Aktorės Jūratės Jankauskaitės laimė pagal toltekų taisykles

Klaipėdos dramos teatro aktorė Jūratė Jankauskaitė vis dar sapnuoja save jauną, tačiau jau turi išminties į praeinantį gyvenimą žvelgti filosofiškai. Šiandien ji jau nesvajoja apie didelius vaidmenis – skaito knygas, augina daržoves, sportuoja, maudosi jūroje ir džiaugiasi kiekvienu išėjimu į sceną.

Sukūrėte apie pusantro šimto vaidmenų. Kokius dažniausiai prisimenate, kaip?

Sapnuoju. Ech, tie aktorių sapnai… Sapnuoju, kad esu scenoje, bet nežinau ką daryti, arba, kad spektaklis jau prasidėjo, o aš vėluoju. Košmarai. Kai kuriuos, ypač ankstyviausius, vaidmenis ir šiaip dažnai prisimenu. Norą iš diplominio spektaklio, su kuriuo baigiau Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – aut. past.), prisimenu Nastią M. Gorkio „Dugne“, Žozefiną iš F. Brucknerio „Napoleono I“, kartais mažus, širdžiai mielus vaidmenėlius.

Turėjote savo svajonių vaidmenį? Gal vis dar turite?

Dabar jau svajok nesvajojus… Man visada labai patiko A. Čechovo dramaturgija. Kažkada svajojau suvaidinti Niną Zarečnają „Žuvėdroje“. Būtent Niną, ne Arkadiną, nes Ninos vaidmuo man atrodė artimas sielai, ypač jos žodžiai apie aktoriaus kelią: „Nesvarbu garbė, nešk savo kryžių ir tikėk.“

Nejaugi aktorystė yra kryžius?

Kryžius gal kita prasme, kad nesiektum garbės. Kaip sakydavo mūsų mokytojas Romualdas Juknevičius, aktoriaus misija – žadinti žmonėms kilnius jausmus, priminti, kad yra ne vien tik pinigai ir garbė. Senasis teatras toks ir buvo. Labai gaila, kad dabar teatras dažnai nueina į šou, pigių efektų pusę. Mano nuomone, tikroji teatro misija – priminti žmonėms amžinas vertybes: dorumą, žmoniškumą, atjautą. Tai, kas pakelia žmogaus dvasią, o ne žlugdo.

Manote, kad dabartinis teatras žlugdo žmonių dvasią?

Ne, taip nesakyčiau, tačiau teatras yra savo laiko kūdikis ir jis prisitaiko prie dabartinio laikmečio.

Kaip jums pavyko prisitaikyti prie kintančio teatro?

Aš ne tiek daug teatrų pakeičiau. Iš pradžių vaidinau Marijampolės (tuometiniame Kapsuko) teatre, paskui perėjau į Klaipėdos teatrą. Mūsų teatras ir dabar stengiasi, kiek tai įmanoma tokiomis sąlygomis, išlikti žmogiško teatro ribose. Nieko nepadarysi, laikas įneša savo korekcijas.

Mano jubiliejaus proga teatras žada atnaujinti Žemaitės „Tris mylimas“. Nėra jau toks ypatingas Kyverienės vaidmuo šiame spektaklyje, bet smagi atrakcija. Spektaklis turėtų būti lapkričio mėnesį. Gal bus, gal nebus. Dabar repetuojame premjerą, nėra kada galvoti apie jubiliejų.

Susitikome prieš repeticiją. Kokį vaidmenį kuriate šiuo metu statomoje Augusto Strindbergo „Šmėklų sonatoje ” (režisierius Gintaras Varnas)?

Vaidinu pagrindinės šmėklos sužadėtinę, jaunystės meilę. Vaidmuo mano – be žodžių. Didelis ar mažas vaidmuo – nesvarbu. Kiekvienas išėjimas į sceną aktoriui – svarbus. Šis vaidmuo turi savo mintį, tragediją, komiškumą.

Dabar nedaug tenka vaidinti. Turiu vaidmenį „Įnamyje“, spektaklyje „Ei, Džiuljeta“ vaidinu auklę. Senus spektaklius, kuriuose teko vaidinti, nurašė. Taip nedaug suvaidinome „Lineino grožio karalienę“, „Mėją“. Dar vaidinu Antano Milinio teatre spektaklyje „Žemės nuomos mokestis“.
Šiuo metu džiaugiuosi, kad nors šiek tiek esu užimta. Reikalingumo iliuzija svarbi kiekvienam žmogui… Nors aš negalėčiau skųstis, kad neturiu ką veikti, man nuolat trūksta laiko.

Vis dar sportuojate, maudotės jūroje visais metų laikais? Papasakokite, kokia jūsų dienotvarkė?

Dabar mano dienotvarkę šiek tiek koreguoja repeticijos. Be to ir tamsus metų laikas, todėl neišeina prie jūros nueiti rytais, dažniau po pietų. Paprastai kasdien ryte einu prie jūros. Miške turiu savo maršrutą, takelį, turiu išstovėtą vietą, kurioje darau mankštą. Padarau pratimus, tada išsimaudau jūroje. Tas nusimaudymas – momentinis, bet labai geras. Paskui einu atgal.

Viena? Ar turite bendraminčių?

Turiu draugę, tačiau mums patogiau nueiti ir padaryti, kas reikia atskirai, o po to susitikti, pasiplepėti. Norisi pabūti vienai. Toks jau įprotis. Kartais miške pašūkauju, kartais kokį monologą prisimenu.

O po to ką veikiate?

