M.Kundrotas. Tauta ir kilmė

Jaunas mokslininkas Vytautas Sinica praėjusią savaitę taip šauniai sukirto kosmopolitų propagandinius teiginius, jog pridurti, iš pažiūros – lyg ir nebūtų ko. Svariai pagrįsta kalbos, kultūros, savimonės reikšmė tautiškumui, o drauge – paties tautiškumo reikšmė valstybės tapatumui ir visuomenės bendrystei.

Užtektų pasveikinti Lietuvos mokslo bendruomenę su puikiomis perspektyvomis ir tuo baigti, jei ne vienas beapeliacinis teiginys. Kilmės akcentą jaunasis mąstytojas laiko ne tiek nacionalistų, kiek nacistų atspirties tašku. Va dėl šio teiginio galima ir verta diskutuoti.

Jau žymus tautiškumo ir nacionalizmo (lietuviškai – tautininkystės) tyrėjas prof. Entonis Smitas (Anthony Smith) vienu svarbiausių tautiškumo šaltinių įvardija bendros kilmės mitą. Žinoma, anglas – kad ir koks jis būtų objektyvus ar net pozityvus tautiškosios ideologijos atžvilgiu – sunkiai galėjo bendros kilmės akcentą pavadinti kaip nors kitaip, nei mitu. Dar XVIII a. garsus rašytojas Danielis Defo (Daniel Defoe) satyrinėje poemoje „Grynakraujis anglas“ priminė, jog šios tautos genofondą (o kartu – ir kultūros paveldą) sudarė keltų britų, germanų anglosaksų, vėliau – danų ir norvegų, pagaliau – prancūzų įsibrovėlių elementai.

Suvokiant, jog pasaulyje gausu itin mišrios kilmės tautų, nėra pagrindo neigti, jog esama ir kitokių pavyzdžių – tautų, kurių kilmė jų formavimosi laikotarpiu – daug vientisesnė. Lietuvių protėviai bene paskutinį didelio masto maišymąsi išgyveno apie 3000 m. pr. m. e., ateiviams arijams (indoeuropiečiams) maišantis su senaisiais krašto gyventojais (spėjamai – ugrofinais). Iš to gimė baltai. Vėliau šis protoetnosas patyrė iranėnų sarmatų, spėjamai – trakų, dar vėliau – germanų ir slavų įtakas, tačiau tai buvo greičiau inkliuzai.

Primordialistų ir konstrukcionistų ginčą – ar tautos yra duotybės, ar jos kuriamos – galima išspręsti dialektiškai. Duotybė yra pats tautiškumo principas, tautiškumas kaip reiškinys. Konkrečios tautos visuomet būna kuriamos. Jei kūryba ir savikūra sustoja, tauta ima nykti. Istorija – ištisinis vienų tautų nykimo ir kitų atsiradimo procesas. Kitas klausimas – kokiu pagrindu žmonės apsibrėžia konkrečioje tautoje.

Pirmiausiai pamėginkime išsiaiškinti, ar apskritai yra pagrindas teigti genealoginį tautos tapatumą. Po to – ar šis tapatumas, tikras arba įsivaizduojamas, turi svarbos kultūriniam, socialiniam ir politiniam tapatumui.

Jei kalbėsime apie fizinius duomenis, rasime skirtumų ne tik tarp tų grupių, kurios vadinamos ar pačios vadinasi tautomis. Netgi žvelgiant į tos pačios tautos etnines grupes dažnai galima įžvelgti antropologinius savitumus. Tai galioja ir mums – lietuviams.

Dzūkams būdingas vidutinis ūgis, kresnas stotas, platoki veidai, aštrokos bet stambokos nosys. Prūsų ir pajūrio lietuviams – vidutinis ūgis, grakštus stotas, siauresni veidai, aštrios ir plonos nosys. Žemaičiams – vidutinis ūgis, kresnas stotas, platoki veidai, stambios nosys be „ereliškų“ bruožų, be to – čia gana gausu tamsesnio gymio žmonių. Tiesa, šiaurinėje dabartinės Žemaitijos dalyje nemažai itin šviesaus gymio, aukšto ūgio, grakštaus stoto, siauraveidžių gyventojų. Aukštaičiai iš kitų lietuvių grupių išsiskiria aukštu ūgiu, platesniais ir santykinai – plokštesniais veidais. Suvalkijoje susimaišę įvairių tipų atstovai.

