J. Vaiškūnas. Laisvė gimti, pirkti ir mirti (video)

Su pagreičiu į gyvenimą besiveržianti masinė Vartojimo kultūra į kasdienybės paribius stumia Tausojimo tradicijas. „Vartotojas“ jau ne tik atstoja žodį – pirkėjas, bet keičia žodį – Žmogus.

Dar ne taip seniai prižiūrėjome, puoselėjome, taisėme, remontavome, mylėjome ilgai tveriančius daiktus. Močiutės rankomis sulopytos kojinės buvo mielesnės už naujas, o tėvai liepdavo kelti ir bučiuoti ant žemės netyčia išmestą duoną… Mus supo žmogaus rankų ir širdžių šiluma palytėti daiktai, augalai, gyvūnai ir žmonės.

Sakysite, buvome priversti viską perdėm branginti, iš skurdo… Nesiginčysiu. Skurdas ir materialiniai suvaržymai bei nepritekliai iš tiesų palaikė dvasingumą, meilę iš protėvių paveldėtoms vertybėms, ilgalaikiams santykiams… O gal tausojimas, dvasingumas, Darna yra tik nepriteklių visuomenės kultūriniai fenomenai? Moderniai turtingai visuomenei jie nereikalingi? Dabar nemažai yra būtent taip galvojančių. Tačiau toks mąstymas – tiesus kelias į kultūros ir civilizacijos krachą. Kelias į niekur.

Ar atsimenate kaip prieškaryje Lietuvos ūkininkas pasirinkdavo ūkio darbininkus? Pasikviesdavo ir pavaišindavo. Įdarbindavo tik tą, kuris smagiai šaukštu darbuojasi. Nevalgūs, besiraukantys, nepajėgiantys ištuštinti lėkštės – vilties neturėjo. Ar dabar tokia patikra pasiteisintų? Esu tikras – ne. Prie „švediško” stalo visi kirstų kiek įgalėdami, o paskui – prisimintų patarlę – „darbas ne vilkas…” Kas pasikeitė? Pakito gyvenimo būdas, kultūra. Tausojimo kultūra traukiasi į paribius, o Vartojimo kultūra apima vis naujas gyvenimo sritis. Šių dviejų kultūrų skirtingumą rodo esminių žmogiškųjų vertybių slinktis. Ji pasireiškia visur, kad ir valgymo veiksme. Šiandien dažnas jau valgo ne išgyvenimui, o tiesiog, kad skanu.

Tausojimo kultūroje skonis nesureikšminamas, vertinama – Skalsa. Visur ir visada linkima ir geidžiama – Skalsos. Dabar baigiame užmiršti kas yra Skalsa.

Valgome, nes skanu, malonu ir trokštame šį malonumą jausti ilgai, ištęsti laike. Tuo tarpu Skalsos esmė – ne skonis, o veiksmingumas – sotumas trumpiausiu laiku ir mažiausiomis sąnaudomis. Skalsa – kai mažu kiekiu gali patenkinti didelius poreikius. Tausojimo arba Skalsos kultūros žmogus suvalgo tiek kiek atidirba. Valgoma, kad būtum gyvas, darbingas. Atimta gyvybė iš maistui vartojamų augalų ar gyvūnų – įpareigoja. Valgoma gyvybės pratęsimui, gėrio gausinimui, Darnos kūrimui… valgoma įsipareigojant rūpintis išteklių ir prieauglio atsinaujinimu… įsipareigojant už visą tai atidirbti.

Tausojimo kultūroje daiktai nėra anoniminiai, žinoma jų tikroji vertė. Juk tai savo pačių rankomis sukurtos vertybės: sunkiai išauginta duona, išmaitintas gyvulys, pasiūtas rūbas, padirbtas baldas… Vartodamas savo ir kitų rankomis sukurtas vertybes žmogus reiškia pagarbą jų vertę sukūrusiam darbui ir žmogui – šių vertybių kūrėjui. Šios kultūros žmogui materialinių gėrybių skurdas ne toks baisus, mokama vertinti ir tenkintis tais mažais kiekiais, kurių viskam turi pakakti. Daiktai ir žodžiai – Skalsūs.

