Vieša pripažintis. Aš melavau, vogiau, keikiausi, negerbiau savo tėvo ir motinos. Bet vis tiek buvau geras žmogus, tu turi tai pripažinti. Niekada neįžeidžiau teisingumo Dvasios. Padariau klaidų, bet kaskart pati labiau save už jas pasmerkdavau, nei kad tu galėtum. Ir niekada neatsisakiau smerktinų dalykų, jei tik jie TEISINGI, stodavau jų ginti atkakliau ir drąsiau, nei tu būtum galėjęs.
Jie išsikraustė. Mano namus atidavė kažkam, ko nė nepažįstu, atidavė jiems mano namų dievus ir aš su ašaromis akyse palikau Juos. Žinojau, kad tie kiti Juos pražudys savo maldomis sveikai deivei. O po to jie klausia, kodėl aš vaikštau it žemę pardavusi. Dar blogiau – aš jos nepardaviau, tai jie ją pardavė, o aš negavau nieko, tik sudilusią geldą, kurion nė švento šaltinio vandens neprisemsi.
Aš tikėjausi, kad tie namų dievai, kuriuos buvau prisikvietusi ir prisijaukinusi, tos mirusiųjų vėlės, įsikūrusios mano kambario kertėje, palydės mane į vyro namus ir susilies su mano vyro dievais. Tada aš būčiau galėjusi gimdyti vaikus ir visa širdimi susilieti su Žeme Motina. Bet dabar yra kitaip. Mano dievai neatkeliavo, jie liko ten ir jie nyksta, nes namų dievai negali gyventi be žmogaus, kaip ir žmogus be jų.
Aš tuos namų dievus bandžiau prisikveisti čia. Stengiausi iš visų jėgų, visokiais būdais. Smilkiau ugniažoles, siuvau mažyčius lininius drabužėlius, degiau vaško žvakes, vis paberdavau grūdų. Ir nieko. Tie dievai kažkodėl čia nesirodo. Tikriausiai todėl, kad čia nėra mirusių žmonių. Ši vieta neužgyventa ir tai labai labai labai gaila.
Taip ir vaikščiosiu kaip žemę pardavusi, nes aš ją praradau ir kiekviena jos pėda įsirėžė man į širdį. Taip ir vaikščiosiu, nebent mane išgelbėsi…
atsiprašau, akd tiek vėlai.
Geriau vėliau negu niekada 🙂
Man atrodo, kad visvien mes, žmonės, visuomet kažkaip liekame paženklinti to, kuo gyvenome – tų gyvybių ir Dievų.
Susugrąžink juos, jei vis jie su Tavim, jei jie to verti.
Dievai verti? Greičiau klausimas, ar aš Jų verta.
Esu Tave gyvą matęs gal kokius penketą kartų ir iš karto pastebėjau, kad esi graži ir įdomi.
Taip Vilmantai tau pilnai pritariu, kad Stebulė yr įdomi, o kas ji yr tikruoju vardu irgi abu žinome, šiuo metu esi Stebulėle matyt į kokį tais klyskelį ar po tamsą klaidžiojanti, man irgi panasiai buvę, kaip ir daugumai šiam pasaulyje žmonių, bet ateina laikas ir vėl šviesą surandi, tie klaidžiojimai priverčia žmogų susimastyti, kad galbūt kažkątais netaip daro gyvenime, arba tiesiog tai būna patikrinimas ar tikrai tuom keliu pasirinktu eini, nevisada atsakymai ateina greitai, turėk kantrybės ir nesimėtyk susikoncentruok, tarsi būtum neregė, bet neregiam akių nereikia yr ir kiti pojūčiai panaudok juos, nes apakintas žmogus sutrinka ir nežino ką daryti, bet kai nusiramina tuoj randa išeitį…. Vilmantai čia aš Algis tik kitu vardu pasivadinęs…
Taip.
parašiau kriviui. dabar žiūrėsim 🙂
Stebulėlia jeigu reiks kokiu klausimu jeigu galesiu kuom tai ir padėsiu, bent jau ranką ant peties… 🙂
Jonas Trinkūnas arba Jonas Vaiškūnas gabūt Jai, jeigu reikėtų, padėtų ir finansiškai.
ai, apsiraminkit 😀 iš viso tekstą ne taip paviršutiniškai suprast reikia 😀
Stebulėle
Tai aš ir suprantu kurkas giliau, negu kaip tau atrodo… 🙂
Tekste nesupratau vienos įdomios vietos:
” Tie dievai kažkodėl čia nesirodo. Tikriausiai todėl, kad čia nėra mirusių žmonių. Ši vieta neužgyventa ir tai labai labai labai gaila”.
