Jau ir metai prabėgo, kai Punsko gatvėse nei savo privačiame sodelyje neišvystame iškilios asmenybės – Mokytojo Juozo Vainos. O buvome pratę Jį matyti ir vis pasisveikinti. Ne iš pareigos, kad tai vyresnis žmogus, iš noro pajusti malonumą, koks užliedavo mus iš Jo nuoširdaus šypsnio ir gero linkinčių akių. Nustoja ir atokiau gyvenantys žmonės klausinėti, kaip laikosi Juozas Vaina. Pamaži imame susitaikyti, kad keičiasi ne tik žmonės, bet ir laikas, ir kad jau niekados, anot mūsų Mokytojo, nebebus taip, kaip buvo.
Mokytojo Juozo Vainos gyvenimo tikslas ir prasmė glaudžiai susiję su Punsko bendrojo lavinimo licėjumi, įkurtu 1956 m. Šalia kitų šio krašto šviesuolių (Juozo Maksimavičiaus, Jono Stoskeliūno) ir Jo pastangų dėka kūrėsi ši vienintelė Lenkijoje ir viena iš dviejų ne Lietuvoje lietuviškoji vidurinė bendralavė mokykla. Jeigu į šį organizmą net mūsų gyventojai kartais skeptiškai žiūrėjo (ar jos reikia, kur po jos vaikai dėsis, šunponių užtenka, o kunigais mūsų vaikai ir taip nebus), suprasime, kiek ryžto reikėjo steigėjams imantis tokio darbo. Kai veisiame sodą, nežinome, ar jis neiššals, ar kiškiai neapgrauš, ar kam reikalingi bus jo vaisiai. Ir tik žvilgsnis iš laiko perspektyvos rodo, kad istoriją turtina ne tie, kurie bijo naujovių, o tie, kurie turi drąsos, fantazijos ir įkvėpio žygiui.
Neramus ir sudėtingas Juozo Vainos gyvenimas. Priklauso jis kartai, kuriai savo randus paliko du pasauliniai karai ir ilgą laiką trukusi nepastovi mūsų valstybių politinė padėtis. Egzotiniu pavyzdžiu yra faktas, kad Juozo Vainos tėvas turėjęs net septynių valdžių pasus, nors niekur iš Vidugirių gyventi kojos nekėlė.
Gimė Juozas Vaina 1916 m. spalio 17 d. Vidugirių kaime. Punsko parapijoje tais metais gimimo metrikos buvo rašomos lietuviškai. Čia 206 numeriu, kaip 2011 m. sausio 7 dienos “Vorutai” spėjo mūsų mokytojas papasakoti, įrašytas Juozapas Viktoras Vaina. Vėliau lenkai vargoninkai kaip tiktai nekraipė šios pavardės – ir Waina, ir Wojna, ir Vajna – susidarė 16 pavardės variantų, “kolei pensijos laiku jau esu rašomas Vaina” – priduria mūsų patriarchas.
Mokyklą Juozas pradėjo lankyti 1924-aisiais Vidugiriuose. Jo dėdė Juozas Leukevičius pastebėjo berniuko gebas ir prikalbėjo motiną vyriausiąjį sūnų leisti į mokslus. Ir 1927-ųjų rugpjūčio pabaigoje tėvas atvežė vaiką Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojams prodyti. Išgirdęs, kad Juozukas visus egzaminus išlaikęs ir likę jau tik tikybos žinias patikrinti, atsisveikino sūnų ir ramiausiai parskubėjo rugių sėti.
Aštuoneri metai gimnazijoje buvo ramiausi ir turiningiausi. Čia ir susiklostė asmenybės bruožai. Didžiausio poveikio turėję gimnazijos mokytojai. Didžiuodamasis mini jis Marceliną Šikšnį, kuris mokė lietuvių kalbos ir pats nemažai reiškėsi literatūroje, Stasį Matjošaitį, Esmaičio slapyvardžiu išleidusį lietuvių kalbos vadovėlį Sakalėlis, Bronių Untulį – istoriką, vadovėlių autorių, Kristupą Čibirą – vadovėlių autorių, dėsčiusį logiką, psichologiją ir etiką. Vainos pagarbą pelnė ir kapelionas Vincas Taškūnas – šviesių pažiūrų ir didelės tolerancijos žmogus, kurį prieškariniai valstybės saugumo organai ir Vilniaus vyskupas Jałbżychowski už “neprincipingumą” atleido iš mokytojo pareigų.
