Vasaros stovykloje „Mūsų šaknys – baltai“ LTJS vadovas laukia tautiškai nusiteikusių ir širdyje jaunų dalyvių

Liepos 27-31 dienomis Dieveniškėse rengiama trečioji jaunimo stovykla „Mūsų šaknys – baltai“. Organizatoriams žadant naujoves ir didesnį nei įprastai stovyklos mastą, neprošal būtų pasidomėti jos istorija ir kitomis smulkmenomis. Į klausimus apie visa tai atsakinėja Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka.

Pirmoji „Mūsų šaknys – baltai“ stovykla buvo prieš trejus metus, kam ir kaip kilo idėja organizuoti?

Organizuoti pirmąją stovyklą man kilo mintis po to, kai pabuvojau Latvijos tautinės partijos „Visu Latvijai“ (Viskas Latvijai) stovykloje ir Lietuvos Latvijos forumo kasmetinėje studentų stovykloje. Ten būdamas supratau, kad galima ne tik tuščiai postringauti apie šių dviejų Baltijos tautų broliškumą ir vienybę, bet ir nuveikti ką nors konkretaus tos vienybės stiprinimui. Lietuviams ir latviams reikia bendrauti, reikia pažinti vieniems kitus, draugauti, palaikyti ryšius. Tai geriausia stiprinti per jaunimą, juk jaunimas – mūsų tautų ateitis. Galima sakyti, kad kol kas mūsų stovyklos įvadinės, nes jose daugiausiai dalyvauja lietuviai, o latvių būna tik keletas. Labai norėčiau, kad ši „Mūsų šaknys – baltai“ peraugtų į didelę, tarptautinę stovyklą, kurioje dalyvautų po lygų skaičių lietuvių ir latvių jaunimo, kad vasaromis ji vyktų keletu etapų ir būtų daugybė norinčių į ją pakliūti. Tikiuosi, mano noras išsipildys.

Kodėl stovykla organizuojama būtent Dieveniškėse?

Tam yra keletas priežasčių. Viena iš jų – tai to krašto baltiškumas. Juk čia kadaise buvo pats baltų genčių arealo vidurys, centras, o dabar, deja, tik šio etnoso paribys. Visi pavadinimai, pilkapiai, piliakalniai, akmenys ir šimtamečiai medžiai čia rodo baltiškumą. Simboliška, kad viena didžiausių Latvijos upių – Gauja, o taip pat vadinasi ir upelis, tekantis per Dieveniškes. Argi ne gražus sutapimas? Galų gale pats miestelio pavadinimas rodo jo šventumą, sakralumą, tai tarsi Dievo – arba dievų – palaimintas kampelis, kuriam lemta šviesti ir skelbti savo baltiškumą. Ne paslaptis, kad kultūriškai šis kraštas šiek tiek apleistas, jame šeimininkauja svetimos, dažnai nedraugiškos lietuvybei ir baltiškumui jėgos. Būti lietuviu ten yra iššūkis, o išlikti lietuviu – didvyriškumas. Mūsų sąjunga, organizuodama savo stovyklą šiame krašte, nori bent kruopelyte prisidėti prie tenykščių lietuvių palaikymo. Yra ir dar viena priežastis, kuri turi įtakos stovyklos vietai. Tai vietinių lietuvių palaikymas ir rėmimas. Mes ypač dėkingi gerbiamai Dieveniškių verslo ir technologijų mokyklos direktorei Ilonai Šedienei ir Šalčininkų šaulių vadui Eimantui Tamulynui už palaikymą ir paramą mūsų iniciatyvai.

Stovykla skirta jaunimui, bet ar laukiamas joje ne tik jaunimas – pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės ar šeimos su vaikais?

Stovykla skirta jauniems žmonėms, bet dalyvių amžius neribojamas. Jei žmogus širdyje jaučiasi jaunas, jam nėra svetimas didžiavimasis savo baltiška kilme ir tautiškumu, jis – potencialus mūsų stovyklos dalyvis. Labai tikimės, kad dalyviai bus patys įvairiausi, laukiame ir šeimų, ir vyresnio amžiaus žmonių.

Programoje, kaip visada, nemažai garsių ir populiarių kolektyvų. Kaip pavyko juos prisivilioti?