Auginu daržoves (juokiasi). Nerimtas tai reikalas, nes nelabai kas užauga, bet vis tiek auginu petruškas, salotas, dilgėles.

Esate sveikuolė?

Ne, aš nevadinu savęs sveikuole, nes niekada nesilaikiau nei vegetariškos, nei kokios kitos sistemos. Turiu savo metodą ir juo vadovaujuosi.

Kokį?

Skaitau įvairią literatūrą ir prisitaikau sau tai, kas man tinka.

Kada pradėjote ir kodėl tai darote?

Gyvenimas privertė. Turėjau didelę traumą. Buvo lūžusi koja. To lūžio pasekmes jaučiu iki šiol. Turėjau išvaikščioti, išbėgioti, koją aukštai pakelti, kad galėčiau vaikščioti.

Dar mokykloje buvau gimnastė ir cirkus rodydavau, per galvą vartydavausi. Mokykla mano buvo Troškūnuose, provincijoje, nebuvo sąlygų siekti aukštumų, tačiau lankiau viską, ką galėjau: šokius, chorą, gimnastiką… Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus.

Dabar jauni žmonės dažnai nieko nenori, laisvalaikį leidžia prie televizoriaus ar kompiuterio.

Mano laikais nebuvo kompiuterių nei televizorių…Todėl tikriausiai visko norėjome.

Kodėl pasirinkote aktorės, o ne, tarkim, gimnastės kelią?

Niekada nenorėjau būti sportininke, o meninė saviveikla pastūmėjo link aktorystės. Dar man lietuvių kalba neblogai sekėsi, patikdavo rašinius rašyti. Svajojau, jei neįstosiu į aktorinį, studijuoti žurnalistiką.

Jeigu dabar reikėtų rinktis, vėl stotumėte į aktorinį, žurnalistiką, ar rinktumėtės ką nors kita?

Žurnalistikos tikrai nesirinkčiau. Rimta žurnalistika – įdomus ir prasmingas darbas, tačiau dabar žiniasklaida, ypač televizija man – labai įtartina. Pažiūri laidas ir galvoji: „Dieve, kur link mes einame?“ Labai didelis nusipiginimas, žmonių nuvertinimas.

Su dabartiniu protu rinkčiausi lituanistikos arba kalbų studijas. To taip pat visada norėjau. Literatūra visada buvo mano palydovė ir dabar labai daug skaitau, bet kad tiek daug knygų išleista – niekaip nespėsiu jų perskaityti.

Kokiais literatūriniais atradimais pasidalintumėte?

Man dabar patinka norvegų rašytoja Herbjorga Wassmo, Filipos Gregory istoriniai romanai, suomių autoriaus Mikos Waltari romanai „Sinuhė Egiptietis“, „Mikaelis Klajūnas“. Tai mano naujausi atradimai. Yra knygų, kurias skaitau ir skaitau iš naujo. Vis paimu į rankas Clarissos Pinkolos Estes „Bėgančios su vilkais“ ir vis surandu ką sau prisitaikyti. Manau, kad tai kiekvienai moteriai svarbi knyga. Vyrams taip pat reikėtų ją perskaityti, kad geriau suprastų, kas yra moteris. Šioje knygoje aš matau savo klaidas ir paklydimus. Gyvenimas nepraėjo gražiai, lygiai, visko buvo.

Ar tiesa, kad protas ateina su amžiumi?

Man protas atėjo gal sulaukus keturiasdešimties…(juokiasi) Vaikystės patirtis labai daug ką lemia gyvenime. Aš gyvenau tik su motina, be tėvo. Augimas nepilnoje šeimoje uždeda savo antspaudą. Todėl labai ilgai neturėjau supratimo, kas yra vyrai. Tiesą sakant, ir dabar nelabai suprantu.

Beveik viską gyvenimą dirbote Klaipėdos dramos teatre. Ar niekada nepagalvojote, jog kitame teatre, kitame mieste galbūt kitaip būtų likimas susiklostęs, galbūt būtumėte geriau, labiau atsiskleidusi?

Buvo tokios sąlygos, kad nebuvo įmanoma pereiti į kitą teatrą. Aš buvau viena su dviem vaikais. Teatre moteriai ir taip nelengva, o juo labiau, jeigu esi pririšta. Kaip rodo mūsų moterų istorijos, jos turėjo kažkokius globėjus, kurie padėjo. Aš šito neturėjau…
Labai greitai viskas praeina, pralekia… Vaikai auga ir užauga.. Atrodo dar galėtum kažką, bet… Po penkiasdešimties metų moteris jau nesitiki didelių vaidmenų… Aš ir dabar vis sapnuoju save jauną…

Kaip tai išgyvenote?

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna skausmingas praeinančio gyvenimo suvokimo periodas. Aš per daug tragiškai to nepriėmiau.

Kokia gyvenimo prasmė?

Net didieji filosofai į šį klausimą neatsakė (juokiasi).

Kokia jūsų filosofija? Kas jums svarbiausia?

Kad vaikams viskas būtų gerai. Dėkoju likimui, kol viskas gerai, nes tiek daug nelaimių ir skausmo aplinkui. Ko daugiau norėti? Žmogus turi išlikti orus, nors kartais tai – labai sunku, nes tau nuolat primena, kas tu toks ir kiek tau metų.

Man labai patinka keturios toltekų taisyklės:
Nenusidėk žodžiu.
Nedaryk prielaidų.
Nepriimk visko sau.
Padaryk viską, ką gali.
Jeigu man pavyktų vadovautis šiomis taisyklėmis – būčiau labai laiminga.

Dėkoju už atsakymus.