Saugomos senosios tradicijos lemia savitumą

Kiekvienas kraštas įdomus ir savitas – žmonėmis, jų darbais, papročiais ir tradicijomis. Kad nesuvienodėtume kurdami modernų europietišką savo gyvenimą, svarbu žinoti ir kaip gyveno protėviai – kas puošė ir džiugino jų gyvenimus ir kokio sunkaus triūso dėka ant stalo ateidavo jų kasdienė duona. Kilnios misijos – saugoti savo krašto žmonių senosios buities ir darbų palikimą ir – svarbiausia – supažindinti su juo jaunąją kartą ėmėsi Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos mokytojai, įtraukę į šią veiklą ir miestelio bendruomenę.

Seredžiaus miestelis prasidėjo nuo Pieštvės piliakalnio. 2003 m., kai sukako 710 metų nuo pirmojo Pieštvės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, atidarytas Seredžiaus krašto muziejus. Sename žydų name, kuriame yra buvęs mokyklos bendrabutis, muziejų įsteigė mokytojai, o į jo įvairiakryptę veiklą įtraukė ir miestelio bendruomenę. Muziejuje įrengtoje seklyčioje vyksta ne tik mokyklos, bet ir bendruomenės šventės, etnokultūriniai renginiai, vedami švietėjiški užsiėmimai. Taip išlaikomas kartų ryšys ir tęsiamos tradicijos.

„Visi eksponatai, atspindintys senąją buitį, surinkti iš Seredžiaus apylinkių žmonių, o kad muziejus būtų gyvas, 2005 m. įkūrėme jame amatų centrą – senieji šio krašto amatininkai moko jaunimą tradicinių amatų“, – pasakoja Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos direktorius Petras Baršauskas.

Muziejuje parengtos švietimo programos „Lino kelias“, „Duona ant mūsų stalo“. Programų dalyviai mokomi austi, pinti iš vytelių ir kepti duoną. Mokyklos bendruomenė puoselėja viltis suremontuoti antrąjį muziejaus pastato aukštą ir veiklą plėsti. Tik prieš tai reikia įveikti keletą biurokratinių kliūčių ir rasti būdų gauti remontui materialinę paramą.

Susodinusi į audimo stakles jaunas paneles Benadikta Jaugėlienė sukiojasi aplinkui ir džiaugiasi, kad joms jau neblogai sekasi. Per gyvenimą daugybę moterų išmokiusi austi ir dabar Seredžiaus muziejuje Benadikta turi keturias mokines: Žydrūnę Stanevičiūtę, Ernestą Kavaliauskaitę, Deimantę Paužaitę ir Gerdą Lukošiūtę – jos dešimtokės ir jau trečius metus audžia.

„Įdomu buvo pabandyti, o kai pabandėm – patiko“, – sako Žydrūnė ir Ernesta. Gerai, kad muziejuje yra audimo staklės, kitaip – kur gi pabandysi ir išmoksi tokio darbo, kurį dar prieš kelias dešimtis metų turėjo mokėti kiekviena lietuvė?

Audimo įgūdžiai kartu su staklėmis buvo perduodami mamų dukroms karta po kartos.

„Mano mama sulaukė 91-erių ir vis apie audimus galvojo. Buvo našlaitė, audė eidama per kaimus. Ir mane anksti austi išmokė“, – pasakoja B. Jaugėlienė. Staltiesės, „divonai“, užuolaidos, net paltas ir šalikas – pačios išsiausta, viskas – vienas už kitą gražesni.

„Nuėjusi į bažnyčią ne rožančių kalbėjau, o raštus skaičiuodavau. Paskui dirbau laiškininke ir eidama per namus audinių raštus apžiūrėdavau“, – porina Benadikta, kad suprastume, jog tas neišsenkantis raštų vingrumas irgi ėjo iš kartos į kartą, atkartojant ir būtinai ką nors pagražinant ir savo pridedant. Todėl ir nenyksta šypsena nuo audėjos lūpų žiūrint į audžiančias mergaites, juolab kad audimas – ne tik Benadiktos, bet ir jos vyro amatas. Albertas Jaugėla moka ne tik austi, bet ir pats dirba stakles bei visokius patobulinimus, kad lengviau būtų austi.