Įtakos Juozui Vainai turėjęs Povilas Gaidelionis, vadovavęs gimnazijos dramos būreliui. Trupė važinėjo po Vilniaus krašto kaimus žmonių šviesti. Paliko pėdsakų griežimas orkestre, kur Juozas iš pradžių būgną mušė, vėliau pūtė dūdą. Penktoje klasėje Juozas dainavo Antano Krutulio – muzikos terminų žodyno autoriaus – vadovaujamame chore. Dainavo taip pat ir Juliaus Siniaus, žinomo kompozitoriaus ir dirigento, vadovaujamame chore.
Jaunuolio polinkis į techniką lėmė, kad 1935 m. stoja į Vilniaus Stepono Batoro universitetą studijuoti fizikos, o 1937 m. persikelia į Gdansko politechnikos instituto architektūros fakultetą. Čia – tąsyk vokiškame mieste – nuo studentų išmoko vokiečių kalbos. Studijų nebaigė dėl kilusio karo. Dar kartą griebiasi Juozas Vaina studijuoti meno istoriją Vilniaus universitete. Tačiau 1943 m. kovo viduryje hitlerininkai universitetą uždaro.
Po karo Juozo Vainos ieško NKVD. Apvaizdos nuleistu lieptelu išsprunka iš mirties kilpos ir slapstosi Lenkijoje. Tik 1947 m. ima mokytojauti Suvalkų vidurinėje metalo ãpdirbio mokykloje.
1953 m. baigiau Punsko pradinę mokyklą ir su kitais dviem klasiokais (Jonu Staskevičiumi bei Sigitu Čėpla) įstojau į Suvalkų mechanikos technikumą. Dar vienas mano klasiokas – Jonas Tumelis – ėmė mokytis būtent Suvalkų metalo ãpdirbio mokykloje.
Vieną spalio popietę mes tryse Konopnickos parke sutikome savo ketvirtą klasioką. Jis pasakė, kad kviečia mus Mokytojas J. Vaina į savo namus. Nurodytą dieną atvykome. Tada ir pažinau savo būsimą Mokytoją, kuris man padarė gyvenime didžiausios įtakos. Ten sužinojome, kad Suvalkų licėjuje buriama lietuviškoji klasė ir renkami mokiniai. Nedvejodami vis trys sutikome pereiti į tokią klasę. Technikumo direktorius išleido mus į licėjų su piktais linkėkjimais. Ačiū Dievui, tie linkėjimai mūsų nelydėjo.
Čia per gyvas fizikos, matematikos bei chemijos pamokas Vaina mokė ne tiktai programa numatytų dalykų, svarbiausia – mokė dėsningai mąstyti ir jaustis savimi. Nebaisu buvo Jo pamokose gauti dvejetą. Užuot bauginęs, mokinio nesėkmę paversdavo juoku – ko čia nusiminti, mokinys be dvejeto, kaip kareivis be šautuvo. Aš, laimei, to šautuvo negavau nešioti. Bet užtat spręsti jo pateiktas gyvenimiškas užduotis būdavo labai malonu. Akyli akis pastebėdavo mūsų mąstymo ypatumus ir visuomet į juos žvelgdavo skaidriai. Šitaip įgaudavome drąsos ir nesivaržėme suklupti.
Antai pirmoje licėjaus klasėje per fizikos pamoką gavome užduotį: Sandėlio darbininkas turi pernešti 25 kg cemento maišelį į kitą sandėlio galą – įveikdamas 100 m kelią, kur laukia vežimėlis. Kokį darbą atliks sandėlininkas? Visi skaičiavo, daugindami metrus iš kilometrų ir pateikė 2500 kgm atsakymą. Ir juos mokytojas pagyrė. Tuo tarpu aš pagalvojau, kad reikia atsakyti, kokį darbą atliks sandėlininkas. O jis ne tik cemento maišą nešė, bet ir pats, sverdamas, tarkime, 75 kg, tuo keliu turėjo nueiti. Fizikoje tai irgi darbas. Todėl atsakymą suskirsčiau į dvi dalis – visą vyriškio atliktą darbą ir efektyvų darbą. Už tokį laisvą ir platesnį žvilgsnį Mokytojas labai gyrė ir ragino visus gyvenime matyti ne tiktai įstatymo raidę, bet ir suvokti žmogiškąją esmę.
