Neseniai paskelbtam Lietuvos milijardierių sąraše įvyko šiokie tokie persistumdymai. Nūnai pirmajame penketuke jau lyderiauja p. Numavičius.
Gerai, kad žmonės moka suktis ir sėkmės jiems. Vienok bemąstant apie jų sėkmę, norom nenorom iškyla išsilakstančios Lietuvos vaizdinys: jeigu tai ir yra šių milijardų kaina, tuomet – ne kažinkas.
Ir ėmiau sau fantazuoti – o ką, jei p. Numavičius turėtų ne tris su puse milijardo, o tik du su puse? Nukristų į sąrašo trečią poziciją, bet užtat maxim‘ų darbuotojai jaustųsi žmonėmis, kurie ne tik už būstą gali susimokėti, bet ir vaikus išleisti į geresnius mokslus, paatostogauti, susitaupyti juodai dienai.
Atsirado pojūtis, kad ir p. Numavičius geriau jaustųsi, jei Lietuvai būtų geriau. Jeigu prisidėtų prie labiau savimi pasitikinčios, save gerbiančios Lietuvos sukūrimo.
II
Gamtoje veikia dėsniai, kurie kitąsyk tiktų ir žmogui – mažai paimti, daug atiduoti. Medis paima nedaug vandens, o kiek deguonies prigamina! O kur dar baldai, medinių namų sienos, grindys, malkos.
Nūnai Lietuvoje varžomasi, kas daugiau paims. Pagal tai vertinami žmonės ir jų žmonos. Pagal tai jie fotografuojami „Stiliaus“ atvartuose.
Kai už lango pats vidurvasaris, kai perkaista galva, norom nenorom imi fantazuoti – o ką, jeigu Lietuvos milijardieriai imtų varžytis, kuris iš jų Lietuvai daugiau atiduos? Kuris pastatys daugiau mokyklų, įsteigs fondų ar stipendijų gabiesiems, parems kultūrą, knygų leidybą, prasmingus filmus, Lietuvos istorijos paminklų atstatymą… Sukurs darbo vietų ne vergams, o laisvos Lietuvos piliečiams.
Ir vaizduotėje prasideda karštligiškos kovos miražai: Barštys iš paskutiniųjų stengiasi nurungti Uspaskichą, bet jį netikėtai aplenkia Romanovas; čia rungtyniaujančius prisiveja Numavičius su Lubiu, bet finišo tiesiojoj juos patiesia Kazickas.
III
Ką Lietuva per dvidešimt metų sukūrė tokio, kuo galėtume pasididžiuoti? Na maxim‘as, na dangoraižius, na… dar Valdovų rūmus vargais negalais atstatė su visais nešvariais skandaliukais… Ir sąrašas baigiasi.
O ką tokio, išskirtinai lietuviško, baltiško, kas motyvuotų mus likti čia, elgtis kitaip? Orvidų sodybos ir tos išsaugoti nesugebėjom… Taip ir neatsirado nei vieno atsakingo, padoraus, tautinį pasididžiavimą puoselėjančio dienraščio, gebančio analizuoti ir mokinančio kurti, o ne kariauti. Nesukurta ir filmo, kuris veiktų mus taip, kaip veikė sovietmečiu sukurtieji „Herkus Mantas“, „Velnio nuotaka“ ar „Skrydis virš Atlanto“. Nejau išties esame tokie negabūs ar tiesiog į sistemą įsimetė pernelyg didelis egoizmo, godumo ir pagiežos virusas?
Tam, kuris sukurs antivirusinę programą, reikėtų nacionalinę premiją!!! Mažų mažiausiai… Realūs pretendentai, mano galva būtų A.Guoga (ir Aurimas, ir Antanas – abu tinka) ir menotyrininkas Mantvidas Žalėnas, neseniai iniciavęs akciją – „Nevaryk ant Lietuvos“
IV
Darius Kuolys, prieš keletą metų samprotaudamas apie lietuvio tapatybės problemas, rašė: „Gal nujaučiame, kad tai, kas sudaro dabartinę mūsų savastį ar mūsų sąmoningumo kontūrus, yra per daug trapu, pažeidžiama, kad bet koks analitinis mūsų tapatybės lukštenimas paliktų mus pasaulyje apgailėtinai nuogus. Gal iki šiol tebėra taip, kaip “Sietynui” 1988 metais tikino Donatas Sauka: “mūsų savimonė dar vos vos formuojasi. O kol kas tik liejasi emocijos”. Gal teisus Sigitas Geda, dar 1990 metais tame pačiame „Sietyne“ tvirtinęs, kad mūsų kultūra, mūsų kultūros perlai, sykiu ir mūsų tapatybė yra išauginti vergovės, kad mus iki šiol ženklina „ypatinga apleistis, prislėgtis, baimė, galop – į pačius kaulų čiulpus įsigėrusi melancholija, kaip galutinė visų šių savybių esencija“. (…) Štai 1991 ir 1992 metais tuometinio Filosofijos ir sociologijos instituto atlikti lietuvių istorinės sąmonės tyrimai išryškino pagrindinius tautos istorijos herojus. Vytautas Didysis ir Antanas Smetona pasirodo esą svarbiausi mūsų “tautinio tapatumo simboliai”: su jais mes siejome ne tik valstybės nepriklausomybę, bet ir pageidaujamą tvirtą tvarką. Įdomu tai, kad tautinių herojų sąraše Tarybų Lietuvos statytojas Antanas Sniečkus aplenkė Maironį – romantinio Lietuvos mito autorių.“
V
Neseniai teko sudalyvauti dideliame šeimų sambūryje ir stebėti keistai liūdną dalyką, kad atvykusiųjų vaikai nebenori (nebemoka?) šnekėtis ir bendrauti, jiems norisi kuo greičiau prie savo „nintendų“ arba namo prie gimtojo kompo. Virtuali erdvė artimesnė ir savesnė už gimines ar kitus žmones.