—
Panašiai intriguojančiai yra kėlęs klausimą ir Gintaras Beresnevičius, sakydamas, kodėl Lietuvoje vis kažkas turi numirti, kad kitas gyventų. Bet jis tik taip klausė, bet neatsakė.
Nesirodo, nes nėra.
Kitaip sakant, kaip ir niekas netiki gėriu (arba dievais), bet visi vengia blogio.
Tik krikščionys tiki.
O pagonys – žino.
Ir abeji klysta.
Tik, kartais, dėl įvairių priežasčių: vieni dėl to, kad nesupranta, o kiti dėl to, kad jiems naudingas toks “galvojimas”.
Čia panašiai kaip su šių dienų nusikaltimu: “Mama, gelbėk – mokėk pinigus tam, kuris ateis”. 🙂
O paskui pasirodo, kad apmovė.
Eilinį kartą.
Ta pati apgavystė vyksta ir su tomis religijomis.
Vilmantai, seniau Lietuvos rašytojai rašė, kad negalima persikraustyti į svetimą trobą, nes ten gyvenę žmonės tiek “užgyveno” tą vietą, kad niekas kitas negalėtų gyventi. Man atrodo priešingai. ten, kur yra mirusių, t.y. vėlių, geras pagonis, atnašaująs vėlėms aukas, visada jausis tvirčiau ir geriau, nei gyvendamas bedvasiame, bevėliame daugiabutyje, kur nieks nėra miręs
Pagal šitą logiką išeitų, kad geriausiai būtų gyventi kapinėse?
Tik, deja, niekas ten negyvena.
Dar daugiau.
Mano supratimu yra vengiama maišyti mirusiųjų ir gyvųjų reikalus.
Pvz.: vieni giminės, išmirus tame kieme gyvenusiems giminėms, kitiems siūlė iš ten gerų daiktų.
Kažkodėl visi atsisakė.
Tie siūlytojai pasiėmė viską, o po pusmečio numirė.
Kitas atvejis. Panašus.
Vienai giminaitei mirus siūlė kitai prabangų tosios paltą.
Tačiau ta, kuriai jis buvo atiduotas, nedelsiant padovanojo jį tokiai neturtingai moteriškei.
Ta, neilgai trukus, irgi mirė.
Čia prieiname išvados, kad kadaise lietuviai, mirusyjį laidodami su viskuo, gal ir buvo intuityviai teisūs – gal, pvz., tai kokios tai ligos, kurių mes nežinome (jei, sakykime, netikėti tuo, kad mirusieji išsiveda).
Oku pacinės krikš. čionybės čionių kosmo politinės kapinės oku puotoje Lietuvoje priimporteišintos kinietiškų akmenų ir žydiškų kryžių. Po “apsilankymo” tokiame krikščionių bastione, lietuviui būtina prie Ugnies ar kitaip apsivalyti…
——
Su tais labdaringais ar parduotuvių dėvėtais rūbais – tai taip. Tas pats Gintaras Beresnevičius minėjo, kad yra didelė tikimybė, jog dauguma lietuvių nešioja mirusiųjų krikščionių rūbus.
Kapinėse niekas nemirė. Jie ten tik palaidoti.
Namuose irgi retas miršta – daugiausia ligoninėse.
tai ir blogai. taip atimamama iš artimųjų galimybė gyventi su mirusiaisiais. 🙂 Aš gyvenau name, kuriame buvo mirus moteris. jausena, dvasia, ypač per kūčias ir vėlines, būdavo tobula.
Jei iš tikrųjų, tai niekas nežino – gal visur yra mirę žmonių.
Tačiau jei jau žmogus nori pasižiūrėti kas yra mirtis, tas tegul pasižiūri į kokių poros savaičių rastą lavoną, kada jis visas būna apimtas kirmėlių, o kvapas toks, kad iš rūbų, jei neši numirėlį ir netgi nenusiveli, niekaip neišeina – reikia visiškai nusirengti, rūbus palikti išsivėdinti, o po to dar ir išplauti.
Šitai rodo, kad mirtis yra pabaiga – iš dulkės į dulkę, taip sakant, o visos vėlės tėra mūsų įsivaizdavimas, kuris buvo leistinas tiems, kurie gyveno bemokslėje erdvėje, bet ne šių dienų žmonėms.
Nebent jie būtų labai jautrios psichikos, todėl tas jų įsivaizdavimas jau yra psichikos būsenos, o ne realybė.