Paviršutinišką ne specialisto įspūdį apie antropologinių tipų skirtumus patvirtina archeologų duomenys – išskiriami du, kartais trys ir daugiau tipų vien pagal kaukolių formas. Gana sėsliai gyvenę lietuvių protėviai spėjo išsiskirti į kelias savitas grupes – ne vien kultūra ar tarmėmis.

Bendro, o kartu – išskirtinio lietuviško ar bent – baltiško genomo kolei kas lyg ir nerasta. Iš tiesų tauta žmonijos, rasių, rasinių tipų kontekstuose – ganėtinai siaura grupė, tad rasti specifinį, tik tai tautai būdingą genetinį kodą nėra taip jau paprasta. Nors mokslo ir technologijų pažanga atveria plačias erdves tyrimams ateityje. Kitas klausimas, jog tokių tyrimų šiandien Vakarų pasaulyje prisibijoma. Dar gyva atmintis, kai pagal kaukolių formas ir kitus biologinius duomenis buvo sprendžiama žmogaus vertė.

Reiktų atskirti mokslą nuo pseudomokslo, ypač kai pastarasis sąlygojamas politikos. Tapatumas ir vertė – skirtingos dimensijos. Žmogaus vertę apibrėžia ne jo kaukolės forma, o mintys ir sprendimai, gimstantys toje kaukolėje.

Prieš dvejus metus išleistoje monografijoje „Tauta amžių kelyje“ įvardyti keturi tautą apibrėžiantys principai – kilmė, kalba, kultūra ir savimonė. Žvelgdami į skirtingas tautas, išvysime, jog vienose vyrauja vieni šių principų deriniai, kitose – kiti. Prancūzams ir rusams daugiau reiškia kalba ir kultūra, mažiau – kilmė. Žydams, airiams ir škotams svarbiau kilmė ir kultūra, mažiau svarbu – kalba. Vis gi vargiai rastume tautą, kuri laikytų save tauta, apsiribodama vienu kuriuo nors aspektu.

Konstrukcionizmo teoretikas Benediktas Andersonas (Benedict Anderson) pabrėžia – svarbu tai, kaip tauta įsivaizduojama. Pažvelkime, kaip save tautos lygmeniu suvokia lietuviai.

Prieš keturis mėnesius užduotas klausimas „Facebook“ interneto puslapyje: kas apibrėžia tautą? 32 atsakė – kultūra. 26 – kalba. 25 – savimonė. 18 – kilmė. 9 – teritorija. 5 – religija. 3 – rasė. 3 – pilietybė. 3 – bendri politiniai interesai. 3 – bendruomenė. 2 – politinė valia. Respondentai turėjo galimybes pridėti savus atsakymus, dalis taip ir padarė. Iš vienuolikos per keturis mėnesius pasirinktų variantų kilmė – pirmajame ketvertuke.

Žinoma, šia apklausa pretenduoti į rimtą mokslinį tyrimą būtų problemiška: daug kas priklauso nuo klausimą uždavusio žmogaus „draugų“ rato, nėra aiškaus ir lygaus paskirstymo pagal amžiaus grupes, išsilavinimą, tautybę, kitų moksliniam tyrimui svarbių dalykų. Vis gi tendencija – aiški.

Daug rimtesnius duomenis atskleidžia išsami Jolantos Kuznecovienės studija „Šiuolaikinės lietuvių tautinės tapatybės kontūrai“, išspausdinta moksliniame žurnale „Sociologija“. Iš 116 respondentų į klausimą, kodėl jie laiko save lietuviais, 19% atsakė, jog turi lietuviškas šaknis, o 14% – jog jų tėvai – lietuviai. Bendroje sumoje išeitų, jog 33% lietuvybės kriterijumi įvardijo kilmę, bet kiti skaičiai atskleidžia, jog ir čia leista pasirinkti kelis variantus, todėl sumuojant neišvengiamos paklaidos.

41% įvardijo, kad jie čia gimę, 34% – jog jie čia gyvenantys, 16% – jog jie čia augę (visais trimis atvejais įvardyta teritorija). 21% pagrindiniu kriterijumi atrodė, jog jie kalba lietuviškai, 11% – jog laikosi lietuviškų papročių, o 9% – jog tiesiog myli Lietuvą.

Šiame tyrime pirmu numeriu eina teritorija, po to – kilmė, dar po to – kalba, toliau – kultūra, pagaliau – jausminiai ryšiai. Taigi ir čia kilmė – pirmajame ketvertuke, nors ir kaip sumuotume: jausminiai ryšiai (lojalumas) eina gerokai toliau už lietuviškas šaknis ir lietuvišką šeimą.

