Gėlas vanduo – milžiniškas turtas Lietuvos gelmėse

Nors vanduo užima daugiau kaip 70 procentų žemės paviršiaus, daug pasaulio valstybių susiduria su geriamojo vandens trūkumu. Šylant klimatui gėlas vanduo tampa vis brangesniu malonumu, todėl Žemės gyventojai raginami taupiau jį naudoti.

Lietuviams vandens taupyti kol kas dar nereikia, nes mūsų šalis yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuri turi dideles gėlo požeminio vandens atsargas. Mūsų vandens atsargos beveik septynis kartus didesnės nei suvartojame.

Pasaulyje trūksta gėlo vandens

Nepaisant to, kad Žemėje vanduo užima daugiau ploto nei sausuma, urbanizacija, atliekos, pramoniniai teršalai, o dabar ir klimato kaita tapo grėsme šiam ištekliui. Geriamojo vandens pasaulyje jau dabar ima trūkti. Europos Parlamento duomenimis, pasaulyje dėl vandens ir sanitarijos trūkumo kasmet miršta 8 milijonai žmonių, daugiau kaip milijardas negali lengvai ir prieinamomis kainomis gauti geriamojo vandens.

Vandens trūkumo problema paliečia ir Europą. Europos Komisijos duomenimis, mažiausiai 11 proc. Europos gyventojų ir 17 proc. Europos teritorijos jau dabar yra paveikti vandens trūkumo. Šiais metais Europos Komisija planuoja pateikti pasiūlymus, kaip efektyviau valdyti vandens naudojimą, išskirtinį dėmesį skirdama vandens taupymui žemės ūkyje, statybos ir pramonės sektoriuose. ES institucijų veiksmai jau padėjo daugiau kaip 32 milijonams žmonių apsirūpinti vandeniu.

Kol pasaulyje svarstoma, kaip kovoti su geriamojo vandens trūkumu, Lietuvos hidrologijos specialistai teigia, kad Lietuvoje dėl vandens trūkumo nereikia jaudintis. Lietuvos geologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjo Kęstučio Kadūno teigimu, šalyje požeminių vandens išteklių yra pakankamai.

„Apskaičiuota, kad Lietuvos gyventojai gali suvartoti 3,2 milijonus kubinių metrų vandens per parą. Tačiau šiandien jie sunaudoja tik apie 400–500 tūkst. kubinių metrų vandens, tai sudaro 15–20 procentų galimo kiekio“, – apie gausius geriamojo vandens kiekius Lietuvoje pasakojo K.Kadūnas.

Lietuvos požeminio vandens monitoringo duomenimis, net 1989 metais, kai požeminio vandens suvartojimas buvo pasiekęs aukščiausią lygį – vos ne iki 1 mln. kubinių metrų per parą, požeminio vandens buvo naudojama tik 50–75 proc. visų išteklių.

Centralizuotas vanduo kokybiškesnis už šulinio

Lietuva – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur centralizuotai vandentiekai naudojamas tik požeminis vanduo. Gręžinio gylis paprastai siekia 30–50 metrų, o Klaipėdos krašte vanduo imamas ir iš 250 metrų gylio. Pasak K.Kadūno, aukštą vandens kokybę lemia tai, kad geriamasis vanduo gaunamas iš giliųjų sluoksnių, kurie yra apsaugoti nuo taršos žemės paviršiuje.

Miestuose arba didesnėse gyvenvietėse žmonės vartoja požeminį vandenį, o mažose gyvenvietėse ir vienkiemiuose dažniausiai naudojamasi šachtiniais šuliniais. Nors Lietuvoje geriamojo vandens kokybė yra aukšta, ne visi šalies gyventojai vartoja tikrai geros kokybės vandenį. „Paprastai 40–50 proc. šulinių vandens yra bakteriologiškai ir chemiškai užteršti. Taip yra todėl, kad į šulinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, taigi jo kokybė labai priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, šulinio įrengimo ir priežiūros ir, žinoma, ūkinės veiklos“, – sakė šalies geologijos tarnybos atstovas.

K.Kadūno teigimu, vienkiemių gyventojai gali pasirinkti saugią vietą šuliniui, tačiau tankesnėse gyvenvietėse tai padaryti gan sunku. Valstybinės sveikatos priežiūros tarnybos duomenimis, šulinių vandenį Lietuvoje vartoja beveik 1 mln. gyventojų. Daugumai šių žmonių – tai vienintelis geriamojo vandens šaltinis.

Vandens valymui – ES lėšos

Nors giliųjų gręžinių vanduo yra apsaugotas nuo išorinės taršos, geriamojo vandens kokybei užtikrinti nuolat vykdoma vandens kontrolė. Pasak K.Kadūno, šalyje susiduriama su problema, kad kai kuriuose Lietuvos regionuose (Kėdainiai, Joniškis, Šiaurės Lietuva ir Suvalkija), giliuosiuose vandenyse yra chlorido ir sulfatų. Tačiau ekspertas nuramina, kad šie elementai nėra toksiniai rodikliai.

„Toks vanduo gali būti specifinės spalvos ar kvapo, tačiau tai nėra kenksminga žmogaus sveikatai“, – pasakoja K. Kadūnas. Tačiau jis pabrėžia, kad nitratai, kurių randama šulinio vandenyje, – toksiški elementai, smarkiai pabloginantys vandens kokybę ir galintys pakenkti sveikatai, nors jais užterštas vanduo specifinio skonio ar kvapo savybių neįgyja. Apie vandenyje esančius teršalus galima sužinoti tik atlikus laboratorinius tyrimus.

Tačiau ir gėlame vandenyje aptinkama sveikatai pavojingų elementų. Šiaurės vakarų Lietuvos regione (Skuode, Kretingoje) giliuosiuose vandens sluoksniuose aptinkama fluoro, kuris kenksmingas kaulams, dantims. „Fluoras yra toksinis elementas, todėl tuose regionuose ES lėšomis diegiama fluoro šalinimo technologija“, – pasakoja K.Kadūnas.

Vanduo – nekilnojamasis Lietuvos turtas

Turėdama dideles gėlo požeminio vandens atsargas ir jas eksportuodama į kitas šalis, ateityje už vandenį Lietuva galėtų gauti dideles pajamas. Tačiau kol kas Lietuva eksportuoja tik kitos rūšies vandenį – mineralais prisotintą vandenį. Lietuvoje gaminama produkcija eksportuojama į Latviją, Estiją, Rusiją, Angliją, Airiją, JAV ir Kiprą.  Daugiau nei 30 proc. produkcijos eksportuojama į 12 šalių visame pasaulyje: Lenkiją, Latviją, Estiją, Švediją, Airiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Izraelį, Baltarusiją, Rusiją, Kanadą ir JAV. Didžiausia dalis produkcijos eksportuojama į kaimynines Baltijos šalis: Latvijos rinkoje įmonė užima 9 proc., o Estijoje – 5 proc. geriamojo vandens rinkos.

Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacijos vadovo Gintaro Morkūno teigimu, natūralaus mineralinio vandens telkiniai yra tikrai gausūs, o suvartojamas kiekis labai nedidelis. Aprobuoto mineralinio vandens kiekis yra apie 2,7 mln. kubinių metrų per metus, o gavyba sudaro tik 4–5 proc. visų mineralinio vandens išteklių.

Kasmet pasaulyje geriamojo vandens atsargos mažėja, todėl mūsų šalies didelės gėlo požeminio vandens atsargos gali tapti svarbiu ištekliu, o galbūt ir pajamų šaltiniu Lietuvai.