Kūčias vertinu kaip UŽkalbėjimus ir UŽgyvenimus. Tai ČIA užgyvenusių gyvybių persikėlimai į šipusybę.
—
Manau, kad mėsos iš viso nederėtų užvalgyti, nes joje likę daug skausmo – ir ne tik per paskutinę nužudymo akimirką.
Taip taryt egoistiškai gailinama vienos, tarkim, numirusios močiutės, o kitų gyvuolių – nebe.
‘gyvuolių’ – gražus žodis, patiko.
Mes visi, ir augalai, ir vienaląsčiai, esame tik gyvuoliai 🙂
Vilmantai, išplėskite t y plačiau išreiškite šias dvi mintis: viena tai Kūčias ir kita apie gyvulių žudymą. lyvis
mirusiųjų kūnų kambaryje tikrai niekam nereikia. jų labiau reikia gamtoje, kad patręštų. bet aš ne apie kūnus ir kalbėjau 🙂
Visa Baltų protėvių sielų ESMĖ – tai pats mūsų likusiųjų ČIA gyvenimas. Kaip bebūtų keista, Jų sielos nuo mūsų priklauso ir laukia mūsų globos ir gyvybės šilumos. Pati baisiausia būtų joms žinia – MIRUSI TAUTOS DVASIA. Lyvi, aš pats be proto laukiu šito rašinio tęsinio, juolab, autorė kreipėsi į Joną Trinkūną .
Lyvi, o kaip Tu manai?
Viklmantai, tu pataikei tiesiai į dešimtuką. Manau tuk tu gali visa tai išreikšti t y nušvieti plačiau. Man pačiam niekaip nepavyko iš po sąmonės ištraukti gyvulių žudymo tik tu ištraukei tai į dienos šviesą, kuri pas mane tunojo gyliai užkampyje. Čia reikalingas Tavo platesnė apžvalga, kurios visi bijo ir negali nieko tuo pasakyti, nes pasigardžiodami vartuoja mėsą užmiršdami kad tai skausmo vartojimas,. lyvis
tęsinio nebus 🙂
Gyvuliai – visvien yra gyvuolai.
gyvuoliai
Lyvi,
mėsos valgytojai ir valgytojos puikai žino, ką daro, tačiau atlaidžiai nepajėgia perlipti savo žiauraus saviegoimo.
——–
Su sūnumi Rūku kažkada pasivaikščiojom. Beeidami ant šaligatvio radom gulinčią kuosą. Pavartėm ir nusprendėm, kad jau negyva. Palikom ją. Toliau beeinant pastebėjau, kad sūnus, gėdindamasis, iš visų jėgų tramdosi, bet visvien verkia.
Turbūt ir ta kuosa mirdama verkė.
Tamsta tai tik lavonas, bet nemirtis man teke susidurti su mirtimi tad netauzyk čia eilinykata niekų, o ji visai nebaisi, kaip žmonės piešia, kurkas sunkiau ir baisiau yr gyventi negu numirti, bet tuom pačiu gyventi yra ir įdomiau, nes mano atveju tai mėgstu išūkius, kuriuos įveikiu be jokių baimių….
Norėtusi, kad pats plačiau pakalbėtum apie Kūčias ir jų virsmą: Kūčias vertinu kaip UŽkalbėjimus ir UŽgyvenimus. Tai ČIA užgyvenusių gyvybių persikėlimai į šipusybę. Prašau, Vilmantai, plačiau ir daugiau. lyvis
Begalinis ilgesys – tai tokia galinga erdvinė jėga, tik kurios dėka į ČIA prisišaukiamos UŽ (mūsų erdvės) gyvenusios dvasios ir Dievai. Tik šipusinis begalinis sunkus ilgesys parveda Baltų vėlę į baltus namus ir apgyvendina kasdienybei – ne tik Kūčių dienai .
Šiaip vėlė ar vėlės be žmogaus šilumos neateina, jas reikia taryt sunkiai ilgesingai užgyventi. Turbūt, tam gali būti ir saviti UŽ anapusybei – ar jau tapusiai ČIA šipusybei, tariami žodžiai.
Vertinčiau taip, kad, kaskart pabendraujant su protėviais (Baltais), taryt repetuojama sava Baltiška amžinybė, kurioje ir aš, jeigu manęs niekas ČIA nesišauks, turbūt jausiuos vienišas.
Labai mistiška ir gražu ir tai yra asmeniniai pojūčiai. Gal norėtusi papildymo iš mitologijos, kalbos, buities, praeities. Ir ką reikėtu daryti į ateitį. lyvis