Vilniuje, Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6), veikia poeto Benedikto Januševičiaus fotografijų paroda „Bičiulių portretai“. Parodoje pristatomos fotografijos, kuriose įamžinti B.Januševičiaus kolegos poetai.
Benediktas Januševičius, Pradėta fotografuoti 2008 metais ir fotografuota išskirtinai plunksnos sesės ir broliai ir ne bet kur, o poezijos festivaliuose, literatūrinėse išvykose ir vakaronėse, susitikimuose su įvairių Lietuvos miestų ir miestelių poezijos mylėtojais.
Fotografijose, kurias B.Januševičius pavadino dienoraščio įrašais, kolegas poetus įamžino įvairiose situacijose: skaitančius ir prigulusius, diskutuojančius ir rūkančius, susimąsčiusius ir besikasančius, parėmusius smakrą ir pasislėpusius už stiklo ar knygų, gestikuliuojančius. Kelios akimirkos iš parodos atidarymo vakaro.
„Aš esu poetas. Dažnai dalyvauju literatūros renginiuose. Skaitau pats. Klausausi kolegų. Pasitaiko įdomių tekstų, gražių veidų, smagių akimirkų. Man labai norisi kaip nors visa tai išsaugoti, todėl nuolat fotografuoju ir filmuoju. Nesu fotografas. Pats nemėgstu būti fotografuojamas ir žinau, kad ir daugelis bičiulių nemėgsta, todėl nenoriu jų erzinti. Fotografuodamas stengiuosi likti nepastebėtas, nes fotografuoju labiau sau.
Fotografija suteikia galimybę lengviau „užsirašyti“ matytus vaizdus. Šia paroda norėjosi sugrąžinti tas gražias, šventines akimirkas“, – pristatydamas parodą sakė B.Januševičius. Pasak autoriaus, tuose susitikimuose būdavo mielo nesusišnekėjimo, ne visuomet pavykdavo išvengti ir gražaus nusišnekėjimo.
„Fotografijomis nusišnekėti sunkiau“, – teigė jis, žvilgsniu apmetęs savo darbus. Žodį „bičiuliai“ iš parodos pavadinimo, B.Januševičius sakė taikąs gana plačiai.
„Pavyzdžiui, su Tomu Venclova neteko bendrauti. Tačiau esame toje pačioje erdvėje, mus sieja kūryba – todėl ramia sąžine į parodos rinkinį įtraukiau jo portretą“, – sakė poetas.
Lyg norėdamas pasakyti kažką jam asmeniškai labai svarbaus, B. Januševičius prisiminė rašytoją Sigitą Parulskį. Tas, paklaustas, kodėl pradėjo fotografuoti, atsakė maždaug taip, citavo poetas: „Nustojau gerti, aplink atsirado daug tuštumos. Reikėjo ją kažkaip užpildyti, todėl ir ėmęsis fotoaparato“. B. Januškevičius leido suprasti, kad ir jo rankose fotoaparatas atsidūrė panašiomis aplinkybėmis.
Parodos pristatymas virto atsiminimų ir poezijos vakaru. Nesibaimindamas galimos kritikos, B. Januševičius pirmiausia kalbėti ir skaityti eilių pakvietė didžiausius savo „konkurentus“ – fotografuojančius poetus Vladą Braziūną, Regimantą Tamošaitį, Ričardą Šileiką.
Pasirodo, kad įvyktų ši paroda, nemažai lėmė V.Braziūnas. Poetas vis klausdavęs Benedikto: „Kada parodysi?“. „Iš mandagumo vis klausdavau, – prisipažino V.Braziūnas. – Kai žmogus tiek daug fotografuoja, turi juk parodyti.“ Jis gyrė jaunąjį konkurentą-kolegą už fotografijose atsiskleidžiantį gražų „dienraštiškumą“, „fotografišką raštingumą“, nuoširdžias kolegų nuotraukas. Nuotraukos esą tiksliai atspindi tikrus poetų-bičiulių santykius, gražią, nesurežisuotą jų gyvenimo raidą. T
eigiamai V.Braziūnas atsiliepė ir apie ekspozicijos komponavimą. „Ne marginys, ne marginys, …“, – keliskart pakartojo jis. Čia parodos autorius B. Januševičius prisipažino, kad dėkingas savo žmonai Vilmai, kuri padėjo iš daugybės nuotraukų sudaryti įdomų, „interaktyvų“ parodos rinkinį.
Rimtai nusiteikęs prakalbo literatūrologas R.Tamošaitis. „Esminis šių dinamiškų, judesio ir laiko tėkmę išsaugojusių portretų savitumas – žmogiška šiluma, draugiškas stebimųjų santykis su stebinčiuoju. Tas santykis asmenis, esančius šiapus ir kitapus objektyvo, sujungia į keistą visumą, todėl nuotraukose jauti ir jų autoriaus, Beno buvimą,“ – kalbėjo R. Tamošaitis.
Kalbėtojas šia proga kritikavo fotomenininkus portretistus, kurie, stengdamiesi išryškinti kažkokią asmeninę idėją, paverčia nuotraukas ne tokiomis įdomiomis, „pragano“ natūralumą. „Žmogus, nemokantis gyventi, nemoka ir fotografuoti“, – padarė išvadą R.Tamošaitis.
„Nuotraukos dvasia apskritai labai priklauso nuo stebinčiojo žvilgsnio, – sakė R.Tamošaitis. – Žiūrintysis per objektyvą perduoda fotografuojamam objektui savo simpatinės energijos.
Antai mano paties fotografuoti tų pačių asmenų portretai yra kur kas santūresni, šaltesni, kartais ir dramatiškesni. Tai todėl, kad mano ir asmenų bendravimas yra kiek kitoks, atsargesnis. Tarsi mano objektyvas gąsdintų žmones, tarsi aš pats būčiau koks žmogus iš šalies. Ir nuotraukose atsispindi ta distancija, atsargumas. O Benas fotografuoja literatus kaip savo mielą giminę, gal net mieliau už giminę“.
R.Šileika, kiek jaudindamasis, atsiprašydamas, kad nėra fotografijos specialistas, kalbą pradėjo ištrauka iš garsaus lenkų rašytojo Vitoldo Gombrovičiaus (Witold Gombrovicz) dienoraščių – apie nuvaikytus žurnalistus, kurie klausosi protingų meno teoretikų kalbų ir turi visa tai sugromuliuoti, paversti skaitytojui suprantamu tekstu ir baigė paskaitydamas šių metų J.Tumo-Vaižganto premijos laureato Liudviko Jakimavičiaus eilėraščių iš 1989 m. knygos „Kitoj miško pusėj“.
Savo eiles parodos autoriui, už įamžinimą nuotraukose, skyrė Antanas A.Jonynas, Keris Šonas Kisas (Kerry Shawnas Keys), Sonata Paliulytė, Dainius Gintalas, Indrė Valantinaitė, Andrius Jakučiūnas, Marius Burokas, Vytautas Stankus, Vytas Dekšnys, Gytis Norvilas, Donatas Petrošius.
Parodos atidarymo vakarą baigė autorius B .Januševičius eilėraščiu „apie laiką“:
„…šioks ir toks laiko veidas:
laiko lūpos – sukilusios
laiko nosis – įmilusi
laiko skruostai – įkaitę, bet neprisvilę… ”
