A. Endriukaitis. Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę (IV)

Stribinių nuostatų erdvėje 

2010 m. kovo 19 d. pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė įteikė 68 puslapių memorandumą ,,Dėl laisvės kovų prasmės ribų peržengimo“ Lietuvos Respublikos prezidentei, Seimo pirmininkei, premjerui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir Lietuvos generaliniam prokurorui. Praėjo kone pora metų. Padaryta tik katino ašaros. Dokumentas, geriausiu atveju, padėtas į archyvą.

Visos institucijos mandagiai vilkina, delsia, joms tai nerūpi, vertina kaip išmirštančios visuomenės dalies sentimentus. Sakoma, kad jei šausi į praeitį pistoletu, ji į tave šaus iš patrankos. Pasipriešinimo okupacijai dalyvių istorinės tiesos ir teisingumo siekis ir viešumas yra nelyginant aukštos tvoros su spygliuotos vielos elektrine užtvara įveikimas arba elgetos ištiesta ranka malonės kaulijimas, nes atitinkamas pareigybines definicijas ir teisgales turintys pareigūnai turi teisę pasverti ir su olimpiniu orumu vienas kitą suprasdami deda bendrą istorinio abejingumo tašką. Ne pasipriešinimo dalyviai ar jų artimieji turi maldauti ir rūpintis pasipriešinimo okupacijai problemų nagrinėjimu, vertinimu ir sprendimu, o Lietuvos valstybės prokuratūra ir teismai, tai yra pareigūnai, kurie už tai gauna algas tų žmonių aukų dėka. Ir tai turėtų būti jų garbės istorinė prievolė, kurios jie kratosi, o ne aukų stumdymas stribinio mentaliteto pagrindu.

Iš esmės teisės institucijos remiasi okupacinių laikų nusikalstamos KGB organizacijos nelegitimia medžiaga ir tokiais pat okupacinių teismų sprendimais. Svarbiausia, kad kolaborantiškai dabar vertinę archyvinę medžiagą prokurorai ir teisėjai toliau tebedirba. Ir Aukščiausiajame Teisme bei Teisėjų taryboje tvyro stribinės nuotaikos, nes komjaunimo arba kompartijos mokestį mokėję asmenys ar jų palikuonys vertina pasipriešinimo veiksmus ir istorines aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą. Keli pavyzdžiai.

2000-03-23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo kolegija (Viktoras Aidukas, Alvydas Pikelis ir Pranas Kuconis) dereabilituoja Oną Petrauskaitę, kuri 1947 m. prievartinei pyliavai į paruošų punktą pristatė 27 kg grūdų, o kvitą pateikė 227 kg kiekiui. Už tai ji buvo nubausta 15 metų kalėti su turto konfiskavimu. Dabartinė kolegija nutartyje užrašė, kad ji nubausta ,,už kriminalinį nusikaltimą – sukčiavimą, padariusį žalą valstybinei organizacijai“. Taigi, žalą ji padarė ją prievartavusiai okupavusiai valstybei, o pati okupacinės žalos nepatyrė. Beje, Viktoras Aidukas tarybiniu teisėju dirbo 11 metų.

2001-10-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija (Pranas Kuconis, Ona Aldona Budienė, Vytautas Pesliakas) panaikina M. Kunevičiaus, kuris 1946-05-14 buvo LTSR NKVD karinio tribunolo nuteistas 10 metų bausme su turto konfiskavimu, reabilitaciją, nes jis ,,/…/ ,,aprūpindavo vokiečių kariuomenę /…/ būdamas seniūnu jis bendradarbiavo su vokiečių okupantais, vykdė jų nurodymus.“ Okupantai vokiečiai grobė patys kiek norėjo, o seniūnas buvo nubaustas, kad buvo tautininkų partijos nariu ir šauliu.

