Jei vienas iškiliausių lietuvių išeivijos atstovų Balys Gaidžiūnas būtų tarp gyvųjų, gruodžio 8-ąją švęstų savo 100-ąjį gimtadienį. Tačiau dar šį pavasarį sukako lygiai 15 metų, kai jo tarp mūsų nebėra.
Paskaitykime jo prisiminimus, išspausdintus poezijos rinktinėje „Žaliuojanti žemė“, išleistoje jau po jo mirties: „ Gimiau 1911 metų lapkričio 25 d. [pagal dabartinį kalendorių – gruodžio 8 d., Alkas.lt pastaba] Dauderių kaime (Baisogalos vls., Kėdainių aps.). Augau kietai dirbančioj modernėjančio ūkininko šeimoj. Mūsų kaimas Aukštaitijoje jau 1911 m. buvo išėjęs į vienkiemius. Ir trobų stogai, kai gimiau, jau buvo nusimetę šiaudines kepures.
Daug metų nuėjo už vakaro ribos. O pirmąsias vaikystės Bernelių mišias vis atsimenu. Šalta žvaigždėta naktis. Mes, visi šeši vaikai, vienas prie kito prisiglaudę, dviejų arklių rogėse skubame į Bernelių mišias… Tai mūsų sesers, šeimos švenčių ir pramogų išradingos vadovės, naujas sumanymas, kad visi drauge pasimelstume, nes jau tada aušo Lietuvos nepriklausomybės aušra. Tėvų namai tos aušros džiaugsmo jau buvo stipriai paliesti.
Mus, vaikus, beveik vienintelius iš tos apylinkės, leido į mokslus, o vasaromis taip rūpestingai kinkė į visokius ūkio darbus, kad tikrai jutom žemės duodamo vaisiaus vertę, jo saldumą, o anksti kėlę – neapsakomą vasaros saulėtekių gražumą…
Gimnazijoje kūryba prasidėjo rašymu į mergaičių knygeles, tada mūsų vadinamas „Ilgam atminimui“. Būdamas penktoj klasėj, jau pabandžiau ir į laikraščius pasiųsti. Kai išspausdino, buvo savotiška šventė. O kiek vėliau muzikas K. Griauzdė eilėraščiui „Jau pražydo sode vyšnios“ parašė muziką ir Karo mokyklos kariūnai pradėjo ją dainuoti…“
Balys Gaidžiūnas – nuostabaus likimo žmogus. Poetas, publicistas, visuomenės veikėjas, VLIK’o – Visos Lietuvos išlaisvinimo komiteto organizatorius ir vicepirmininkas. Apie save jis rašė: „1931 m. baigiau Kėdainių gimnaziją, 1935 metais – Lietuvos žemės ūkio akademiją Dotnuvoje. Akademijoje buvau „Jaunosios Lietuvos“ korporacijos pirmininkas. 1936 m. parašiau diplominį darbą “Žemės ūkio spauda nepriklausomoje Lietuvoje” ir gavau diplomuoto agronomo ekonomisto vardą. Daugiausia gilinausi į žemės ūkio politikos ir žemės ūkio spaudos klausimus.“
1936-1939 metais Balys Gaidžiūnas redagavo „Jaunąjį ūkininką“, einantį kartu su „Ūkininko patarėju“. Nuo 1938 m. vedė radijo laidas „Radijo laikraštis ūkininkams“, nuo 1939 m. – „Žemės ūkį“. Dirbo Žemės ūkio rūmų spaudos skyriaus redaktoriumi.
1940 metais okupavus Lietuvą, iš darbo buvo atleistas, suimtas. Šiaip taip ištrūkęs gyveno slapstydamasis, organizavo pogrindžio veiklą. 1944 metais jį areštavo gestapas. Iš Bayreuth sunkiųjų darbų kalėjimo B. Gaidžiūną išvadavo amerikiečių kariai.
1949 metais jis atvyko į JAV ir apsigyveno Ohajo (Ohio) valstijoje. Netrukus jis tapo JAV lietuvių savaitraščio „Dirva“ vyriausiuoju redaktoriumi ir juo per du kartus išbuvo net trylika metų. Tai buvo didžiausio „Dirvos“ klestėjimo laikotarpis: skaitytojų skaičius išaugo keturgubai, o didelio formato laikraštis išeidavo net tris kartus per savaitę.
„Dirvos“ redakcija tuo metu buvo tapusi svarbia lietuvių išeivijos literatų susibūrimo vieta. Čia ne kartą viešėjo poezijos milžinas Bernardas Brazdžionis, nuostabiu satyriko talentu apdovanotas poetas Antanas Gustaitis, į JAV pasitraukę lietuvių aktoriai, muzikai. Redakcija kartu su kitomis lietuviškomis organizacijomis rengė literatūros vakarus tuo metu gana gausiai Klyvlendo (Cleveland, OH) ir jo apylinkių lietuvių bendruomenei. Apie tai mena išsamios apžvalgos, spausdintos ne tik „Dirvoje“, bet ir kituose išeivijos laikraščiuose.
1994 metais Balys Gaidžiūnas grįžo į Lietuvą. 1996 m. balandžio 7 d. – Velykų rytą jis mirė Vilniuje.