Per vieną ilgą pertrauką Mokytojas atnešė chemijos pamokai kažkokios rūgšties grafiną ir, pastatęs ant stalo, išėjo. O mes, kaip ir visi vaikai, besiusdami užkliuvome už stalo ir tą rūgštį išvertėme. Pasklido baisi smarvė, lygiai kaip supuvusio kiaušinio, kad nebuvo kur dėtis. Dar bandėme kažkaip valyti, bet nespėjome. Buvo galima už tai gauti ir lupti, ir būtume tai priėmę kaip pelnytą bausmę. Bet Mokytojas ir čia nekėlė jokių scenų, tik pridūrė:
– Dabar negalėsime atlikti numatyto bandymo, nes daugiau rūgšties negausiu, o kvapo užteks visiems ilgam.
To kvapo, iš tiesų, pakako ilgam, nes, nors ir bandėme klasę vėdinti, į grindis įsismelkusi medžiaga negreit išgaravo. Tai ir vėl buvo proga suvokti, kad mokykloje siusti ne vieta. O kad negavome barti, nors buvome to užsitarnavę, nereiškia, kad kaltės neprisiėmėme. Tik pamatėme, kaip Mokytojas elgiasi tomis aplinkybėmis, kurių jau nesugrąžinsi, o malonumo irgi nieks nuo mūsų nepaims. Jei vienus žmones pamilstame, kitų ne, tai todėl, kad ne visiems po lygiai gerumo atseikėta.
Man gyvenime reikšmingiausias faktas, kad mus 1955 m. šeštadienį po egzaminų pėsčius iš Suvalkų Mokytojas Vaina nusivedė mus 18 km į Šiurpilį, nes norėjo parodyti, kur senovėje jotviai gyveno ir kaip nuo kryžiuočių gynėsi. Kai pakalnėje gyvenantis ūkininkas lenkų kalba pasekė pasaką apie Eglę, žalčių karalienę, suvokiau, kad šis epas nėra vien lietuvių savastis, jis yra senesnis, priklauso visiems baltams, ir jungia mus visus į vieną bendrą šeimą. Tai todėl 2009 m. Punsko kultūros namuose žiūrovai galėjo pamatyti miuziklą apie jotvių pastangas kovoti ir jungtis su Lietuva. Kalne kilę dideli romantiniai įžadai neatlėgo per 50-tį metų, kol įsikūnijo muzikinėje dramoje Pelenų žiedai. Už tai ir šiandien mokytojui lenkiuosi.
Kuomet studijavau Vilniaus universitete, ketvirto kurso germanistą svarstė fakulteto sueigoje už tai, kad tasai lankė bažnyčią ir dar iš maldaknygės meldėsi. Buvome visi užspiesti. Aš taip pat. Bet visi jautėme didžiulę niekšybę. Tada ir supratau – jei ne aš, tai kas stos jo ginti? Man buvo leista kiek daugiau ideologiškai klysti, nes buvau iš Liaudies Lenkijos. O kiti – iš socialistinės Tarybų Sąjungos. Studento neapgynėme. Jį pašalino iš universiteto. Vakare užėjau pas išmestąjį, norėdamas jo atsiprašyti ir atsisveikinti. Ten į bendrabutį jau buvo atėjęs universiteto komjaunimo sekretorius ir bandė paklydėlį perauklėti. Ir su juo susirėmėme kietos logikos reikalaujančiomis temomis. Ir, nežiūrint to, politrukas įsileido su auka į diskusiją, kurios ir pats neaprėpė. Jis tarė studentui: “Įrodyk, kad Dievas yra, tai galbūt ir aš patikėsiu”. Nebuvo mūsų bičiulis įgudęs filosofas ir nesusigaudė, kad tikėjimas nėra mokslas. Kokių bebūtų bandęs studentas pateikti jam argumentų, šis visus atmesdavo kaip nelogiškus. Tuomet studentas atšovė jam tuo pačiu: “Įrodykite man, kad Dievo nėra, galbūt aš nustosiu tikėti”. Ir politrukas užkibo ant meškerės ir bandė visaip įrodinėti, kad tikrai Dievo nėra, bet studentas dar lengviau jo argumentus atmesdavo. Sunku žinoti, kuo visa būtų baigęsi, bet čia įsikišau ir aš į diskusiją, pareikšdamas, kad loginė klaida yra įrodinėti nesamo nebuvimą, kitaip sakant bandyti pagrįsti, jog čia kažko nėra. Pateikiau pavyzdį: “Kad čia nėra rektoriaus, visi žinome. O pabandykite man tai įrodyti.” Politrukas susivokė, kad jį išgelbėjau iš keblios padėties, ir man pasakė: “Turėjai gerą matematikos mokytoją”. “Taip”, atsakiau jam, “Juozą Vainą”. Čia ir nustėro, o greit net akys sužybsėjo – jei toks užkietėjęs nacionalistas ir liaudies priešas mane mokė, tai aš kas toks? O mane nustebino kitkas – kaip plačiai Juozo Vainos vardas buvo žinomas.