2001-10-22 Panevėžio apygardos teismo kolegijos nuosprendyje dėl partizano Alberto Kavaliausko nužudymo budelis išteisinamas. Teisėjai Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Antanas Jarašius nurodo: ,,Genocidui be apibrėžtų subjekto tikslų visiškai ar iš dalies sunaikinti gyventojus, priklausančius atitinkamai LR BK 71 str. 1 d. dispozicijoje yra ne atskiras asmuo, bet neapibrėžta, paprastai didelė žmonių grupė, atitinkanti aukščiau minėtus kriterijus. Atskirų žmonių žudymas, kankinimas ir panašūs LR BK 71 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudarantys veiksmai kvalifikuotini tik kaip nusikaltimas prieš asmenį.“ Kadangi buvo nužudytas ne būrys partizanų, o vienas, tai jau ne partizanas, o šiaip pilietis, tai jau ir senatis. Netgi čekistų byloje nužudytasis įvardintas partizanu (,,banditas“).

2002-05-15 Lietuvos apeliacinio teismo kolegija (Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė, Linas Šiukšta) minėtą išteisinimą tais pačiais motyvais patvirtino.

Vilniaus apygardos teisėjai Alvyra Ona Kvaraciejūtė, Stasys Punys ir Zenonas Birštonas 2002-06-04 nuosprendžiu išteisina KGB agentus – smogikus, suėmusius partizanus, kuriuos po to okupacinis teismas nuteisia mirties bausme. Nuosprendžio tekstai:

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Violeta Ražinskaitė, Vytas Milius ir Tomas Šeškauskas 2002-11-20 patvirtina minėtą nuosprendį. Šitaip įteisinama KGB agentų smogikų naikinamoji struktūra ir okupacinio teismo mirties nuosprendžiai. Teisėjų net nepasiteiraujama, jie neliečiami, dirba toliau.

KGB papulkininkis (tuomet leitenantas) V. Vasiliauskas, kaltinamas dalyvavimu dviejų partizanų – brolių Jono ir Antano Aštrauskų nužudyme 1953-01-02. Čekistas V. Vasiliauskas 2003 metais Kauno apygardos teismo posėdyje drąsiai baudėjus-naikintojus stribus 12 kartų pavadino ,,liaudies gynėjais“, o partizanus (karius savanorius) 13 kartų vadino ,,teroristais“, kaip įpratęs sovietmečiu, vartojo ,,banditų“, ,,baltaraiščių“ ir ,,žmogžudžių“ sąvokas. Štai jo žodžiai pasakyti teisme: ,,Džiaugiuosi savo deramu poelgiu /…/ laiku nukenksminus piktadarius buvo išgelbėta dešimtys gyvybių“./…/ ,,Dvidešimt penkis savo sąmoningo gyvenimo geriausius metus aš atidaviau darbui saugumo organuose.“ Kauno apygardos teisėjai Jurgis Kiškis, Romualdas Lincevičius ir Regina Majauskienė 2004-02-04 nuosprendyje įvertino: ,,Kolegija atsižvelgia į kaltinamųjų asmenybes – charakterizuojami gerai.“ Ir atleidžia nuo bausmės atlikimo.

Aleksandrą Kalesinską, 1918 m. savanorį, Vyčio Kryžiaus ordino ir medalių kavalierių, 1945 m. nuteistą ir tuoj pat neaiškiomis aplinkybėmis mirusį dar Vilniaus kalėjime, generalinės prokuratūros prokurorė Audronė Žentelienė kaltina, kad jis prie vokiečių, nors ir buvo Birželio 22 d. sukilimo dalyvis, bet buvo ir kaimo seniūnu. Nagrinėjusi bylą Aukščiausiojo Teismo kolegija (Egidijus Bieliūnas, Viktoras Aidukas ir Valerijus Čiučiulka) 2004-03-18 nutartyje rašo: ,,Nuteistasis A. Kalesinskas tiek parengtinio tyrimo metu (b. l. 11, 12, 23), tiek karinio tribunolo posėdžio metu (b. l. 59) kaltu prisipažino…“ Ką reiškia gautas čekistinis prisipažinimas?! Taigi, čekistinės valstybės tęstinumas!

