M. Kundrotas. Europos tautininkai ir jų vadai (I)

Pažintis su svetimu dažnai padeda lengviau suprasti savą. Juo labiau, jei tautiškąją politinę pasaulėžiūrą laikome universalia – bent jau ne mažiau universalia, nei liberaliąją, socialistinę ar konservatyviąją. Kai kurie užsienio tautininkų bruožai sąlygoti vietinių kultūrinių ir politinių aplinkybių, tačiau kiti atrodo bendražmogiški.

Šįsyk – apie asmenybes. Juk jos kuria ir jos įkūnija idėjas. O pati asmenybių studija dažnai – įdomesnė už partinių programų ar struktūrų analizes. Apsiribokime dabartimi: apie ją daugelis žino mažiausiai. Dabartis šiuo atveju reiškia mūsų ir mūsų tėvų kartas.

Pjeras Ignacis (Piero Ignazi), vienas žinomesnių šiuolaikinių tautininkų tyrėjų, tiesa – apsiribojantis Vakarais – stipraus lyderio kultą laiko vienu esminių šios politinės srovės bruožų. Entonis D. Smitas (Anthony D. Smith), profesorius emeritas ir nacionalizmo studijų patriarchas, galvoja šiek tiek kitaip. Jis įžvelgia esminį skirtumą tarp nacionalizmo, fašizmo ir nacizmo – ne tik vertybinėse ir pasaulėžiūrinėse nuostatose, bet ir lyderio vaidmenyse.

Klasikinis nacionalizmas (lietuviškai – tautininkystė) iš tiesų daug reikšmės skiria lyderiui. Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi), Teodoras Herclis (Theodor Herzl), Jonas Basanavičius pagrįstai tapo tautinės ideologijos ir net mitologijos figūromis. Vis dėlto jie buvo ir liko idėjos reiškėjais. Il Duce, der Führer, el Caudillo tapo sudėtingos hierarchinės institucinės sistemos kvintescencijomis – jie iškelti aukščiau idėjų, praktiškai jie ir buvo pagrindinė idėja.

Žymus anglų istorikas Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee) visas žmonijos civilizacijas aiškino dviem kategorijomis: kūrybinės mažumos ir inertiškos daugumos. Klasikinė tautininkystė – su retomis išimtimis – lyderystę taip ir suprato: lyderis – tai vedlys, lyderis – tai švietėjas, lyderis – tai mokytojas. Jokiu būdu ne viešpats ir ne pati idėja savaime.

Stipri ir aiškiai išreikšta lyderystė – anaiptol ne vien tautininkų bruožas. Ilgą laiką Didžiosios Britanijos konservatorius vargiai įmanoma buvo suvokti be Margaret Tečer (Margaret Thatcher), Vokietijos socialdemokratus – be Gerhardo Šrioderio (Gerhard Schröder), o prancūzų centro dešinieji ligšiol oficialiai vadinasi golistais – pagal Šarlį de Golį (Charles de Gaulle). Vis dėlto retas išdrįstų teigti, jog britų konservatizmo esmė – M. Tečer asmenybė, vokiečių socialdemokratų – G. Šrioderio ar net golistais pasivadinusių – Š. de Golio asmenybė.

Žvelgiant į vadų istorijas, svarbu atsiminti ir suvokti, jog tai – žmonių istorijos. Čia rasime didžiausias žmogiškąsias dorybes – narsą, išmintį, atsakomybę. Rasime čia ir ydas – godumą, pasipūtimą, prisitaikėliškumą. Vadams tinka tai, ką amžininkas pasakė apie Rusijos carą Petrą I – šiame žmoguje būta visko, kuo pasižymi dauguma žmonių, tik… Visko jame buvo daugiau.

Diktatūra per anarchiją – Mogensas Glistrupas

Danų politiką Mogensą Glistrupą (Mogens Glistrup) tik iš dalies galima vadinti tautininku. Vis dėlto jo kurta sistema daugelį šiuolaikinių tautininkų vadų gundo lig šiol.