Kai 1975 m. Kultūros barų redaktorius paprašė straipsnio apie Juozą Vainą, parašiau. Deja, tas nebuvo įvesdintas į saugumo platybes ir atspausdino. O pasekmės – redaktorius buvo griežtai papeiktas bei neteko premijos. Supratau – kaltes aukoms piktadariai sunkiai atleidžia.
Nuo 1956 m. J.Vaina dirbo Punsko licėjuje. Šalia tiksliųjų mokslų mokė dar ir vokiečių kalbą.
Šiandien jau neturime tokių abejonių, ką davė mums Punsko bendralavis licėjus. Mūsų absolventai, baigę aukštąsias, pakrikę po platų pasaulį, bet nemaža jų dalis likę ir mūsų krašte. Darbuojasi švietimo, technikos, mokslo, meno, medicinos, sielovados, administracijos, kultūros baruose. Visur verčiamės savo žmonėmis. O ir mūsų ūkininkai šiandien kokią šviesią visuomenę sudaro. Kaip pasikeitęs mūsų krašto žmonių akiratis, požiūriai. Pasaulį matome pro šviesesnius akinius ir nesudarome Europoje intelektualios duobės. Jeigu kuris nors jo mokinių išmintimi pralenkia savo mokytoją, juo didesnė mokytojui garbė, nes juk maestro didybė ir pasireiškia ten, kur jo kūrinys tobulumu patį kūrėją pranoksta.
Mokytojas Juozas Vaina Punsko licėjuje buvo ir mokytojo, ir direktoriaus pavaduotojo pareigose. Kuomet aš buvau iš Seinų licėjaus perkeltas į Punsko mokyklą, ir man buvo pavestos direktoriaus pareigos, Mokytojas labai džiaugėsi ir visaip savo patirtimi bandė man padėti. O aš taip pat tos pagalbos nevengiau. Atsimenu, prieš Mokytojų dieną reikėjo skirstyti darbuotojams premijas. Skurdžios jos buvo, bet buvo – ne visiems tų pinigėlių galėjo užtekti, todėl laikiausi nuomonės – premija turi būti išskirtinė už aktyvią veiklą mokykloje ir privalo skatinti mokytojus bei kitus tarnautojus geresniam darbui. Pasiprašiau Juozo Vainos į talką ir taip premijas paskyrėme, kaip mūsų sąžinė leido. Pabaigoje Juozas Vaina man pridūrė:
– Gerai, kad nesipuikavai manęs į talką paprašyti. Kai gausi nuo kolegų šunų, žinosi, kad ne tu vienas kaltas, o ir atsispirti bus tau žymiai lengviau. O ne čia dar pati sunkiausia mokyklos darbo vieta.
Labai greit įsitikinau, kaip labai Kolega Juozas Vaina buvo teisus.
Tų sunkesnių vietų mokykloje buvo dar ir daugiau, ir visada mane Mokytojas palaikydavo ir teikdavo gerų patarimų. Tai Juozas Vaina ir buhalteris Jonas Šliaužys buvo didžiausios mano atramos patirties stokojančiam, pradėjus eiti vadovo pareigas. Kai į Punską atvažiavo iš Vakarų Vokietijos profesorius Herman Schall, Juozas Vaina irgi laiku perspėjo, kaip turiu laikytis, kad neužsitraukčiau didelės partinių rūstybės, nors ir pats buvau partijos narys. Juozas Vaina nebuvo partinis, bet mane guodė, kad nebijočiau tokiu būti, svarbu niekšybių nepridaryti. O žmonės ką kalbės, tai dar ne viskas. Tokiais laikais gyvename, tokią ir formą reikia priimti. Beje, lapės politika, anot Jo, visuomet bus vaisingesnė, nei vilko, kaip moko mūsų liaudies pasakos.