Kauno apygardos teismo teisėjai Antanas Burdulis ir Birutė Bobrel savo sprendimuose dėl partizano dukters teisių iš esmės remiasi okupacinių laikų teisinėmis normomis, tvirtindami, kad tuomet Lietuvos įstatymai ir Konstitucija negaliojo, o sovietinė okupacinė teisė tokios normos nebuvo nustačiusi.

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius 2008-02-15 už žmonių trėmimą nuteistam buvusiam stribui ir milicininkui skyrė bausmę: ,,…baustinas laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06 val./…/nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose /…/“

Nuosprendyje įrašyta: ,,/…/ nusikaltimas įvykdytas prie atitinkamų politinių aplinkybių, kurios vėliau pasikeitusios, šiuo metu kaltinamasis atitinkamos grėsmės nekelia.“ Ką reiškia ,,atitinkamos politinės aplinkybės, kurios vėliau pasikeitusios“? Teisėjas skelbia individualią amnestiją ir dekriminalizuoja okupacinius nusikaltimus.

Partizano Antano Kraujelio žūties byla vilkinta 11 metų Utenos prokuratūroje. Po dvejų metų varginančio nagrinėjimo byla permetama į Konstitucinį Teismą. Tai mažiausiai dar dvejų metų pauzė.

Atgimimo lemtingoje pradžioje kultinėje drąsiausioje Algimanto Andreikos byloje budeliui paliktas dar Maskvos tiesiogiai nutrauktos bylos išteisinimas. Vilniaus miesto apylinkės prokurorė Lina Urbonienė, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Gediminas Bernotavičius, Vilniaus miesto I apylinkės teisėja Diana Butrimienė ikiteisminį tyrimą nutraukia. Ir tai 2009-04-29 patvirtina Vilniaus apygardos teismo teisėja Alvyra Ona Kvaraciejūtė tokiais motyvais: ,,Z. Bernoto /kaltinamo –mano intarpas/ veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.) Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra.“ Tai yra atvira atsikalbinėjimo, stribinio mąstymo teisinimo pasaka. O A. Andreika juk buvo milicininkų sąmoningai žiauriai suluošintas bado akcijoje prie Vilniaus Arkikatedros. Budelis nepriklausomos Lietuvos teisėsaugininkų buvo apgintas ir išteisintas.

KGB agento kunigo J. Bulkos išdavystės byla tirta 15 metų ir sulaukta jo mirties.

Čekisto Nachmano Dušanskio byla tirta 12 metų, kol jis 2008 m. mirė.

KGB agento A. Urbono (,,Žinomas“), išdavusio partizaną A. Ramanauską, byla tiesiogiai piktybiškai vilkinta, esant per 130 išdaviko raštiškų pasipriešinimo dalyvių įskundimų, sustabdyta, kol bus iš Rusijos gauta agento asmens ir darbo byla. Šia sąlyga Rusijai pereinama į fantastiką. LYA yra čekisto N. Dušanskio dienoraštis, kuriame jis aprašo partizano A. Ramanausko suėmimo operaciją ir atvirai įvardija lemtingą išdaviko A. Urbono vaidmenį šiame nusikaltime. Sulaukta agento mirties.

Partizanų vado Adolfo Ramanausko kankinimo ir nužudymo byla tiriama 19 metų, kai byla 2011-12-09 atsidūrė Kauno apygardos teisme, kuomet iš 20 galimų kaltinamųjų liko 2.

Patarnavimas Rusijos KGB-FSB 

Lietuvos Seimo įstatymu Rusijos KGB yra pripažinta nusikalstama organizacija, o jos doktrininė ir praktinė perėmėja yra FSB, todėl bendravimas su ja ar patarnavimas jai yra problemiškas. Ir nors Rusija ignoruoja Lietuvos interesus budelio P. Raslano, Sausio 13-osios, Medininkų bylose, Lietuvos institucijos uoliai vykdo visus Rusijos prašymus.

