Kur dingo lietuvos tarpukario sparnai? (II)

Nauja karta – Antanas Nori Būti Ore

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje buvo susirūpinta prasta naikintuvų aviacijos padėtimi, ir imtasi ją modernizuoti. Pažiba tapo nauji dviejų tipų lėktuvai – po 14 prancūziškų Dewoitine D.501L bei angliškų Gloster „Gladiator“ Mk.1. Ir nors Devotainai turėjo tiems laikams itin galingą ginkluotę, o Gladiatoriai su laiku tapo savotiška legenda, tenka pripažinti, jog tiek pirmieji, tiek antrieji tebuvo prasčiausi iš geriausiųjų. Iš tiesų modernių lėktuvų jokia išsivysčiusi valstybė pardavinėti net nesiruošė.

Modernizuojant oro pajėgas nupirktos ir dvi dešimtys itališkų Ansaldo A.120 žvalgybinių lėktuvų, tačiau galima su pasididžiavimu pastebėti, kad neįsigytas nei vienas bombonešis. Už tai reikia be jokios ironijos dėkoti žymiajam konstruktoriui Antanui Gustaičiui.

Įkvėpė jį ne kas kita, o bendražygio J.Dobkevičiaus sėkmės ir nesėkmės. Pirmąjį „anbuką“ Gustaitis į orą pakėlė dar 1925-aisiais, tai buvo lengvas sportinis ANBO-I. Paskui jį sekė ANBO-II ir III, pastarasis – pirmas serijiniu būdu Lietuvoje gamintas lėktuvas. Iš viso gaminta 10 skirtingų Gustaičio konstrukcijos lėktuvų modelių, visi jie buvo pripažinti sėkmingais ir naudotioro pajėgose bei Lietuvos aviacijos klube. Žinomiausiu jų, ko gero, galima laikyti grakštųjį bombonešį ANBO-VIII.

Šiais laikais nestinga entuziastų, lyginančių jį su konkurentu, legendiniu vokiečių Junkers-87.

Gal mūšio lauke lietuviškas lėktuvas ir būtų pasirodęs pranašesniu, bet – deja, nespėjo. Ikikaro pagamintas tik vienas bandomasis modelis, gal būtų spėta ir daugiau, tačiau 1940 m., prieš pat okupaciją, Gustaitis dėl dabar jau nežinomų priežasčių staiga užsitraukė valdžios nešlovę.

O tuo tarpu senesnių ir ne tokių įspūdingų modelių ANBO tapo darbiniais Lietuvos oro pajėgų arkliukais. Jie sudarė apie pusę viso Lietuvos karinių oro pajėgų aviaparko, buvo naudojami kaip žvalgybiniai bei lengvieji bombonešiai, ir dauguma jų pratarnavo iki pat antrojo pasaulinio karo pradžios. Lietuvių pilotai „Anbukus“ mėgo, nuolat lygino juos su analogiškais užsienietiškais sparnuočiais ir didžiuodamiesi jais skraidė iki pat pabaigos.

Tarp kūjo ir priekalo

Sovietinė okupacija Lietuvos oro pajėgoms sudavė nepaprastą smūgį. Kaip rašoma I.Šešplaukio prisiminimuose, energingi pilotai buvo pajėgūs ir pasiruošę kovoti su atvykstančiais raudonosios armijos daliniais, ir jei ne duotas įsakymas – pirmieji būtų stoję į kovą. Galima ginčytis, kiek teisingas buvo sprendimas priimti Sovietų Sąjungos ultimatumą, tačiau nuo to mažai kas tekinta – tada, 1940 metų birželį, oro pajėgų karininkai tegalėjo bejėgiškai stebėti, kaip aerodromus užplūsta begalės į juos perkeliamų rusiškų naikintuvų. Tuo tarpu lietuvių pajėgoms uždrausta net treniruotis, nutraukti Palangoje vykę manevrai, o neilgai trukus iš aštuonių teliko viena vienintelė eskadrilė – praminta Tautine. Visas Lietuvos aviaparkas staiga tapo raudonosios armijos dalimi, ir propagandos tikslais bei tiesiog praktiniais sumetimais jai visai nereikėjo svetimos konstrukcijos, nepažįstamų lėktuvų.

Tautinę eskadrilę sudarė daugiausiai žvalgybiniai ANBO, kuriuos sovietinė valdžia dar tikėjosi panaudoti. Bet nespėjo – prasidėjus karui eskadrilę bandyta evakuoti į Polocką, tačiau virš Baltarusijos teritorijos nematyti lietuviški lėktuvai buvo gausiai apšaudyti, ir jiems teko grįžti. Keli pilotai žuvo, dalis paliko lėktuvus ir išsiskirstė. Pilotas Aleksandras Kostkus prisiminimuose rašė, kad Pabradėje stovinčią eskadrilę po to dar ne kartą apšaudė vis pasirodanti vokiečių aviacija, dauguma Gustaičio konstrukcijos lėktuvų savo galą ten ir pasitiko.

Kita dalis lietuviškų lėktuvų buvo išskraidinta į Ukmergę, nutupdyta pievose netoli miesto ir ten užmaskuota. Tikriausiai taikiai tarp krūmų stovinčius „anbukus“ užtiko bei sunaikino pirmieji vokiečių daliniai. Viena naikintuvų eskadrilė dar nuo sovietų okupacijos buvo likusi Palangoje – ją arba subombordavo puolimo metu, arba išardė ir sunaikino, kad netrukdytų. Senstelėję „Devotainai“ nekėlė vokiečiams jokio susidomėjimo.

Nebuvo pasigailėta nei angaruose stovinčių pirmo pasaulinio karo veteranų, nei laukuose išrikiuotų ANBO. Taigi, Lietuvos karinių oro pajėgų vaidmuo antrame pasauliniame kare apsiribojo vieninteliu vaidmeniu – būti gerais taikiniais. Net ir geriausiame stovyje – prieš sovietų okupacijos metu prasidėjusius vadų trėmimus ir karinio kontingento mažinimus – esančios Lietuvos karinės oro pajėgos vargu ar būtų galėję pasipriešinti vokiečių Liuftvaffei ar sovietų VVS pajėgoms, ir už tai karo pradžioje teko sumokėti.

Epilogas

Tiesa, ne viskas prarasta. Taip, trys originalūs Dobkevičiaus lėktuvai virto nuolaužomis, o visi karinėse pajėgose tarnavę Gustaičio kūriniai begėdiškai subombarduoti, kaip ir nepriklausomybės kovų veteranai, bei naujai įsigyti užsienietiški naikintuvai. Tačiau iš tos epochos mus visgi pasiekė du legendiniai sparnuočiai. Vieną jų visi žinome – tai originalios,

karo muziejuje dailiai įpakuotos „Lituanicos“ nuolaužos.

Kitas – to paties karo muziejaus požemiuose sovietmetį pratūnojęs originalus ANBO-I. Taip, šį nedidelį, patį pirmą Antano Gustaičio sukonstruotą stebuklą ateities kartoms išsaugoti nusprendė dar tarpukario muziejininkai – pagrinde dėl mažų lėktuvo gabaritų. Na o dabar jis tvarkingai rūdija – atsiprašau, laukia restauracijos – Aviacijos muziejuje Kaune. Laukia ir primena mums, kad kadaise Lietuvos oro pajėgoms visai nereikėjo lenkų ar amerikiečių paramos.