Saulutei pašildžius klevų, beržų kamienus, medžio indais pradėjo judėti šaknyse susikaupę skysčiai. Ar mokame tekinti šį gaivų ir skanų gėrimą nepadarydami žalos medžiui?
Lietuviai nesididžiuodami galėtų vadintis ypatingais mažųjų gamtos turtų žinovais ir naudotojais – grybaujame, riešutaujame, sau renkame vaistažoles, žinome, kam naudojami trauklapiai (gysločio lapai) ir daugybė kitų augalų. Tačiau ši patirtis keičiasi ir, labai gaila, pamažu yra pamirštama. Daug gamtos dovanų šiandien jau nenaudojame, kitas žinome iš savo tėvų ar senelių pasakojimų. Ko gero, nedaug kas pavasarį geria sulą, o kai kam jos neteko iš viso ragauti.
Pavasario saulei šildant klevo ar beržo kamieną, medžio indais pradeda cirkuliuoti šaknyse susikaupę skysčiai – tirpalai, kurių reikia šakoms, pumpurams. Suloje yra mineralinių medžiagų, būtinų medžio augimui, ir cukraus. Tiesa, jo nedaug – beržo suloje 1–2 proc., klevo 2–5. Šiaurės Amerikos cukrinių klevų sula daug saldesnė – joje iki 20 proc. cukraus.
Sulos gaivumas, skaidrumas ir, žinoma, saldumas visada buvo labai patrauklūs. Kaimo žmonės kiekvieną pavasarį būtinai leisdavo klevų, o kas jų neturėdavo – ir beržų sulą.
Štai profesorius Tadas Ivanauskas knygoje „Gamtininko užrašai“, rašydamas apie Musteikoje (Varėnos r.) praleistas dienas, pasakoja: „Kartais gaudavome savotiško produkto – saldžios klevo sulos, kuri tuo metu, stingant cukraus, iš dalies jį atstodavo.“
Sulos leidimas – atsakingas darbas: šiaip ar taip – gręžiame gyvo medžio kamieną, naudojame jam reikalingus syvus. Pavasarį iš beržo prilaša iki 100 litrų sulos, iš klevų – šiek tiek mažiau.
Sula leidžiama aštriu 2–4 cm skersmens grąžtu išgręžiant skylutę, į kurią įkalamas medinis latakėlis. Kai sulą leisti baigiame, angelę reikia užkalti medžio pleištu, užtepti sodo tepalu. Medis turi jausti mūsų rūpestį.
Tačiau būna ir kitokių sulos leidėjų. Neseniai netoli Merkio upės aptikau bent keletą beržų, iš kurių kažkokie nemokšos leido sulą – kirviu iškirto gilias įrantas, sužalojo medį. Žinoma, antrą kartą jie čia tikriausiai negrįžo, o medžius pakirto puvinys. Žiūrėjau į dar gražius medžius ir mačiau – įrantų vietoje puvinys jau pasiekęs šerdį, trūksta tik stipresnio vėjo, ir beržai nulūš. Visa tai – dėl litro kito sulos. Ko gero, taip gauta sula buvo ne saldi, o karti…