Dabar valgoma malonumui. Jei stinga vietos žarnyne – štai stebuklingos tabletės ir… valgyk toliau…. Tas pats su kitais į visas gyvenimo sritis „instaliuojamu” seksu. Jau baigiamos pamiršti grožio, žavumo, patrauklumo sąmpratos, jų vietą užima – seksualumas. Moterys, vyrai ir net vaikai trokšta būti seksualūs, arba lietuviškai tariant – pislūs. Pislumo receptorius dirginančių tarnybų tikslas tas pats, kaip ir skonio receptorių virpintojų – didėjantis vartojimas. „Moterims patinka viskas kas trunka ilgai!” – skelbia reklamos šūkis. Pridurkime dar – „…ir viskas kas nesukelia nepageidautinų pasekmių”. Vartotojas trokšta ilgalaikio malonumo ir vengia bet kokių iš to plaukiančių pasekmių, įsipareigojimų. Nori mėgautis, bet nieku gyvu nepasiruošęs atidirbti – auginti vaikus, veisti ir gausinti šio pasaulio gyvybę.

Vartojimo kultūros tikslas ir dievas – Kapitalas, priemonė ir kultas – Vartojimas. Kuo daugiau vartoji (kuo daugiau išleidi, kuo daugiau perki) – tuo daugiau uždirbi ir tuo greičiau sukrauni kapitalą? Prisiminkime reklamą, kurioje pilną vežimėlį prekių prisikrovusią vartotoją žvalus prekybos angelas, atsiprašau, agentas hipnotizuoja plačia šypsena ir apsimestinai pakiliu, pavydžiu balsu gieda: „Daug uždirbsiteee!” Pasitelkę šiuolaikines įtaigos ir magijos priemones Vartotojiškos kultūros konstruktoriai skverbiasi į giliausias mūsų smegenų ląsteles ir dvasios gelmių kerteles. Vartotojas – jau ne tik atstoja žodį – pirkėjas, bet ir žodį – Žmogus. Nė neprašytos mus nuo gamintojų ir prekeivių atakų gina Vartotojų teisių gynimo vardu pasivadinusios asociacijas. Išblaškyti vartotojų pulkai traukiasi į artimiausias Vartotojų asociacijas, ieškodami užuojautos, pagalbos, užtarimo, prieglobsčio… Čia vartotojams suteikiama pirmoji psichologinė pagalba ir net nurodomas kelias, kuriuo galima saugiai pasiekti Advokatų bei Teisėjų pilis…

Vartojimo kultūrą formuojantys Didieji šamanai svajoja – apie beribį Kapitalo augimą. Kuo greičiau prasisuka Kapitalas, tuo daugiau prisuka piniginių ženklų. Tai savotiška derlingumo ir vaisingumo kulto metamorfozė, tik išreikšta – piniginiais simboliais. Tai tarsi amžinai besisukantis mitinis malūnas Sampas (nepainiokit su to paties vardo Sampo banku ir finansų grupe, pasisavinusiais mitinės turto darymo mašinos vardą). Niekas gerai nežino kas tai yra, bet gerai sukasi ir gamina daug naudos.

Vartojimo gerybių Gamintojai suinteresuoti greitai atitarnaujančių daiktų gamybos technologijomis. Jiems labai patiktų jei būtų galima įdiegti po tam tikro laiko savaime susinaikinančių daiktų gamybą. Tačiau viskam yra ribos – negalima be galo tampyti Vartotojų nervų, juk Vartotojas gali pasirinkti kitą patikimesnį gamintoją. Tad, vis dar tenka gaminti daiktus su šiokiu tokiu garantiniu laikotarpiu, lygiagrečiai plėtojant vartojimą skatinančią stilingumo ideologiją – tokią psichologinę programą motyvuojančia jus keisti bent kiek palaikius daiktus naujais – stilingesniais.

Jei ne – kris jūsų socialinis statusas kitų vartotojų akyse, tapsite nepatikimas, nestilingas iš jūsų ims juoktis tikrieji Vartotojai, net vaikai… Jei turite gerą, bet seną daiktą (pvz. automobilį, telefoną…) ir nenorite juo atsikratyti – esate neparankus Vartotojų visuomenės vadovybei, esate vartotojų visuomenės priešas. O jei senų gerų daiktų prisikauptų per daug ir niekas nenorėtų jų atsisakyti – vartojimas išgyventų visuotinę krizę ir ekonomikos mašina imtų strigti – tektų subombarduoti kokią nors teritoriją, apvalant nuo pasenusios ideologijos ir per didelės meilės sendaikčiams – o paskui visiems būtų gražaus darbo viską atstatant – įsisuktų vartojimo mašina, įsivyrautų demokratija.

