Rugpjūčio 3-7 dienomis Čiobiškyje vyko VIII Tarptautinė tradicinių šokių vasaros stovykla. Jos dalyviais buvo įvairaus amžiaus žmonės pradedant 4 mėn. kūdikiu, kuris dar tik klausėsi liaudiškos muzikos ir baigiant keliais 70-ečiais, kuriems aktyvumo galėtų pavydėti dauguma už juos jaunesnių šokėjų. Jie tokie energingi tikriausiai todėl, kad šoka tradicinius šokius. Daugiausia čia galima buvo sutikti studentų ir vyresniųjų klasių moksleivių, nors atvyko ir šeimos su mažamečiais vaikais. Norinčių išmokti ne tik lietuviškų, latviškų, estiškų, bet ir baltarusiškų liaudies šokių susirinko apie 230 dalyvių ir 15 muzikantų, buvo svečių iš Latvijos, Baltarusijos, Olandijos, Ispanijos, buvo lietuvių, šiuo metu gyvenančių Anglijoje, JAV, Airijoje ir puoselėjančių ten lietuvybę.
Keliaujant į stovyklą per Nerį galima buvo persikelti ir su ekologišku keltu varomu upės tėkmės. Tai vienintelis tokio tipo keltas Lietuvoje. Norintys išbandė keltą per ekskursiją, kurią vedė Gabrielė Niekytė:
Kai kas skundėsi, kad apie stovykla buvo mažai išreklamuota sakė, kad jie tik šiemet sužinoję jau apie VIII-ąją tradicinių šokių vasaros stovyklą, bet nieko nežinoję apie septynias jau anksčiau įvykusias:
2004 m. Labanoro girioje prie Kertuojo ežero,
2005 m. Šilainėje netoli Punsko, Lenkijoje,
2006 m. Simne, Alytaus r.,
2007 m. šalia Molėtų observatorijos,
2008 m. Budraičiuose šalia Tytuvėnų,
2009 m. Siesikų dvare, Ukmergės r.,
2010 m. Lapainės kaime, Kaišiadorių r.
Kitų stovyklos dalyvių nuomone reklama stovyklai nereikalinga visai, nes plačiai išreklamavus susirinktų labai gausus dalyvių būrys ir dingtų stovyklos jaukumas įsivyrautų per didelis šurmulys.
Aš, šio straipsnio autorius, tradicinių šokių muziką armonika groju nuo 1973 metų, bet ir aš tik šiemet rimtai sudalyvavau tradicinių šokių vasaros stovykloje. Aš irgi esu žmogus – noriu ir pats tuos šokius pašokti, o nevarvinti seilę grodamas ir žiūrėdamas kaip kiti šoka. Pasibaigus stovyklai nutariau, kad tai buvo pats linksmiausias ir prasmingiausias būdas atostogauti. Ateityje atostogas jau derinsiu prie tradicinių šokių stovyklos laiko. Man norėtųsi kad stovykla truktų ne penkias dienas, o apie porą savaičių, nes dabar šokėjai pagauti azarto nesustodami šoka net 9-12 valandų.
Esu kalbinęs vieno dainų ir šokių ansamblio seniūną, kad jie po savo pusvalandinio koncerto suruoštų žiūrovams ir tradicinių šokių vakaronę, bet jis atsakė, kad stilizuoti liaudies šokiai reikalauja tiek fizinės energijos, kad po pusvalandinio koncerto jau nėra jėgų šokti tikruosius tradicinius šokius. Kai tuo tarpu tradicinius šokius galima šokti ir 12 valandų. Tai įrodė šeštadienį vykusi stovyklos didžioji vakaronė, kuri prasidėjo 21 val. vakaro, o baigėsi tik sekmadienį 9 val. ryto (iš šokių net nemiegojus teko tiesiai jau į valgyklą eiti pusryčių valgyti).
Kieme žolę šokėjų kojos sumalė į žolės miltus (buvo išrastas naujas žolės miltų gamybos būdas). Prieš stovyklą patartina nusipirkti naujus batus ir nepamesti čekio, nes reta batų pora atlaiko tokius išbandymus – įtariu, kad dėl to stovyklos pabaigoje dauguma šokėjų jau šoko basi. Kai į stovyklą atėjo vienas čiobiškietis norintis gauti cigaretę, tai teko jį apvilti, nes neatsirado nei vieno rūkančiojo! Nei batai, nei rūkaliai, nei pijokai tokių smagių šokių neatlaikytų. O pavargusieji galėjo vyti juostas (mokant tautodailininkėms Vilijai Ratautienei ir Lilijai Kudirkienei),dažyti batiką (mokant Ramintai Čepulienei), rišti sodus (mokant Rūtai Bartašiūtei),
lipdyti iš molio (mokant Tautvydui Skipičiui, seserims Giedrei ir Gintarei), groti cimbolais, armonika, bandonija (mokant muzikantams Valdonei Barkauskaitei, Pauliui Ragauskui, Rimantui Junevičiui, Kęstučiui Vaškevičiui), groti kanklėmis (mokant VDU folkloro ansamblio „Linago“ vadovei Laimai Proškutei ir Laurai Lukenskienei), drožti medinius šaukštus (mokant čiobiškiečiui tautodailininkui medžio drožėjui Povilui Malinauskui), pasiklausyti Dalios Urbanavičienės paskaitos „Polkos tradicija Lietuvoje“ ir Vytauto Tumėno paskaitos „Simbolika tradiciniuose šokiuose“.
Penktadienį dalis tų pačių šokėjų jau stebino visus „Talentų vakare“
Rytais ir vakarais šokis, šokis, šokis …
Visi likome dėkingi Čiobiškio seniūnui Virginijui Niekiui, pasiūliusiam surengti stovyklą tokioje nuostabioje vietoje, Čiobiškio pagrindinės mokyklos direktoriui Steponui Mažrimui, suteikusiam pastogę mokykloje, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkei Daliai Urbanavičienei, surengusiai šią stovyklą, ūkine stovyklos dalimi besirūpinusiam muzikantui Pauliui Ragauskui, „viščiukus“ (šokėjus) skaičiavusiai ir juos registravusiai Rimtautei Jurkutei, stovyklos dalyvius skaniai maitinusioms mokyklos virėjoms ir kitiems padėjėjams, besirūpinusiems stovyklos parengimu ir saugumu, taip pat visiems šokusiems ir grojusiems!
P.S.: Šis straipsnis ateityje bus papildytas dar ne vienu filmu ir ne viena nuotrauka iš šios stovyklos. Nepamirškite dar čia apsilankyti.