Lietuvos VSD 2003-06-20 be teismo sprendimo iš čečėnų internetinės svetainės ,,Kavkazcenter“ tik retransliaciją aptarnavusios Lietuvos informacijos technologijų bendrovės ,,Elneta“ paėmė tarnybinę stotį ir nutraukė jos veiklą. Tai buvo padaryta Rusijos FSB reikalavimu nuolankiai leidus aukščiausiems Lietuvos pareigūnams.

Pasaulyje pagarsėjęs disidentų persekiojimu ir išimtinai FSB valią vykdantis Maskvos Basmanyj rajono teismo teisėjas A. G. Karpov 2011-03-21 priima nutartį iš Lietuvos bendrovės ,,Elneta“ gauti jos turimus elektroninio pašto duomenis nuo 2002-06-16 iki šios dienos (9 metų!). 2011-06-22 Lietuvos policija, vykdydama generalinės prokuratūros prokuroro Mindaugo Dūdos prašymą ir Vilniaus miesto 1 apylinkės 2011-06-03 teismo teisėjos Sonatos Raupėnaitės-Lekerauskienės sprendimą įvykdė ,,Elnetos“ bendrovės turimo ,,Kavkazcenter“ pašto informacijos poėmį dėl perdavimo Rusijos FSB. Pagal minėtų pareigūnų mentalitetą ir sprendimą Rusijos FSB Lietuvai yra patikima teisingumą vykdanti institucija.

2012-01-18 Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje Lietuvos ir Rusijos ekspertai preliminariai suderino Lietuvos ir Rusijos susitarimą dėl bendradarbiavimo kovojant su nusikalstamumu. Gal būtų galima ir svarstyti, jeigu tame susitarime nefigūruotų Rusijos FSB.

Rusijos FSB Londone 2006 metais organizavo Rusijos pabėgėlio A. Litvinenkos nunuodijimą. D. Britanija pareikalavo įtariamąjį išduoti. Rusija įtariamąjį ,,išrinko“ į Valstybės Dūmą ir atsisakė jį išduoti bei tirti bylą. D. Britanija iškart pareiškė, kad įšaldo bendradarbiavimą su Rusija terorizmo klausimais, o taip pat sustiprino reikalavimus britų vizų gavimui Rusijos valdininkams, įšaldė derybas susitarimui palengvintai gauti vizas Rusijos piliečiams. Tai atvirai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Viljamas Heigas pakartojo pirmojo oficialaus vizito į Maskvą 2010-10-13 metu. 2011-09-12 Maskvoje lankęsis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Kameronas dėl A. Litvinenkos žūties reikalo Rusijos tyrimo ignoravimo pareiškė: ,,Savo nuostatos nepakeitėme. Apie tokių ryšių atnaujinimą nekalbame kaip apie galimybę“ (,,Lietuvos rytas“, 2011-09-13, p. 7). Su teisiškai nepatikima struktūra Lietuva, išduodama D. Britanijos principus, bendrauja.

E. Kusaitės byloje yra Lietuvos aktyvus ir savanoriškas braižas padėti Rusijos FSB kovoti su vadinamuoju čečėnų terorizmu. Kaip tvirtina savo 2008-02-11 rašte VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas, jiems žinoma, jog nuo 14 metų amžiaus E. Kusaitė pradėjo bendrauti su čečėnų tautybės asmenimis. Deja, dabar jau trečius metus nagrinėjamoje jos byloje nefigūruoja nei vienas čečėnas iš Lietuvos, o tik lietuviai ir pažeidžiantys įstatymus apsimetėliai konvertitai, įskaitant VSD operatyvinius darbuotojus. VSD veikloje jos atžvilgiu – ištisi įstatymų draudžiami provokacijų požymiai.

