Kovo 11-osios proga LR prezidentei Daliai Grybauskaitei, Atkuriamojo Seimo pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui, Seimo ir Vyriausybės nariams Vydūno draugija įteikė po kuklią dovanėlę – naujai fotografuotiniu būdu išleistą 1921 m. išėjusią Vydūno knygą „Mūsų uždavinys“. Pats autorius ją buvo dedikavęs „Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę“. Prie knygos pridėtame draugijos sveikinime pažymima, kad „nepriklausomybę tvirtinti tebėra ir mūsų uždavinys“, ir raginama „žvilgterti ton knygon“, nes „gal iš jos sklindanti šviesa galėtų padėti tąjį uždavinį spręsti“. Primenama ir Vydūno įžvelgtoji nepriklausomos tautos gyvenimo prasmė – „būti pasaulyje viena iš aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Vydūnas taip pat norėjęs, kad „kiekvienas Lietuvos sūnus tai atjaustų ir atitinkamai gyventų ir būtų dėkingas, kad likimas parinko gyventi Lietuvai“. Šioje Vydūno draugijos akcijoje nesunkiai galima įžvelgti norą tokiu būdu tautos išrinktiesiems priminti, kam jie prisiekė sakydami: „Tepadeda man Dievas.“ „Mūsų uždavinį“ vydūniečiai jiems įteikė tarsi kompasą pagrindinei jų veikimo krypčiai priminti. Duok Dieve, kad tasai kompasas nesurūdytų nukištas į seimūnų stalčius po „labai svarbiais“ popieriais.
Na, o jei taip ir atsitiks (kas yra labai tikėtina), šią knygą vis vien vertėtų perskaityti kiekvienam mąstančiam Lietuvos žmogui. Nebūtinai reikia sutikti su viskuo, kas ten parašyta. O dėmesio ji verta dėl to, kad joje pateikta originali ir įdomi tautos koncepcija. Tų koncepcijų ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje yra ne viena atsiradusi. Jos skirtingos, bet visas vienija bandymas įspėti tautos fenomeno mįslę. Ją įspėti tebebandome ir mes. Tad ar bandant neverta žvilgtelėti į jau buvusius bandymus? Kaip atrodo Vydūno pateiktas tautos aiškinimas, kuris „Mūsų uždavinyje“ dėstomas gana išsamiai? Nesiimdami išsamios lyginamosios analizės, pabandysime perteikti ne visus, o tik kai kuriuos, mūsų manymu, svarbesnius jo momentus taip, kaip mes juos supratome.
Tautos fenomeną „Mūsų uždavinyje“ Vydūnas aiškina remdamasis sava teosofiškai traktuojama panenteistine būties, kurią jis vadina Visuma, samprata. Visuma – tai dvasinis absoliutas, viena dalimi emanavęs į pasaulį, kita dalimi išlikęs grynosios dvasios pavidalu. Regimasis, materialus, pasaulis evoliucionuojąs, sąmonėjąs ir pamažu grįžtąs į grynosios dvasios būvį. Žmogus esąs pasiekęs aukščiausią tos evoliucijos pakopą ir tuo, kas sudaro jo esmę, kas jame yra jį skiriančio iš gamtos pasaulio, jis tapo grynosios dvasios sferai priklausančia esybe, kartu likdamas ir materialaus pasaulio gyventoju. Taigi, žmogus yra mikrokosmas, kuriame telpa ir gamta, ir grynoji dvasia, dieviškoji substancija. Evoliucija tebesitęsia tiek kosminiu, tiek mikrokosminiu lygiu. Žmogui reikią visiškai suvaldyti savo gamtiškąją dalį, kad ja laisvai galėtų disponuoti dvasinė jo esmė. Tobulindamas save, žmogus prisidedąs ir prie pasaulio tobulėjimo. Į dvasinį išsivadavimą žmogus einąs kartu su visa žmonija, kurią jis šviesina šviesindamas patį save. Tame šviesėjimo procese jam padeda tauta, kuri esanti būtina pakopa individo kelyje į žmonijos broliją, o per šią – į absoliučią dvasią. „Žmonijos aukštybėn nieks negali grįžti neidamas per tautą. Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. O taip eina kelias pasaulio ir Visumos priežastin“, – skaitome „Mūsų uždavinyje“.
