ten draugų iškart buvau perspėtas nesakyti lietuviškai „negras“ arba, rodant į vitriną neaiškinti, kad tau patinka „šit (as)“ arba „šit (a)“, nes angliškai tai gali nuskambėti kaip įžeidimas.

Tačiau nepatogių žodžių vis daugiau atsiranda ir pas mus. Beveik kartu su nepriklausomybės paskelbimu žodis „čigonas“  buvo pakeistas į „romas“. Niekada nemaniau (nemanau ir dabar), kad pirmas žodis labiau žeidžia, nei antras. Tiesiog iki tol niekada negalvojau, kad dėl to reikia sukti galvą. Istoriniai santykiai lėmė, kad žodžio „žydas“, atrodo, nei reikia, nei kada nors reikėjo pakeisti, nes nėra ir tokios problemos kaip rusų kalboje, kur žodis „ žyd“ (жыд) turi stiprų niekinamąjį atspalvį, palyginti su „jevrej“ (еврей). Žinoma, „žydų bendruomenė“ skamba geriau, o „Lietuvos žydų bendruomenė“ – dar labiau nugludina aštresnius kampus.

Buitiniam terminui „tuteišiai“ (pripažinkime jame šiek tiek juntamą niekinamą atspalvį) apskritai nerastas tinkamas terminas, todėl mūsų vyriausybėms tereikėjo dvidešimt metų nesikišti ir gana didelė dalis pavilnės gyventojų tapo lenkais, nes neturėjo kito pasirinkimo kaip save vadinti. Įdomu pastebėti, kaip Tomaševskio partijos pavadinime tyčia ar netyčia užkoduotas dūris lietuviams ir tuteišių stūmimas į Lenkijos pusę: į lietuvių kalbą Tomaševskio partijos pavadinimas verčiamas – Lietuvos lenkų rinkimų akcija, lenkų kalba akcentas padėtas kitur –  „Akcja Wyborcza Polaków na Litwie“, t.y.  Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje. Girdint šios partijos lyderių retoriką ir įsivaizduojant jų tikslus – tai gudrus, bet nedorovingas ir pasitikėjimo nepridedantis pasirinkimas.

Nepriklausomybės pradžioje visi prisimename koks populiarus buvo kreipinys „Lietuvos žmonės“ arba – dar geriau – „gerbiami Lietuvos žmonės“. Tebevartojami ir dabar, nes ir toliau baiminamasi sąvokos „Lietuvos piliečiai“. O išgirdus viešą kreipinį „lietuviai“ jau norisi persižegnoti, ar kartais už kampo nesivaidena koks nacionalistas. Iš tiesų, logiška būtų manyti, jog daug „nacionalistinio“ pobūdžio problemų tikrai išsispręstų ar net išnyktų, kai santykyje su valstybe – bendra valstybe – atstumas tarp bet kurios tautybės Lietuvos piliečio ir lietuvio sumažėtų iki mikroskopinio dydžio.

Gana įdomu pastebėti, kaip mūsų žiniasklaida kai kuriais atvejais niekindama tautybę elgiasi be skrupulų. Ne viename tekste žodis „lietuvis“ pateikdama neigiamame kontekste. Tokiame kontekste jūs nerasite arba retai rasite pavadinimų „Rusas nužudė savo tautietį“ arba „Be bilieto važiuojantis žydas sukėlė sumaištį Vienos centre“, „Nuo britų policijos anglas slėpėsi mėšlo krūvoje“. Neilgai ieškoję rasite tokių ir panašių pavadinimų, jei tautybę pateiktuose pavyzdžiuose parašysite – „lietuvis“. Paaiškinimas paprastas (atskirai būtų galima kalbėti apie žurnalistų etiką) – menkinti sąvąją tautybę gerokai saugiau, drąsiau nei kokią kitą  ir, be abejo,  “europietiškiau“, politkorektiškiau.

Minėtas prancūzų demografas F.Eranas mano, kad politkorektiškumas yra rasinių, religinių (derėtų pridėti – ir nacionalinių) požymių ignoravimas. Kadangi – o tai mes žinome iš lietuviškos patirties – rasti gerą, aptakią formuluotę nėra paprasta, politikai tribūnose pasimeta. F.Eranas sako: „Jiems neužtenka kalbinių priemonių, todėl kad tos priemonės neegzistuoja“.

Taip kalba išsigandęs prancūzas, beviltiškai sėdintis prancūziško politkorektiškumo duobėje. Jis turėtų prisipažinti, kad samprotauja nesąžiningai. Juk esmė – ne kaip pavadinsi iš tribūnos ar televizoriaus ekrano. Esmė – kaip gyveni, kaip gyvensi ir elgsiesi su tais, kurie yra kitos spalvos ar kalba su akcentu. Esmė – kaip tu apie juos kalbi ir galvoji ne tribūnoje, o namie, virtuvėje. Ne mažiau svarbu, ir ką JIE galvoja apie tave, ir save  – su tavimi.

Svarbu bendrauti, nepažeidžiant žmogaus (o ne tiktai anglo, ruso, arabo, lenko tautybės) savigarbos. Pamenu, stovint tarybinės armijos rikiuotėje, apsisnarglėjęs jaunesnysis seržantas visiems girdint man sako: „Jūs, eilini, esate š-das“. Jis žino, kad jam draudžiama sakyti  „tu“, bet nedraudžiama auklėjimo tikslais sakyti „š“. Ar įsižeisi, priklauso nuo to, kaip vertini save. Juk senovės romėnai ir imperatoriui sakydavo „tu“. Giliai jausti savo vertę nereiškia niekinti kitą tautybę, religiją, pažiūras. Tad sakyti tiesą, vadinti tiesiai, būti atsakingu šeimininku savoje žemėje nežeidžiant kitų tautų, tikėjimų savigarbos yra humaniška sąlyga gyventi kartu. Galima sakyti: kaip virtuvėje, kurioje nekyla klausimas, kas čia šeimininkas.

Valstybės, senos politkorektiškumo auklėtinės, palaipsniui pradeda suprasti, į kokią aklavietę einama. Politkorektiškumas ir multikultūrizmas gera priedanga nepilietiškumui ir pamatinių tautos – valstybės įkūrėjos vertybių naikinimui. Anksčiau ar vėliau, didėjant imigracijai, šitoje srityje ir mes netrukus turėsime problemų. Derėtų kartais apie jas pagalvoti. Ne kaip Tulūzoje, be šautuvo.