Audimas – sudėtingas amatas, greit neišmoksi, o duonelės išsikepti ir iš vytelių ką nusipinti galima ir per kelias valandas. Todėl pynimas muziejaus edukacinę programą. Programų koordinatorė Margarita Baršauskienė teigia, jog senieji amatai ypač įdomūs mokiniams – ne tik serediškiams, bet ir iš kitur atvykstantiems. Programos „Duona ant mūsų stalo“ dalyviams pirmiausia pateikiamas iliustruotas pasakojimas apie duonos kelią. Iliustracijos – 19 a. pab. iš karklų nupinta sėtuvė, pjautuvas, spragilas – be šitų ir daug kitų įrankių, kaip ir be pabaigtuvių vainiko, duonelė ant stalo nepareidavo.

„Bet visų įdomiausia vaikams – duonos kepimas, nes jie patys dalyvauja tame darbe, o iškepę ragauja ir sako, kad nieko nėra skanesnio už lietuvišką duonelę“, – pasakoja M. Baršauskienė.

Pradedant edukacinį užsiėmimą serediškės šio amato mokovės Elenos Lenortavičienės užraugta sename duonkubilyje tešla jau būna pakilusi. Kuriama tradicinė duonkepė, dailiai nuglostytas kepaliukas gula ant ližės. Vaikai kiekvienas pasidaro po pagranduką, kepėjos pamokyti kryželiu kaip senovėje ar kitokiu ženklu jį papuošia ir pašauna į krosnį. Pasklinda duonelės kvapas, o iškepusią susėdę seklyčioje aplink didelį stalą vaikai ragauja ir gardžiuojasi.

„Mokinių paprastai ateina ar atvažiuoja po 20-30, visi netelpa į kol vieni kepa duoną, kiti mokosi pinti iš vytelių, paskui pasikeičia“, – pasakoja M. Baršauskienė apie edukacinę programą „Duona ant mūsų stalo“.

Seredžius – pynėjų kraštas. 20 a. pr. daug šiuo amatu besivertusių šeimų į Seredžių atsikraustė iš Kėdainių – dėl prie Nemuno augusių didelių karklynų. Atvažavo ir garsių pynėjų Žilevičių šeima. Garsusis Seredžiaus pynėjas Mečislovas Žilevičius jau atgulė amžinojo poilsio, bet jo amato tradicija tęsiama. Nors dabar, pasak jo sūnaus Liutauro Žilevičiaus, gamtiniai karklynai sunyko, nes nebėra tokių didelių kaip kadaise ledonešių, kai ledas nupjaudavo karklus, o paskui jie ir vėl atželdavo. Muziejuje vaikus pinti moko L. Žilevičius ir jo mama Vida Žilevičienė. Norinčiųjų išmokti – nemažai, tačiau kai kurie tik pabando ir pameta.

„Sangvinikai nepina, – sako L.Žilevičius, – tam darbui reikia daug kantrybės.“

Septintokams Aivarui Kernagiui ir Rokui Filipsons kantrybės užtenka – jie trečius metus pina ir karklų vytelės jau nesunkiai paklūsta jų pirštams. Jau moka nupinti svogūninę, vazą, rėmelį. Rėmelis nuotraukai ar paveikslui, pinamas iš nenužievintų karklo vytelių, yra Mečislovo Žilevičiaus sumanymas, kuris nenueis užmarštin, nes jaunieji serediškiai irgi išmoko jį padaryti.

L. Žilevičius prisimena, kaip vaikystėje su tėvu po keletą savaičių gyvendavo panemunėje ruošdami vytelių žaliavą. Dabar mokytojas prie Nemuno vedasi savo mokinius, kurie irgi turi išmokti karklų vyteles paruošti pynimui.

Tokie tat įdomūs ir gražūs dalykai vyksta Seredžiaus muziejuje. Margarita Baršauskienė kviečia atvykti į muziejų visus, kuriems įdomūs senieji amatai, ir ne tik apie juos išgirsti ar iš šalies pažiūrėti, bet ir patiems pabandyti – Seredžiaus amatininkai jus pamokys ir padės.

Kviečia ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius – jiems parengta speciali programa.

Prieš atvykstant reikėtų susitarti tel. (8-447) 4 23 44, (8-606) 1 35 30 arba el. paštu mokykla@sereda.w3.lt.

Belieka pridurti, kad Seredžiaus muziejus veikia visuomeniniais pagrindais, kitaip sakant – jį kuria ir jame dirba žmonės, kurie myli savo kraštą, nori, kad jis būtų mielas čia gyvenantiesiems, o garsas apie senas tradicijas puoselėjantį miestelį nueitų toli ir plačiai.