Viena apokaliptinių pranašysčių skelbė, jog bus garbinama dėžė, o ne Dievas. Ir ta dėžė – reikia pripažint – stipri, paveiki, daug įdomesnė už gyvą bendravimą (gyvą Dievą).
Tarp įvairių ore sklandančių ateities pranašysčių buvo ir tokia – keičiantis žemės magnetiniam poliui, gali dingti elektra. Ir liksime be kompų, nintendų, televizorių…. Ir ką? Eisime kalbėtis, žaisti futbolą, dainuoti, pasakoti istorijas. Vaikams prieš miegą vėl bus sekamos pasakos. Perspektyvi perspektyva, ne kitaip.
VI
Ir apskritai reiktų kuo rimčiau pradėti galvot apie grįžimą prie šaknų – prie karvių, vištų, malkų. Viešo nuplakimo, jei pagaunamas prisivogęs.
Apie malkas: jei valstybė nesugeba pasirūpinti, kad žmonėms būtų palengvinta nuolat didinama rusiškų dujų kaina, gal derėtų patiems pirktis „buržuikas“, nusipjauti vamzdžius ir pasirūpinti malkomis. („Senukuose“ nebrangiai galima net ir labai elegantiškų „buržuikų“ nusipirkti – iškiši vamzdį per orlaidę ir kūreniesi.) Gruzijoj, Tbilisy per karą visi mikrorajonai tik taip ir išgyveno, nes nebuvo nei vandens, nei elektros, nei dujų.
Ir vištas balkone, sako, iš bėdos galima laikyti. Tik karvę sunkiau į penktą aukštą užtempti…
Lietuvos milijardieriai vargu, ar kada sumąstys konkuruoti dėl to, kas daugiau Lietuvai atiduos, dėl vienos paprastos priežasties – jie juk dar visai neseniai ir patys nieko neturėjo, todėl dabar dar net patys negali patikėti, kad jau turi… daug turi. Ir nežino, kiek ilgai turės, nes žino, kad lengvai uždirbtas, o tiksliau sukombinuotas, turtas dar lengviau gali ir išbyrėti, “išsiskombinuoti” kita kryptimi. Turbūt veikia ir laukinio žmogaus logika (juk savo turtus jie sukūrė būtent laukinio kapitalizmo sąlygomis): jei ne aš kitą nugalėsiu, iš jo atimsiu, tai jis iš manęs, todėl reikia gintis, reikia kautis, o ne dalintis, pasitikėti.
O kita priežastis, kodėl neturėtume puoselėti vilties, kad mūsų turtuoliai būtų dosnūs ir linkę dalintis, solidarizuotis, yra ta, kad jie niekada nebuvo taip auklėjami, to mokomi. Užsienyje juk irgi ne iš vargšų turtuoliais patapę garsėja savo labdarine veikla, siekia socialinės lygybės bei solidarumo, o tik gilias aristokratiško auklėjimo bei lavinimo šaknis turintys turtingieji, kuriems į kraują yra įaugę ką nors šelpti, mecenuoti, puoselėti, kam nors aukoti, ką nors remti.
Ir dėl “grįžimą prie šaknų – prie karvių, vištų, malkų.” Tai kad dar daug kam Lietuvoje prie to nė grįžti nereikia, nes niekur jie nuo šito nebuvo išėję. Pasitvirtina, kad pastovumas niekada nepaves. O jei rimtai, tai sugrįžti prie daug ko būtų visai naudinga. Sugrįžti patiems, nelaukiant katastrofų ar pasaulio pabaigos, kai vėl reikės pradėti viską iš naujo….
Sovietmečio vogimo metas išaugino šiandienos p. Numavičius, kurie jokio dvasinio aristokratiškumo neturėjo ir nesistengia įgauti. Iš plėšikų imperijos su blogio virusu ištrūkę ir toliau plėšiame viską į namus. Vaikai nesugeba bendrauti, nes ir suaugusieji vienas nuo kito slapukauja kas ir ką yra užgyvenęs. Suardyta bendruomeniškumo brolystė. Vakaruose vietos savivalda ir bendruomenės puikiausiai susitvarko su svetimumo “virusu”. Bet kiek parkų su piknikų įranga, kiek aikštynų vaikų žaidimams ir viešiems sportiniams renginiams.
Kad taip Dievui i ausį jūsu fantazijos gerb. V.V.,kad taip Dievui i ausį. 🙂
Aš girdžiu, girdžiu gerbiamas Janušoni.
Ar tai tu, Vajezau ?