1972 m. mokesčių teisininkas, Kopenhagos universiteto profesorius M. Glistrupas įkūrė Pažangos partiją (Fremskridtspartiet). Pirmoji šios partijos žinia buvo – jokių mokesčių! Pažangiečiams anaiptol neatrodė keista vienu ir tuo pačiu metu propaguoti mokesčių mažinimą ir socialinių garantijų išsaugojimą, jei ne plėtrą. M. Glistrupo partija šokiravo net savo idėjos giminaičius kitose šalyse raginimais paleisti Danijos kariuomenę ir visais garso kanalais transliuoti žinią rusų kalba: „Mes pasiduodame!“ „Šaltasis karas“ buvo pačiame įkarštyje.

Pažangiečius galima būtų laikyti eiline liberalių populistų partija, jei ne vėliau pasirodę akcentai – jokių svetimtaučių! Ilgainiui iš jos išaugs pirmoji moderni danų tautininkų partija, tačiau tai užtruks daugiau, nei porą dešimtmečių.

M. Glistrupo partija iš pat pradžių labiau priminė judėjimą. Viskas čia buvo neformalu. Neformali programa, susidėjusi iš skambių ir patrauklių šūkių, be jokios strateginės struktūros. Neformali organizacija, kurioje nei narystė, nei pareigybės neturėjo aiškių kontūrų. Neformali valdyba, kuri čia vadinosi nacionaliniu komitetu. Formalus čia tebuvo vienintelis institutas – partijos pirmininkas, jis gi – nacionalinio komiteto narys iki gyvos galvos.

M. Glistrupo lyderystė sąmoningai rėmėsi chaoso modeliu – viskas ir visi turėjo kunkuliuoti aplink jį, o jis pats stovėjo tarp visų srovių – tvirtas, lyg uola. Kol jis veikė, jokiems kitiems lyderiams iškilti nebuvo jokios galimybės – viskas buvo pernelyg taku. Partijos vadas garsėjo skandalu po skandalo – praktiškai tai ir buvo partijos veidas. Apie jį galima pasakyti tą patį, ką bolševikai kadaise kalbėdavo apie savąją partiją ir jos vadą: kai sakome „Leninas“ – turime galvoje partiją, kai sakome „partija“ – turime galvoje Leniną.

Negali sakyti, jog skandalistinė ir populistinė partijos linija nedavė vaisių. Jau kitais metais nuo įsikūrimo pažangiečiai gavo antrą vietą iš dešimties rinkimuose į šalies parlamentą – Folketingą, nurungdami tradicines liberalų ir konservatorių partijas. Maža to – estafetė persikėlė į kaimyninę Norvegiją, kur tais pačiais metais įsisteigė vietinė Pažangos partija (Fremskrittspartiet). Vis dėlto nei viena Folketingo frakcija nenorėjo turėti jokių reikalų su pažangiečiais ir skandalingu jos lyderiu. M. Glistrupas ir jo partija tapo politiniais parijais.

Pirminė pažangiečių sėkmė aiškinama partinės sistemos krize. Dešinieji, atėję į valdžią, faktiškai tęsė kairiųjų politiką, ypač – mokesčių srityje. Vis gi populizmas beveik visada būna vienos bangos reiškinys. Atstumtųjų statusas reiškė, jog realių permainų vykdyti šiai partijai tiesiog nebuvo galimybių, jau nekalbant apie kompetenciją. 1975 m. rinkimuose pažangiečiai smuko į trečią vietą, 1979 m. – į ketvirtą, o 1981 m. – į penktą.

Pradžioje buvę „vieno tikslo“ – antimokestinė – partija, pažangiečiai greitai suprato, jog vieninteliu akcentu ilgai politikoje neišsilaikysi. Greitai pridurtas antiimigracinis, o dar po kiek laiko – euroskeptinis akcentas. Palaipsniui pažangiečiai iš liberalių populistų transformavosi į gana griežtą nacionalistinę partiją, nors populistinė eklektika ir demagogija išliko pagrindinė jos charakteristika. Ideologinis ir struktūrinis neformalumas pritraukė į partijos gretas gana skirtingus žmones, kuriuos jungė tik ryškus lyderis ir galimybė su juo patekti į valdžią.

1983 m. didysis kovotojas su mokesčiais M. Glistrupas pateko į kalėjimą už mokesčių vengimą. 1985 m., partijos kūrėjui sėdint cypėje, vairą perėmė nauja politinė figūra – Pija Kiersgor (Pia Kjærsgaard).