Keletas Balio Gaidžiūno eilėraščių:
VISI JAI NEŠĖM DOVANŲ
Visi jai nešėm dovanų –
Vaikai nevystantį čiobrelį,
Suaugę vyrai rupią duoną,
O moterys linų kuodelį.
Čiobrelis niekad nenuvyto,
Duona skani, šiandien skanesnė,
Linų kuodelis drobėm švyti.
Visi jai nešėm dovanų –
Vieni skausmus dainon sudėję,
Kiti prakirtę laisvėn langą,
Treti tarp kryžkelių budėję.
Duona, čiobrelis, drobės laukia,
Daina ir šiandien nenutilus
Praplėšti tylą šiandien šaukia.
(Eilėraštis autoriaus datuotas 1981 lapkričio 25 –minint 70-jį gimtadienį)
SENOLIO KRYŽIUS
Senolis mano,
Iš tolimos Vorkutos grįžęs,
Už sukilimo drąsą
Katorgos kančia mokėjęs,
Išdrožė kieto medžio kryžių
Ir jį pastatė saugot gimtą žemę.
Jaunystėje,
Kai eidavau iš tėviškės,
Aukštai pakeldavau kepurę.
O kai sugrįždavau namo,
Iš džiaugsmo pabučiuodavau
Senolio kryžiaus kojas.
Dabar atėjo laiškas,
Drebančia ranka rašytas,
Graudesnis ir už graudulį,
Kad traktoriais sulaužė kryžių,
Suskaldė galvą ir išsivežė
Erškėčių kruviną vainiką.
Tą kryžių ir dabar matau,
Nors mus atskyrė begaliniai toliai.
Ir vieną dieną pakeliu kepurę,
O kitą – pabučiuoju kojas.
Bučiuoju kryžių,
Bučiuoju drąsųjį senolį.
(1979 spalio 30 d.)
JAU PRAŽYDO SODŽIUJ VYŠNIOS
Jau pražydo sodžiuj vyšnios –
Taip baltai, baltai!
Kvapą skanų net už mylių
Paskleidė žiedai.
Vėjas vakarų į rytus
Gainioja žiedus.
Nuneša į Vilniaus žemę
Pas tėvų kapus.
Vilniaus žemėj taip pat žydi
Vyšnios pakelės.
Baltas žiedas kraštui kalba:
– Pasikelt reikės!
Kai atsisuka čion vėjas –
Atneša žiedus.
Gal pavasarį, gal kitą
Žygis bus, oi bus!..
(Šios eilės buvo tapusios Lietuvos karių daina)
UŽSKLANDA
(ištrauka)
Mes giriamės istorijos lapu,
Kad protėviai Juodojoj jūroj žirgus girdė,
Bet savo kraują nuolatos kitiem dalinom,
Kad gimtų mokslo genijai, karų vadai, poetai,
O mus tauta paliktų su verkiančiais berželiais,
Su liūdesio dainom, su kanklių stygom,
Su pakelėj dar graudesniais Smūtkeliais.
Ir taip per šimtmečius Rytų ir Vakarų vandalai
Karų ugnies žiaurioj pašvaistėj
Į žemę sunkė mūsų kraują,
Niekino šventuosius ąžuolynus,
Pravirkdė moteris, vaikus išžudė,
Kančioj numirti trėmė iš tėvynės.
Man teko pažint Balį Gaidžiūną. Kai sužinojau, kad Jis grįžo į Lietuvą aplankiau Vilniuje, gyvenusį Volungės gatvėje. Jau buvau žinojęs Jo gyvenimo istoriją, VLIKą, kalėjimus. Pakalbėjom prisiminėm. Jis man dovanojo savo poezijos knygelę „Mano kartos likimimiai metai“ ir Dėdės Kipro Bielinio parašytus atsiminimus „Dienojant“.
„Mano kartos likiminiai metai“ dažnai paskaitau. Ypač man patinka „Ūkininko idilė“. Tą ką pergyveno Gaidžiūno tėvai ir tos kartos žmonės po Antro Pasaulininio karo, teko pergyventi ir man keturiolikamečiui, kad išlaikyti arklį, sulaukus pavasario „..išarsim, išakėsim juodą žemę, pasėsim skolinta ar pirktą grūdą…“
Ir dar koks didelis skirtumas tarp pakilusių gyventi žmonių, kada kai „…vėso karo pelenai..“ ir dabar po 1990 metų
iš kvailumo, kieno įpareigoti, įsakyti ir patys savo rankomis naikynome pramonę, žemės ūkį, kuris TSRS pirmavo. Turėjom cemento, plytų, stiklo gamyklas, miško medžiagos, žemės ūkio mašinas, kvalifikuotų žmonių. Galima buvo bent pusę išeivių iš kaimo suvilioti grįžti tėviškėn, Lėšomis padėti jiems statytis namus ir grąžinti, dar pridėti jiems žemės. Manau, kad tyčią, piktavališkai Vakarai įtakojo Liandsbergio vyriausybę, kad ji Lietuvos neatstatyto. Net kelios ylos tuojau pat išlindo iš maišo: Vagnorius Vakarų buvo apdovanotas „Ateities politiko sertifikatu„ , Prunskienę Rytai apdovanojo „Kunigaikštienės titulu“.