Tauta veikale traktuojama kaip Visumos dalis, turinti savo uždavinį, misiją ir funkcijas tos Visumos vyksme. Tai esąs organiškas Visumos galių pasireiškimo vienetas, savotiškas žmogaus analogas, turįs savo kūną, gyvybę, psichiką, minčių ir dvasios pasaulį. Kaip ir atskirame žmoguje, taip ir kiekvienoje tautoje šios Visumos sferos savaip pasireiškiančios ir susipinančios. Specifiniai to susipynimo ir pasireiškimo bruožai sudarą esminius tautos charakterio ypatumus, jos dvasią, sąlygojančią tautinės kultūros savitumą. Atskirame žmoguje, kaip organiškoje tautos ląstelėje, esančios užkoduotos tai tautai būdingos žmoniškumo reiškimosi potencijos, kurias kiekvienas individas savo veikimu turėtų plėtoti ir vystyti. Tauta kiekvieno individo atžvilgiu esanti paties Dievo duota žmoniškumo reiškimo galimybė, su kuria negalima nesiskaityti. „Gyvenimo įstatymas yra žmogui užmetęs giminės ir tautos tinklus“, – teigiama „Mūsų uždavinyje“. Žmogaus pareiga tarnauti tautai esanti grįsta ne tik išsiugdytu patriotizmu ar netgi pasiaukojimu. Tautos pareigos vykdymas reiškiąs natūralų sutikimą su objektyviai veikiančiomis kūrybos galiomis, su jų nustatyta pasaulio evoliucijos eiga. Stiprindamas tautą, žmogus stiprinąs tą organizmą, kurio ląstelė jis pats yra. Žmogus su tauta esąs suaugęs tiek kūniškai – biologiškai, tiek psichiškai – dvasiškai. Biologinė žmogaus ir tautos sąsaja pasireiškianti tuo, kad visų tos pačios tautos žmonių gyslomis tekąs tas pats kraujas, kuriame „tūno tautos slėpinys, su kuriuo jungiasi tautos gyvybė“.
Kartu su tautiškumo žymes turinčiomis kūno ir kraujo savybėmis esą paveldimi ir visiems tautos nariams panašūs tautinės psichikos bei mąstysenos ypatumai, t. y. genetinis tautos ir individo ryšys egzistuojąs ir psichikos (jausmų-geismų) bei proto sferų lygyje. Psichinio ir su juo besisiejančio intelektinio tautos pasaulio, kaip ir jos kraujo, ypatumų šaknys glūdinčios dvasiniame absoliute. Visumos dvasingumas, atlikdamas pirmąjį, stambesnįjį, skaidymąsi į įvairovę, susikuria ir materialų substratą to skaidymosi metu susidariusioms savo dalims reikštis – tautą su jos krauju, psichika ir intelektu. Tolesnio skaidymosi rezultatas – individualioji žmogaus sąmonė, kurioje atsispindi tautiškoji jo prigimtis.
Savitą tautinį atspalvį turinti ir pati dvasinė žmogaus esmė, kurią išreiškia kultūra pagrindinėmis savo raiškos formomis – mokslu, menu ir dora. Jų savumais ypač aiškiai pasireiškiąs kultūros tautinis charakteris, jos nepakartojamumas.
Įstabiausiai tauta savo ypatingą žmoniškumo atspalvį parodanti kalboje, kuri esanti „vyriausioji žmonių apsireiškimo priemonė“, tiesiogiai tarnaujanti visoms pagrindinėms žmoniškumo įkūnijimo formoms. Pirmiausia kalba esanti mąstymo reiškimo priemonė ir nuo jo labiausiai priklausanti. Visumos kūrybos galios ją ir kūrusios tokią, kad ji padėtų žmogui ir tautai kuo turiningiau, tiksliau ir išraiškingiau atskleisti savo mąstymo turinį, savo santykį tiek su pasauliu, tiek su pačia būties esme. Harmoningu sąskambiu su tuo, kas ja siekiama pasakyti, t. y. su mąstymo turiniu, kalba prilygstanti meno kūriniui. O jai materialiu pavidalu išreikšti buvo reikalinga dar viena, jau su ja harmonizuojanti ir tuo meno kūriniui prilygstanti priemonė – kūnas. Kūno ypatumus sąlygoja aukštesniosios žmoguje veikiančios visumos sferos – gyvybė (kraujas), psichika (jausmai-geismai), minčių pasaulis, dvasingumas. Šios sferos turinčios pačios būties vyksmo suteiktą tautiškumo „varsą“.