Naujoji pirmininkė pasirodė tikra savo pirmtako priešybė. Valdingumo ir jai netrūko, tačiau daugelį funkcijų ji buvo linkusi deleguoti savo bendražygiams. Jei M. Glistrupas siekė būti viskuo – ideologu, organizatoriumi, ruporu ir agitatoriumi, tai P. Kiersgor apsiribojo koordinavimu ir reprezentavimu. Jos pasirinktas įvaizdis puikiai atitiko biografiją – namų šeimininkė, žmogus iš liaudies. Šiltas ir supratingas – tikra kontroversija rėksniui M. Glistrupui. Principinga, tačiau linkusi į kompromisus, jos devizas – įgyvendinkime tiek savo politikos, kiek įmanoma.

P. Kiersgor vadovaujama Pažangos partija tapo kur kas palankiau vertinama tarp parlamentinių partnerių ir net pagerino savo rinkimų rezultatus – nuo 6-ių likusių mandatų 1984 m. iki 9-ių 1987 m. ir 16-os 1988 m. Vis dėlto M. Glistrupui grįžus iš kalėjimo prasidėjusios vidinės partinės kovos visus laimėjimus vertė niekais. Jo laikysena liudijo: kas pasiekta ne mano – tai nieko neverta! Jokių kompromisų su kitomis politinėmis jėgomis: viskas arba nieko! Partija skilo į „nuosaikiuosius“ (slappere) ir „kraštutiniuosius“ (strammere).

1990  m. M. Glistrupas pašalintas iš Pažangos partijos nacionalinio komiteto. Jis įsteigė naują politinę organizaciją – Gerovės partiją (Trivselspartiet). Ši partija liko už rinkimų barjero. Pažangiečių gretose likę M. Glistrupo šalininkai per keletą metų atsirevanšavo, perimdami vadovavimą parlamentinei frakcijai. 1995 m. partijos pirmininkė su savo bendražygiais pasitraukė iš pažangiečių organizacijos ir įsteigė Danų tautos partiją (Dansk Folkeparti).

Naujoji partija iš pat pradžių užėmė tvirtą tautinę platformą. Tautos dora ir vertybės, stipri šeima, socialinė vienybė, suvereni tautinė valstybė tapo jos kertiniais principais. Per keletą metų ji atsikratė paskutiniųjų glistrupinio libertarizmo atliekų ir tapo socialkonservatyvia partija: moralės ir kultūros srityse – konservatyvia, socialinėje ir ekonominėje srityje – socialdemokratiška.

1998 m. Folketingo rinkimai buvo pirmieji danų tautininkams ir paskutinieji – pažangiečiams. 2001 m. rinkimuose Pažangos partija liko už borto. Po šių rinkimų Danų tautos partija su konservatoriais ir kairiaisiais liberalais sudarė koaliciją 2+1 ir dešimtį metų faktiškai valdė šalį. Tautininkų dėka išsaugotas socialinės gerovės modelis, stipriai apribota imigracija, su kitomis eurokritinėmis jėgomis išsaugota nacionalinė valiuta.

Aukštumon šovė ir užsienietiškas pažangiečių kūrinys. Jau 1989 m. norvegų Pažangos partija, vadovaujama Karlo Ivaro Hageno (Carl Ivar Hagen) tapo trečiąja, o 1997 m. – antrąja parlamentine jėga ir pirmąja tarp dešiniųjų. Norvegų pažangiečiai greitai iš libertarinio populizmo perėjo prie konservatyvaus nacionalizmo, ko jų daniškieji pirmtakai nesugebėjo.

Danų Pažangos partija niekada nebegrįžo į parlamentą. M. Glistrupas tapo įkvėpėju ir donoru dviems galingoms partijoms dviejose šalyse, tačiau pats didžiosios politikos arenoje nebepasirodė. Narciziškas ir chaotiškas jo lyderystės tipas jį pavertė meteoru. 2008 m. prieštaringasis veikėjas mirė – praktiškai visų užmirštas ir jau mažai kam žinomas.

Kai politikai vadovauja karys – Žanas Mari Le Penas

Ilgametis prancūzų tautininkų vadas – Žanas Mari Le Penas (Jean-Marie Le Pen) – gerai žinoma asmenybė. Mažai kur Europoje rasi tautininką, kuris šio vardo nebūtų bent jau girdėjęs. Vis gi jo politinė biografija ir jos vingiai mūsuose dar menkai pažįstami.