Įdomu, jog dabartiniai lietuvių sociologai, politologai, filosofai – net patys tautiškiausi iš jų, nežiūrint poros-trejeto išimčių – kilmės veiksnį linkę apskritai išbraukti iš tautiškumo apibrėžčių. Taigi, turime situaciją, kai siaura – nors ir labai gerbtina – grupelė „geriau žino” tautos esmę už ją pačią.

Aiškiai regime, jog lietuvių tautai kilmė – vienas svarbiausių tautinės savimonės pagrindų. Žinoma, šis kriterijus nėra vienintelis. Net radikaliausias tautininkas vargiai pasakys, jog tautą apibrėžia tiktai prigimtis – tarsi gyvūnų rūšį. Tai iš tiesų greičiau ištars nacistas, rasistas, geriausiu atveju – rasialistas. Kilmė – vienas iš kriterijų, bet ne vienintelis, galbūt – netgi ne pagrindinis.

Apskritai atsieti tautiškumą nuo kilmės ir paversti jį vien pasirenkamu dalyku – net pavojinga. Tai sumažina atsakomybę – tautiškumas pavedamas norams. Taip vieną dieną žmogus gali apsiskelbti lietuviu, kitą dieną – rusu, trečią – papuasu, o ketvirtą – džedajumi. Rusijos gyventojų surašyme pasirodė ir tokia „tautybė“. Iš tiesų pasirinkimas racionalus tik mišrios kilmės atveju, renkantis tėvo arba motinos tautą.

Sociobiologinė tautiškumo kilmės ir esmės teorija, išplėtota jau Levo Gumiliovo, ligšiol – viena populiaresnių. Įvairių tautų nacionalistams ji gana artima dar nuo Johano Gotfrydo Herderio (Johann Gottfried Herder) laikų.

Pasirenkamos – „pilietinės“ – tautos idėjos skurdą geriausiai iliustravo jos tėvynė – Prancūzija. Įsivaizduota, jog užteks maurams išdalyti pasus, išmokyti kalbos, ir jie taps prancūzais. Nepasiteisino. Šiandien jau netgi prancūzų tautininkai, pripažįstantys prancūzu bretoną ar alemaną, daug atsargiau žiūri į arabą ar berberą. Danų, švedų, vokiečių, lenkų, vengrų, žydų, lietuvių ir latvių tautininkams dėl kilmės principo apibrėžiant tautiškumą apskritai jau nuo seno klausimų praktiškai nekyla. Tuo tarpu Darius Kuolys su savo bendraminčiais dabartinėje Lietuvoje vis dar mėgina diegti galutinai susikompromitavusią „pilietinio tautiškumo“ idėją.

Ilgus amžius žmonija gyveno visuomenėmis, kuriose viską lemdavo prigimtis – pradedant religija, baigiant profesija ir socialiniu statusu. Net santuoka dažnai išeidavo už asmens pasirinkimo ribų. Šiandien žengiama į priešingą kraštutinumą, siekiant viską paversti pasirinkimo objektais – pradedant tauta, baigiant lytimi. Įdomiausia, jog tokia visuomenė anaiptol netampa laisvesne. Kai vieninteliu pasirinkimo kriterijumi lieka pats pasirinkimas, dingsta jo prasmė.

Save apsibrėžiame tiktai kitų kontekste. Jei šis kontekstas – amorfiškas, arba jei patys bet kada galime tapti bet kuo, vadinasi, mūsų – tiesiog nėra. Nėra to, apie kurį galima pasakyti – aš.

Jau teigdami, kad vieną dieną galime būti lietuviais, o kitą – papuasais, pripažįstame, jog yra lietuviai, kurie nėra papuasai, o kartu – papuasai, kurie nėra lietuviai. Pasirinkimui tapus visuotiniu, mes jau nebegalėtume būti nei vienais, nei kitais, nes šių duotybių tiesiog nebeliktų.

Grįžtant į pradinį klausimą apie kilmės ir tautiškumo santykius, tenka iš dalies sutikti su taikaus nacionalizmo judėjimo „Nationia“ ideologo Andriaus Jankausko įžvalga: tautos kuria kultūras, o ne kultūros – tautas. Iš tiesų būtų tiksliau, jei į pirmąjį teiginio dėmenį įrašytume: pirmiausiai.