Vartotojiškai kultūrai labai pavojingi smulkūs verslininkai, krapštukai namudininkai, saviveiklininkai žemdirbiai – rankų darbo meistrai, širdžių šilumos davėjai glostantys augalus, gyvulius, daiktus… Kuo mažesnis – tuo pavojingesnis ir ne tiek savo gaminių kiekiais ar veiklos mąstais, kiek visai kita – užkrečiama – Tausojimo kultūros – meilės, skalsos, darnos filosofija. Todėl jums sumoka – kad nelaikytumėt karvės, kad supjaustytumėt ir išmestumėt į metalo laužą žvejybinį laivą… Sovietai draudė ir bausdavo jus už privatų ūkininkavimą, europiečiai – jus perka.

Vertinimo ir vartojimo įpročiai iš daiktų pasaulio persimeta į bendražmogiškus santykius. Tausojimo kultūros vertybės – dėmesingumas, žmogiškumas bei dvasingumas sparčiai praranda savo vertę. Pats žmogus tampa daiktu, preke, kurios galiojimo laikas – labai trumpas. Žmonės ir žmonių santykiai įsukami į tą pačią Vartojimo kultūros karuselę. Ginate santuokos privalumus, vartojate vis tą pačią moterį (vyrą), norite būti mylimas tik priešingos lyties atstovų? – esate senamadiškas, nestilingas, atsilikęs ir baisus homofobas.

Masinės Vartojimo epidemijos platintojai uoliai kovoja dėl vaikų sielų. Tai aiškiai matyti iš TV, www ir popierinės žiniasklaidos puslapių, ypač reklamose. Nors senukų po Saule – daugiau nei vaikų, tačiau Vartojimo platintojai visas pastangas kreipia į vaikus. Atrodo reklamą turėtų dominti įvairių amžiaus grupių Vartotojai proporcingai jų statistikai? Bet, viskas čia įvertinta ir apskaičiuota į ateitį – kam vargti bandant pakeisti Tausotojų kultūros „aborigenų” sąmonę, geriau visas pajėgas mesti į vaikus. Toliaregiškas ciniškas žvilgsnis. Norite pirkti ir parduoti Lietuvą? Sutelkite jėgas Jaunųjų Vartotojų ugdymui. Tausotojai išmirs.

Štai kodėl mūsų vaikai Valstybinės švietimo politikos kreipiami būti uoliais vartotojais, o ne laisvais kūrėjais. Jauną žmogų nuo pat lopšio formuojame fanatišku vartotoju, nepateikdami jokių pasirinkimo alternatyvų, neparodydami kitokių vertybių, o paskui stebimės emigracijos mastais.

Dabar didelių išbandymų metas – išbandymas turtu. Skurde ir nelaisvėje susivienijome prieš durtuvus ir tankus, kilome į aukščiausias dvasines viršukalnes, siekėme Laisvės… Visuomenėje apimtoje Vartotojiškos ideologijos kovoti nėra už ką. Visi čia laisvi panirti į skonio, pislumo bei kitų malonumų jūrą, visi alei vieno laisvi – gimti, pirkti ir mirti.

2006 11 30

_____________________________________

Dokumentinis filmas: „Pirk-Vartok-Pirk“ (Comprar Tirar Comprar) (www.dokumentika.org):

httpv://youtu.be/K2Ju1ebArMk

Filmo tema: senas konfliktas tarp gamybos ir vartojimo.
Esmė:  pramoninė revoliucija sugeba pagaminti tiek prekių, kad pirkėjai nesuspėja pirkti. Reikia priversti pirkėjus pirkti, nes visa pramoninė gamyba sustos. Trumpiausias kelias priversti pirkėjus pirkti – sumažinti produkcijos “gyvenimo laiką”… Mintis atrodo absurdiška, tačiau filmo kūrėjai įrodo, jog tai tiesa.

Alternatyva besaikiam gaminimui ir besaikiam vartojimui – grįžimas prie esminių žmogiškų savybių: draugystės, bendravimo, savišvietos…

PIRK-VARTOK-PIRK (ComprarTirarComprar) (www.dokumentika.org)
Pasatytas: 2010
Šalis: Prancūzija – Ispanija
Žanras: Dokumentinis Filmas
Trukmė: 00:52:45
Vertimas: LT subtitrai NEMO
Įgarsinimas: Edvardas Kuzavinis
Statytojas: Kozima Danoriceris
Angliškas pavadinimas: The Light Bulb Conspiracy
Kataloniškas pavadinimas: Comprar, llençar, comprar
Premjera: Norvegija, 2010 lapkričio 30

Spausdinti