Ž. M. Le Penas kilo iš bretonų – airiams ir škotams giminingos keltų tautos, viduramžiais apsigyvenusios Prancūzijos šiaurės vakaruose. Netekęs tėvo, jis tapo „tautos sūnumi“. Le Peno pavardė bretoniškai reiškia galvą – taip simboliškai užkoduota būsimo politiko ateitis.

Antrojo pasaulinio karo metais jaunasis Žanas stojo į generolo Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) vadovaujamą nacionalinės rezistencijos sąjūdį, bet jame įsitvirtinę komunistai užkirto kelią dėl amžiaus. Nežinia, ar dėl to, ar dėl vėlesnių politinių įžvalgų Ž. M. Le Penas tapo aršiu antikomunistu. Įstojęs į universitetą jis įsijungė į nacionalmonarchistinį judėjimą „Prancūzų veiksmas“ („Action Française“), o gavęs teisininko diplomą įstojo į Prancūzijos kariuomenę.

Audringos kovos Vietname ir Alžyre užgrūdino būsimojo valstybės veikėjo charakterį. Drauge susiformavo jo ankstyvosios politinės pažiūros. Kolonijinė Prancūzijos patirtis išmokė gana iš aukšto žvelgti į kitų kultūrų tautas ir jų žmones, nors laikui bėgant šis požiūris švelnėjo.

Pirmąsyk į didžiąją politiką Ž. M. Le Penas žengė po žymaus populisto Pjero Pužado (Pierre Poujade) vėliava. Pužadistai daug kuo priminė danų pažangiečius, nors susibūrė gerokai anksčiau. Pagrindinis motyvas buvo apginti smulkiuosius verslininkus, prekybininkus ir amatininkus nuo drakoniškų mokesčių. 1956 m. pužadistai gavo 52 mandatus ir penktą vietą iš devynių Prancūzijos parlamente, tarp jų buvo ir jauniausias deputatas – 27-erių metų Ž. M. Le Penas.

1958 m. rinkimuose jis jau dalyvavo su Nacionaliniu valstiečių ir nepriklausomųjų centru (Centre national des indépendants et paysans), darsyk išsikovodamas parlamento mandatą. 1962 m. kadencija baigėsi ir Ž. M. Le Penas kuriam laikui iš didžiosios politikos dingo. Po dešimties metų į ją sugrįš jau kaip aiškiai apsibrėžęs tautininkas.

Po Antrojo pasaulinio karo prancūzų tautininkai buvo nuožmiai susiskaldę. Vienoje pusėje buvo golistai – Š. de Golio sekėjai ir šalininkai, o kitoje – višistai, nacių kolaborantų Viši režimo reliktai. Nuo karo praėjo ištisa karta, o kovos tarp šių srovių – nesiliovė. Abi pusės viena kitai ir visai tautai įrodinėjo, kurie buvo didesni patriotai – kovojusieji su okupantais ar bandžiusieji išsaugoti jos gyvybingumą okupacinėmis sąlygomis. Tarp šių srovių knibždėjo gausybė smulkesnių judėjimų ir grupuočių, tačiau didesnės įtakos nei viena jų neturėjo.

1972 m. įvairių srovių tautininkai atvertė naują puslapį, įkurdami Tautinį frontą (Front national). Pavadinimas atitiko vienos iš rezistencinių organizacijų vardą Antrojo pasaulinio karo metais, nors pirmuoju smuiku įkurtos partijos gretose iš pat pradžių griežė višistai. Ypač –prieštaringasis Fransua Diupra (François Duprat), „Naujosios tvarkos“ („Ordre nouveau“) judėjimo ideologas ir vienas žymiausių holokausto revizionistų. Jis ir pakvietė į partijos pirmininko pareigas Ž. M. Le Peną.

Nežiūrint ambicijų brautis į valdžią po nauja vėliava, višistai puikiai suvokė, jog naujo partijos pavadinimo – neužteks. Reikalinga nauja figūra, nesusijusi nei su viena iš dviejų ligtol kovojusių srovių, o drauge – pasižyminti autoritetu, kompetencija ir patirtimi. Garsus karininkas, parako uostęs ne tik paraduose, bet ir mūšiuose, diplomuotas teisininkas, dviejų kadencijų parlamento narys tam puikiai tiko. Jo patriotizmas nekėlė jokių abejonių, antra vertus – jis buvo santykinai neutralus ligtoliniuose sroviniuose karuose.