2009-10-01 Lietuvos VSD pareigūnas Maskvoje vyksta į Rusijos FSB būstinę, asmeniškai įteikia informaciją apie E. Kusaitę (likus 24 dienoms iki jos suėmimo). 2010-01-11 Rusijos FSB atstovas kontradmirolas V. I. Didyk tiesiogiai Lietuvos VSD rašo padėkos raštą už bendradarbiavimą (/…/,,tikimės tolimesnio vaisingo bendradarbiavimo.“). Prokuroras J. Laucius 2010-04-01 vyksta į Maskvą perduoti ir ieškoti FSB įkalčių E. Kusaitei. Išduodamos vizos Rusijos FSB pareigūnams atvykti į Lietuvą (praėjus 7 dienoms nuo prokuroro Justo Lauciaus grįžimo iš Maskvos). Tai M. A. Savickij – Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkas; J. V. Šatalov – Rusijos FSB operatyvinis darbuotojas; A. V. Fisiukov – Rusijos FSB Tardymo valdybos vyresnysis tardytojas; N. A. Ponamariov – Rusijos FSB Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos darbuotojas.

2010-04-07 trys Rusijos FSB pareigūnai Lietuvos generalinėje prokuratūroje dalyvauja E. Kusaitės apklausoje, neteisėtai, tai draudžiant BPK, kaip neva proceso dalyviai, pasirašo E. Kusaitės apklausos protokolą, kuris buvo naudojamas Maskvos procese terorizmo byloje.

VSD, užuot pagal Lietuvos Respublikos saugumo departamento įstatymo 8¹ straipsnį (,,Oficialus įspėjimas asmeniui“) prevenciškai oficialiai tai atlikusi ir teisiškai paaiškinusi sociališkai daug ką nesuprantančiai jaunai merginai, E. Kusaitę apgyvendina savo nusamdytose ir išlaikomose patalpose kartu su savo tarnybos kadrine darbuotoja ir ši su E. Kusaite bendrauja įstatymo draudžiamų atvirų provokacijų požymių pagrindu. Svarbiausia, kad Lietuvos VSD, sudorodama Lietuvos piliete, kaip su patikimu partneriu bendrauja su Rusijos FSB. Tai reiškia D. Britanijos principinį analogiškos praktikos paneigimą.

Nepamatuotai atrodo plika akimi matomi atviri provokacinių veiksmų požymiai ir leidimai provokuoti. 2009-10-22, t. y. dvi dienos iki E. Kusaitės suėmimo, Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjas Miroslavas Gvozdovičius nutartimi leidžia anoniminiam liudininkui Nr. 1 (VSD darbuotojai) : ,,Asmens kratos metu išimtu Eglės Kusaitės mobilaus ryšio telefonu atsiliepti vietoje E. Kusaitės, siųsti SMS žinutes ir atsakinėti į gaunamas SMS žinutes E. Kusaitės vardu bei kitu nuotolinės telekomunikacijos būdu prisistačius E. Kusaitę, bendrauti su priklausančiais teroristinėmis ar islamistinėmis organizacijomis nenustatytais asmenimis iš Rusijos Federacijos imituojant, kad vykstama į Rusijos Federaciją, Maskvą įvykdyti teroro aktą ten susisprogdinant.“ Regimas atviras VSD, prokuratūros ir teismo sandėris.

Apibendrinimas:

1. Lietuvos politinis elitas visiškai nevertina suvereniteto ir demokratijos prasmės valstybingumui ir tautos išlikimui, nacionaliniam saugumui.
2. Jis vykdo Lietuvos valstybės suvereniteto ir jos šeimininko tautos nunykimo politiką, atsisakydamas istorinių valstybės sukūrimo pagrindų.
3. Atvirai pakrikusios Vakarų visuomenės moralinės praktikos patirtis, tų šalių intelektualų nuogąstavimas lemtinguose sprendimuose priimami kaip vanduo nuo žąsies.
4. Vyriausybės teikiamos Lietuvos ateities vizijos yra tuščios, be tautinės kultūros, identiteto akcentų, be tautos kaip suvereno teisių užtikrinimo nuorodų, konkrečių apibrėžtų sprendimų, grėsmių nuostatų ir veikimo išvardijimo.
5. Švietimo ir mokslo reikalai, lemiantys tautos ateities dvasines vertybes, pavesti spręsti liberalų komandai, kuriems tai yra verslo projektas, ne dvasingumo ugdymas, suverenios tautinės valstybės išsaugojimas ir žmogiškosios bei nacionalinės savigarbos ugdymas.
6. Nemažai VSD pareigūnų, prokurorų ir teisėjų atvirai dirba okupaciniu, stribišku lygmeniu ir visiškai neatsako teisiškai, morališkai ir istoriškai už veikų teisinimo preferencijas kolaborantams ir kaltinimo preferencijas pasipriešinimo dalyviams.
7. Nei vienas prokuroras savo vadovybės ar teisėjas – Teisėjų tarybos nebuvo teisiškai įvertintas už akivaizdų politinį antivalstybinį, okupacinį, kolaborantinį ir antikonstitucinį pasipriešinimo okupacijai kovų vertinimą ir sprendimą.
8. Lietuvos Respublikos Seimas, jo komitetai, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, Teisėjų taryba, Generalinė prokuratūra, VSD į visus pasipriešinimo okupacijai dalyvių teikiamus klausimus žvelgia sukandę dantis, paviršutiniškai, formaliai, atmestinai ir skaudžiai Laisvės istorijai visiškai nepateisinamo išimtinio vilkinimo pagrindu.
9. VSD, prokuratūra, teismai savo veiksmais ir sprendimais atvirai patarnauja nusikalstamai Rusijos FSB.

Pozicija: 

-suvokiant ne krizinę, o katastrofišką lietuvių tautos ir valstybės išformavimo tendenciją, politinio elito atitrūkimą nuo tautos istorinės prasmės ir patirties;

-suprantant, kad visuomenė neturi politinių, teisinių ir materialinių galimybių įtakoti uzurpuotos valstybinės sistemos tobulinimui dėl užtveriamų visuomenės galimybių protestuoti;

-matant piliečio nuvertinimą, istorinių nacionalinių interesų ignoravimą, nesant valstybės idėjos raidos strategijos, didėjantį vadinamojo nacionalizmo niekinimą, liberalizmo palaikymą, valdžios struktūrų biurokratinę savivalę;

-įvertinant tai, kad nėra galimybės dalykiškai, pilietiškai ir oriai bendrauti su valdžios struktūromis dėl Lietuvos valstybės nunykimo;

nenorint sudaryti pagarbos, paramos ir prisitaikymo įvaizdį sistemai,

pareiškiu:

už praktinį ir teisinį valstybės pareigūnų nihilizmą ar neveikimą istoriškai besąlygiškai atsako visas aukščiausiasis valdžios elitas, veikiąs be atsakomybės, o tai yra istoriškai nusikalstama;

praktiškai atsisakius pasipriešinimo okupacijai dalyvių kovos idėjos, nesant teismų, prokuratūros ir VSD teisinio patikimumo, o Lietuvos valstybės ir tautos gynimą atliekant fantominiais judesiais, atsiriboju nuo elitinės valdžios pareigūnų veiksmų, nedalyvausiu oficialiuose valstybiniuose renginiuose, atsisakau hipotetiškų valstybinių pažymėjimų ar pagerbimų, įskaitant oficialų valstybinį palaidojimą.

Tai nereiškia pasidavimo. Balys Sruoga vokiečių Štuthofo konclageryje žiemą vaikščiodavo be kepurės, kad nereikėtų jos nukelti prieš prižiūrėtojus. Visokeriopai palaikysiu ir remsiu tuos, kurie lieka ir veikia Lietuvos valstybės istorijos prasmės ir išdidumo erdvėje. Šiandien nenoriu būti pražūties dalininkas ar tylus palaikytojas.