„Mūsų uždavinyje“ ypač akcentuojamas kalbos ir tautos kraujo ryšys. Jau pats terminas „prigimta kalba“ rodąs, kad geriausiai tikrąją žmogaus esmę išreiškianti kalba esanti įgimtas, o ne išmokstamas dalykas. Išmoktoji ne savo kalba tegalinti išreikšti žmogaus paviršių, o ne gelmę. Gelminiai, dvasiniai dalykai esantys suaugę su tauta, kurios kraujas paveldimas.
Istorinės raidos vingiuose tauta silpnėdavusi ar stiprėdavusi priklausomai nuo to, kaip išlaikydavusi kraujo grynumą. Maišomas kraujas silpnindavęs tautos dvasią, ir tai tiesiogiai atsispindėdavę kalbos pokyčiuose: silpstant kraujui, silpdavusi ir kalba. Tokias išvadas Vydūnas daro remdamasis lietuvių tautos istorija, į kurią irgi žvelgė pro teosofinio panenteizmo prizmę. Didelė traktato „Mūsų uždavinys“ dalis kaip tik ir skirta svarbesniems savo tautos istorijos etapams paaiškinti. Lietuvių tauta nuo karų su kryžiuočiais laikų silpnėjusi, nes istorijos aplinkybės vertusios valdančiuosius sluoksnius labiau rūpintis nebe dvasinių tautos galių auginimu, kas buvę itin svarbu senovėje, o karinės jėgos stiprinimu. Labai daug jau po karų su kryžiuočiais pakenkę tai, kad aukštesnieji tautos sluoksniai nebesaugojo kraujo grynumo ir jį labai susilpnino. Iš to kilęs ir savo kalbos niekinimas, dėl to nebesiimta puoselėti tautos dvasinės kultūros. Tačiau ir nepalankiausiomis sąlygomis išlikdama lietuvių tauta įrodžiusi savo prigimties stiprumą ir gyvybingumą. Tautos dvasinis gyvumas geriausiai išsilaikęs liaudies gyvenime ir kultūroje, nes ji pati nebuvusi paveikta svetimo kraujo, o kultūra – svetimų įtakų. Liaudies kultūroje esą išlikę senojo tikėjimo, kuris esąs tautinio savitumo pagrindas, apraiškų. Dabar naujomis formomis reikią ugdyti išlikusią tautinę pasaulėjautą, jos pagrindu vystyti kultūrą, plėtoti ir gilinti žmoniškumo reiškimąsi, tam žadinti kitas tautas ir taip atlikti savo misiją žmonijai.
Tai ir esąs svarbiausias nepriklausomybę atgavusios lietuvių tautos uždavinys. Jį „Mūsų uždavinio“ autorius nusako taip: „Ir kiek viena tauta ar tautelė bus juo gyvesnė, juo daugiau ji duosis gaivinti, tuo ji pasidarys tinkamesne aukščiausiai žmonijos esmei, giliausiam žmonijos ilgesiui apsireikšti, juo ji visu savo gyvenimu ir veikimu įrodys, kad žmonija savo esmėje yra brolija ir yra šventykla. […] Žmonija pavadinta būti Dievnamiu. Tuo trumpai [sakant] kiekvienam žmogui, todėl ir kiekvienam lietuviui pastatytas aukščiausias uždavinys.“
Ar neatėjo laikas kiek rimčiau prisėsti prie to uždavinio ir bent pradėti tiesti kelius to Dievnamio link? Viskuo – kultūra, politika, ekonomika, o labiausiai – morale. Vydūniečiai, matyt, nedrąsiai norėjo to paklausti tautos išrinktųjų, padovanodami jiems po naujai gimusią senąją Vydūno knygą.
