Iš savo administracinio (20 metų valdiškose įstaigose nuo viceministro iki vidutinės gamyklos direktoriaus ir atgal, vidutiniškai ne mažiau, kaip 200 pavaldinių) patyrimo pasakysiu: kreipimosi į teismus per savaitę būna vienetai net milžiniškose ministerijose, o Teisingumo ministerija tokia nėra.
Kreipimosi į teismą dėl SEB banko, kuris neduoda duomenų apie asmens sąskaitą apskritai manau nebuvo Lietuvos istorijoje, o jei buvo, tai vienetai. Todėl negali būti, kad ministras būtų toks naivus ir nesugebantis vadovauti, kad nesigilintų. Tokio Laisvos rinkos institutas nebūtų samdęs. Galų gale ne piemuo juk jis – suaugęs, turintis gyvenimo patyrimą, teisininkas, kad ir kokius blogus dalykus jis būtų mokęsis, bet organizuotumo, susikaupimo ir įsigilinimo tai tikrai visi teisininkai turi daugiau nei pakankamai, tiesiog toks atrankos dėsnis.
Taigi, ar R. Šimašius žinojo, kad Baltarusija kažkokio disidento duomenų prašo? Manau kad jokio skirtumo, todėl kad Lietuvos įstatymai vienodai gina mūsų sąskaitas bankuose nepriklausomai nuo mūsų padėties ar pilietybės. Bet čia teoriškai gina. O praktiškai toks monstras kaip Baltarusija – štai kas jaudino Teisingumo ministerijos vadą ir mažesnius klerkus. Ne pavardė rezistento, o galia, kuri reikalauja tų duomenų, štai kas gąsdino Šimašių. Lietuvos teisininkai su gigantais stengiasi nesipykti, ypač jei dirbo Laisvos rinkos institute, nes didelė dalis rėmėjų pelną kraunasi iš prekybos su Baltarusija.
O va su kuo tarėsi Šimašius – paspėliokim. Manau, kad su savo politine komanda ir kartu su keliais amžinais ministerijos aparatčikais. Ir spėju, kad jie visi VIENINGAI PRIĖJO IŠVADOS, kad ŠIUO ATVEJU mechaninė (pasiskolinu terminą iš V. Laučiaus) teisė svarbiau, nei vertybinės nuostatos. Tiesa, jie vis tiek pažeidė susitarimą su Baltarusija, nes turėjo būti kaip minimum Baltarusijos teismo sprendimas, bet čia jau grįžtame prie teoremos, kad Lietuvos teisininkai visada nusileidžia stipresniam (Baltarusijos spec. tarnybos ir visa valstybės mašina) silpnesniojo (rezistentėlio) sąskaita.
Jei Baltarusija būtų paprašiusi, pvz. Laisvos rinkos instituto tarybos pirmininkės Leontjevos kolegos iš Baltarusijos sąskaitų informacijos, va tada mes visi pamatytumėm teisinės ekvilibristikos stebuklus, nes kad ir kokia galinga Baltarusija, bet tenedrįsta liesti Lietuvos galingųjų, be to, tie Lietuvos galingieji – tai saviškiai, o ne koks vargšas baltarusis. Štai ir prasidėtų atgalinis procesas – visa ta Šimašiaus politinė ir administracinė komandos būtų pareikalavusios Baltarusijos teismo sprendimo , o, net jį gavus, būtų einama per Lietuvos teismus ir per massmediją tol, kol jie būtų bankus, Teisingumo ministeriją, ir pačią Leontjevos ar kito galingojo kolegą iš Baltarusijos apgynę.
P.S.: Kaip viskas turėjo būti:
pagal Lietuvos įstatymus ir tą sutartį pirma turi būti Baltarusijos teismo sprendimas, tada tik Teisingumo ministerija kreipiasi į banką (ministro parašu).
Save gerbiantis bankas mandagiai praneša, kad jis vadovaujasi ne Baltarusijos, o Lietuvos įstatymais, todėl be teismo sprendimo informacijos neteiks.
Tada teisingumo ministro parašu kreipiasi į Lietuvos teismą, jei mato pagrindą.
Tada teismas pradeda procesą, o ne raštelį rašo, procese vyksta teisminiai ginčai – Teisingumo ministerija įrodinėja, kad mirtinai būtina ta informacija apie sąskaitas, o bankas gina savo prestižą ir žmogaus teises.
Net jei bankas pralaimi pirmoje instancijoje, tai apskundžia sprendimą aukštesniam teismui – tada sprendimas neįsiteisėja ir viskas kartojama, į bylą turi būti įtrauktas ir tas asmuo, dėl kurio yra Baltarusijos teismo sprendimas ir Baltarusijos teisingumo ministerijos kreipimasis.
Bet šiuo atveju dramblys pareikalavo pelės galvos ir mūsų paslaugūs teisininkai ir jų kolegos bankuose išsigando.
Bet jei Baltarusija užprašytų informacijos apie, pvz., VP, Achemos, MG Baltic ir su panašiomis galingomis kompanijomis susijusių Baltarusijos piliečių sąskaitas, tai pamatytumėm mano aprašytą variantą, kuris baigtųsi europinių ir dekaloginių vertybių triumfu: Baltarusijos teisėsauga nieko negautų.
O dabar triumfavo stipresniojo teisė, nes ar tas Baltarusijos disidentėlis yra kokia nors ekonominė galia? Ne. Tai ko stebėtis? Beje, ar Lietuvos piliečiai nustebo? Manau, kad ne, juk Kusaitės byloje kitos Lietuvos institucijos taip pat per galvą vertėsi, kad tik greičiau Rusijos prokuratūra galėtų atlikti jai reikalingus veiksmus Lietuvos teritorijoje – apklausti Kusaitę ir pan.
Tad R. Šimašius ir jo Teisingumo ministerija ne vienintelė tokia paslaugi buvusios SSRS atstovams.
Bet vienu dalyku tikrai galime visi pasigėrėti ir įvertinti: kaip techniškai, teisiškai virtuoziškai, su kokiu dideliu greitumu ir paslaugumu Lietuvos ministerija, Lietuvos bankai ir Lietuvos apylinkės teisėja patenkino Baltarusijos interesus.
O kad čia dar kažkokie bendri ES reikalai, tai tokių dalykų nei aukštosiose teisės, nei Laisvos rinkos instituto mokymuose nemokė, o tiksliau mokė, kad reikia nekreipti į tokius nesusijusius su verslu, pelnu, dividendais ir BVP dalykus jokio dėmesio.
Todėl Lietuvos teisininkai ir nesijaudino.
Išvada: mes – Europos Sąjungoje, o mūsų teisininkai – buvusioje SSRS (dabar vadinasi Nepriklausomų valstybių sąjunga – NVS).