Jau pirmaisiais vadovavimo metais išryškėjo svarbiausios Ž. M. Le Peno politinės savybės. Jis buvo nuosaikiausias tarp radikalų ir radikaliausias tarp nuosaikiųjų. Viena iš nedaugelio, jei ne vienintelė figūra, galinti suvienyti abu šiuos sparnus. Nuosaikieji suprato – jei ne Ž. M. Le Penas, ateis daug radikalesni. Radikalai žinojo, kad be Ž. M. Le Peno jiems nuosaikiųjų neišlaikyti. Kita vertus, užgrūdintas kareiva aiškiai pademonstravo nebūsiąs šachmatų figūra svetimuose žaidimuose. Jau 1973 m. „Naujosios tvarkos“ atstovų partijos vadovybėje nebeliko.

Radikaliausieji elementai pasitraukė, suskildami į keletą smulkių grupuočių. 1974 m. F. Diupra grupė grįžo į Tautinį frontą, o jos vadovas tapo antruoju partijos asmeniu – jau aiškiai Ž. M. Le Peno vadovaujamos partijos. Pirmininkas užtikrino požiūrių įvairovę ir de facto – frakcijas partijos viduje.

Ši strategija davė didesnių vaisių, nei buvo įmanoma tikėtis. 1974 m. į Tautinio fronto gretas grįžta „Naujosios tvarkos“ radikalai. 1977 m. įsilieja Žano Pjero Stirbua (Jean-Pierre Stirbois) vadovaujami solidaristai – konservatyvių krikdemų judėjimas, žengiantis trečiuoju keliu tarp kapitalizmo ir socializmo – korporatyvizmo keliu. 1980 m. prisijungia Bernaro Antoni (Bernard Antony) integristų komanda – katalikai tradicionalistai. 1985–89 m. – „Naujosios dešinės“ („Nouvelle Droite“) judėjimo šulai iš Orložo klubo (Club de l’Horloge), atnešę etnopliuralizmo, kultūrinio konservatizmo ir ekonominio liberalizmo idėjas.

Tautinis frontas pateisino savo vardą. Jis tapo masiniu ir visuotiniu tautiniu sąjūdžiu. Antra vertus, ideologinė įvairovė davė savo. Tautinio fronto generalinė linija keitėsi triskart. 1972 m. programa – korporatyvistinė, aiškiai orientuota į trečiąjį kelią. 1978 m. programa – akivaizdžiai įtakota anglosaksų neokonservatizmo: kultūriškai – konservatyvi, ekonomiškai – liberali. 1993 m. grįžtama į trečiąjį kelią – centrizmą.

Nežiūrint socialinių modelių kaitos, pagrindiniai akcentai – nesikeitė. Tautos dora ir tapatybė, stipri šeima, įstatymo ir tvarkos valdžia. Nuo pat 1972 m. partija – antiimigracinė, o nuo 1993 m. – dar ir euroskeptinė. Pats Ž. M. Le Penas savo poziciją įvardijo: „Ni droite, ni gauche –français“ (nei dešinysis, nei kairysis, o prancūzas).

1984 m. Europos Parlamento rinkimuose Tautinis frontas gavo 10 mandatų. Nuo tol ši jėga Europos Parlamente atstovaujama iki šiol. 1986 m. Prancūzijos parlamento rinkimuose jai atiteko 32 mandatai. Persigandusios sisteminės jėgos suskubo proporcinę rinkimų sistemą keisti mažoritarine, leidusia antrame ture susivienyti visiems kosmopolitams – nuo kairės iki dešinės – prieš antisisteminius tautininkus. Tik taip ši partija išstumta iš nacionalinio parlamento, likdama tautininkų lydere europiniu lygiu.

Ilgus metus aplink partijos pirmininką telkėsi gausi stiprių lyderių komanda, o kai kurie jų savo laiku stodavo šalia paties vadovo. 1974–78 m. tai buvo „Naujosios tvarkos“ ideologas F. Diupra, 1978–88 m. – solidaristų lyderis Ž. P. Stirbua, nuo 1988 m. – „Naujosios dešinės“ atstovas, orložistas Bruno Megrė (Bruno Mégret).

Pastarasis įgavo didžiausią įtaką, lyginant su visais kitais. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje kilo rimtas klausimas – kas gi tikrasis lyderis: B. Megrė ar Ž. M. Le Penas?