Kas pažinojo Mokytoją Juozą Vainą, tiems nereikia pasakoti, kaip svetima buvo šiam žmogui puikybė ar koks nors pūtimasis. Bet lenkiškoje visuomenėje vyrauja kitokie papročiai. Todėl lenkui kartais buvę sunku suvokti, kad nėra būtina stengtis pataikauti, jeigu nori kas su tavimi kokį reikalą sutvarkyti. Antai septintame dešimtmetyje Punske buvo kunigas vikaras Borecki. Labai simpatiškas žmogus, nors mūsų sodietis pavadintų jį prajovu. Taigi Vaina pasakojo apie jį tokį faktą.
Kunigas turėjo nusipirkęs automobilį trabantą, ir jam išsieikvojo akumuliatorius. Sumanė ateiti į mokyklą, kur tikėjosi, kad fizikos kabinetas gali turėti srovės lygintuvą. Todėl ir kreipėsi į Mokytoją Vainą. Šis, aišku, paskolino. Kunigas pasikrovęs grąžino įtaisą į mokyklą ir vėliau savo pažįstamiems gyrėsi:
– Prireikė man lygintuvo, tai kur aš ieškosiu, mokykla tikriausiai turi, bet kaip jį gauti? Nusprendžiau kreiptis į fizikos mokytoją Vainą. Atėjęs ir sakau: “Panie Profesorze, Panie Profesorze, to on tak rośnie, rośnie…” (Ponas Profesoriau, Ponas Profesoriau, tai jis taip auga, auga…).
Šitą faktą pateikiu kaip šmaikščią ir kartu kaip gerą Mokytojo Juozo Vainos charakteristiką. Jau kam kam, o Jam tokio lygmens puikybė buvo labai nebūdinga.
1974 m. Valstybės Taryba už ištvermingą darbą mokykloje Juozą Vainą apdovanojo Auksiniu Nuopelnų Kryžiumi. Apdovanojo jį ir Lietuva.
Juozas Vaina rinko dainas ir išleido kasetes. Išleido knygas: Tarp Punsko ir Seinų I, II t. Įkūrė kraštotyros muziejų. Sukaupė monetų kolekciją (seniausioji su Žygimanto Senojo antspaudu: “SIGISMUNDUS REX POL(oniae) M(agnus) D(ux) L(ituaniae)”.
Paliko uolienų kolekciją, kurioje tūkstantmečius išsistovėjęs akmens kirvukas. Tuose rinkiniuose – mūsų krašto materialiosios kultūros atspindys. Pažiūrėkime, kiek, iš kur ir kokių žmonių aplankė Vainos muziejų, kas įsirašė į lankytojų knygas (švedų prof. Olavas Falkas (Olof Falk), vokiečių kalbininkas dr. Hermanas Šalis (Hermanas Hermann Schall), kalbininkė dr. Tamara Buš (Tamara Buch), istorikas prof. Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański), dr. Janušas Višnevskis (Janusz Wiśniewski), kalbininkas dr. T.Zdancevičius (T. Zdancewicz), kalbininkas dr. Janas Otrenbskis (Jan Otrębski), dr. M.Hasiukas (M.Hasiuk), kalb. dr. Voicekas Smočynskis (Wojciech Smoczyński), etnografas dr. Marijanas Pokropekas (Marjan Pokropek), dr. Malgožata Matušek (Malgożata Matuszek), Berlyno tv redaktorius Leonas Steponauskas, etnografė dr. Regina Gutreit (Regina Gutreit), Škotijos ir Švedijos, Europos ir Azijos mokslininkai…), ir suprasime, kokia šviesa spinduliuoja iš šio žmogaus sukurto etnografinio židinio ir kaip plačiai garsina jis mūsų kraštą pasaulyje.
Dėkodamas už sukurtą ir paliktą didžiulę dvasią, prie kurios šildytis ėjome tuomet, kai skendėjome tamsoje ir kentėme šaltį, baigdamas pateiksiu Mokytojui Juozui Vainai skirtą savo eiliuotę:
LAIKO SŪPUOKLĖS
Šviesą užlieja tamsa.
Sniegą nuplauna lietus.
Amžių pasenus tiesa
Skaldo esybę perpus.
Jaunatį vejas delčia.
Gelsta pakalnėj rugiai.
Tu išgirdai nejučia –
Širdį jau krečia drugiai.
Vaisiai subręsta žieduos.
Keičia vaikai jų tėvus:
Kas iš tamsos atvaduos,
Liks šviesoje pats žavus.