Šios dvi figūros skyrėsi visu kuo, išskyrus viena – abu jie buvo ir liko principingi tautininkai. Ž. M. Le Penas – karys, kariškos drausmės šalininkas ir karingas oratorius. B. Megrė – intelektualas ir technokratas. Jo kalbos – kur kas labiau pasvertos ir išmąstytos, tačiau daugeliui atrodė nuobodžios. Jose trūko ugnies, kuria svaidėsi Ž. M. Le Penas. Pastarasis – užkietėjęs antisistemininkas. Jo antrininkas – jau spėjęs pabuvoti golistinėse sistemos partijose.

B. Megrė – linkęs į koalicijas su sistemine dešine, idant būtų sustabdyta kairė. Ž. M. Le Penas – linkęs į vidinius kompromisus partijos gretose, tik ne su svetimais. Partiečių apklausos rodė, jog abu lyderiai pageidaujami bemaž vienodai, o labiausiai – amžina jų draugystė. Vis gi atėjo laikas rinktis.

1998 m., rengiantis Europos Parlamento rinkimams, Ž. M. Le Penas paskelbė ketinantis pirmuoju sąrašo numeriu siūlyti savo žmoną Žani Le Pen (Jany Le Pen). B. Megrė atžvilgiu tai pasirodė asmeniniu įžeidimu. Dviejų lyderių konkurencija baigėsi skilimu.

1998 m. gruodį B. Megrė su savo šalininkais išbraukiami iš partijos. Dauguma lieka ištikima pirmininkui, aiškiai pademonstruodama, jog neketina jo keisti, net jeigu alternatyva – pripažintas partijos autoritetas. 1999 m. sausį B. Megrė įsteigia atskirą partiją – ji pasivadina Tautiniu sąjūdžiu (Mouvement national), o rudenį – Tautiniu respublikonų sąjūdžiu (Mouvement national républicain). Tų pačių metų Europos Parlamento rinkimuose Tautinio fronto mandatų skaičius sumažėja labiau, nei perpus. Tautinis sąjūdis lieka už rinkimų barjero.

Senstantis Tautinio fronto vadas, ilgą laiką vienijęs pačias skirtingiausias tautininkų sroves, ilgainiui prarado savo pliuralistines savybes. Jame atgimė karys, tačiau po truputį merdėjo politikas. Prasidėjo nepotizmas. Ž. M. Le Penas ėmė proteguoti vien jam pritariančius partijos narius ir savo šeimos atstovus.

2002 m. Prancūzijos prezidento rinkimai tapo jo gulbės giesme. Sutriuškinęs patį valstybės premjerą – socialistą Lionelį Žospeną (Lionel Jospin), Ž. M. Le Penas išeina į antrąjį turą kautis su ligtoliniu prezidentu – Žaku Širaku (Jacques Chirac). Susivieniję dešinės ir kairės kosmopolitai senolį nurungė. Nepadėjo nei viską atleidęs buvęs kolega B. Megrė, tepridėjęs apie procentą balsų. Prezidentu perrinktas Ž. Širakas.

2009 m. Tautinis frontas skilo darsyk. Situacija – artima 1998-iesiems. Šįkart partijos vado favorite tapo duktė – Marina Le Pen (Marine Le Pen). Tais pačiais metais nuo Tautinio fronto atskilo Ž. P. Stirbua sekėjai – Europos Parlamento nario Karlo Lango (Carl Lang) vadovaujama Prancūzijos partija (Parti de la France). Vis daugiau tautininkų įžvelgia Le Penų šeimos „biznį“. Pasipila pareiškimai: už Prancūziją, už tautiškumą, prieš Le Peną!

2011 m. sausį Ž. M. Le Penas užleidžia pirmininko pareigas dukteriai – M. Le Pen. Jaunoji lyderė, atsiribojusi nuo tėvo radikalumo, tampa nauja tautinės politikos žvaigžde. Artėjančiuose šalies prezidento rinkimuose ji pretenduoja tapti nauja centro ir dešinės favorite. Ar tai pasiteisins – dar nežinia. Bet kuriuo atveju teks rimtai susidurti su kairiųjų kandidatūra.

Kareivos karjera baigėsi. Kartu su tuo baigėsi ištisa Europos tautininkų karta.