Tai mūsų organizatorių komandos darbo ir dalyvaujančių kolektyvų geranoriškumo rezultatas. Daug dalykų buvo derinama per pažintis, per organizacijos narių ryšius ar dalyvavimą vienuose ar kituose kolektyvuose. Beje, tuo pačiu norėčiau padėkoti visiems, kurie sutiko dalyvauti bei su stovyklautojais dalintis savo žiniomis ir talentu. Nei vienas mūsų programoje dalyvaujantis kolektyvas ar lektorius negauna jokio finansinio atlygio, viskas daroma iš geros valios ir baltiško solidarumo. Rengdamas tokias stovyklas supratau, kiek daug dar yra Lietuvoje gerų žmonių, kurių neužvaldo „pinigų kultūros“ virusas. Pažvelkime į mūsų senojo kaimo tradicijas, kurios siekia senąjį baltų kultūros periodą. Juk visi pagrindiniai darbai būdavo dirbami kolektyviai, talkomis. Visas kaimas eidavo į talkas ir kartu, linksmai nudirbdavo darbus. Šiandien man padėjo kaimynas, rytoj aš jam padėsiu. Tame ir glūdi tikroji vienybė, tikrasis socialinis solidarumas.

Lietuvoje yra į tautiškumą nepalankiai žiūrinčių žmonių, kurie sieja Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą vien su „plikiais, gatvėse mušančiais kitataučius“. Pakomentuokite, ar nebuvo susidurta su panašiomis problemomis organizuojant stovyklą?

Yra daug įvairių žmonių, vieni nemėgsta tautiškumo ir nacionalizmo, kiti nemėgsta religijos, dar kiti nemėgsta dirbti, ir pasirenka vagies „profesiją“. Mano asmenine nuomone, žmogų, nepalankiai žiūrintį į tautiškumą ir nacionalizmą, galima palyginti su žmogumi, nepalankiai žiūrinčiu į šeimą ir vaikus. Pastarasis nėra vertas turėti šeimos ir vaikų, o nacionalizmo priešininkas nėra vertas turėti tautos ir Tėvynės, jis nėra vertas gyventi Lietuvoje. Lietuvių tautininkų ideologas Vilius Bražėnas yra pasakęs, kad kosmopolitų tėvynė yra kosmosas, todėl visų šalių nacionalistai turėtų surinkti lėšų, pastatyti milžinišką kosminį laivą ir išsiųsti kosmopolitus į kosmosą – tegul ten gyvena.

Kalbant apie stovyklą – LTJS marginalizavimas, siejant ją vien su vienokiomis ar kitokiomis jaunimo subkultūromis ir smurto apraiškomis, yra naudingas tautiškumo priešams. Manau, per savo gyvavimo laikotarpį įrodėm, kad vykdom tuos pačius tikslus, kuriuos deklaruojam. Nesam susieti su jokia subkultūra, nors į savo tarpą ir priimam žmones iš pačių įvairiausių subkultūrų ar socialinių sluoksnių. Svarbiausia yra tai, kad smerkiame bet kokias smurto akcijas, pasisakome už problemų sprendimą tik taikiais ir teisėtais metodais. Tačiau visokie bandymai mūsų organizaciją marginalizuoti iš dalies yra veiksmingi, gal dėl to stovyklos jau trečius metus iš eilės neparemia Europos Sąjungos fondų programa „Veiklus jaunimas“. Eilę metų laukiame galimybės tapti Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos tikraisiais nariais, tačiau kartais tenka susidurti su politikų ir valdininkų atsargia ar net priešiška reakcija. Ilgiau pabendravus ir geriau susipažinus šis nepasitikėjimas išnyksta, visuomet atsiranda teigiamas požiūris, bendri projektai. Kosmopolitai, stengdamiesi LTJS prisegti „smurtautojų“, „neonacių“ ir panašias etiketes siekia paralyžiuoti tautišką mūsų veiklą, nes tą laiką, kurį mes sugaištame įrodinėdami atskiriems žmonėms ir visuomenei, „kad esame ne kupranugariai“ galėtume panaudoti vaisingai ir produktyviai veiklai.

Ko trūkdavo ankstesnėse stovyklose jūsų, kaip organizatoriaus, nuomone?

Na, vykdant vieną ar kitą projektą visada būna ne tik pasisekimų, bet ir nesėkmių. Nenorėčiau čia į jas gilintis, nes mūsų organizacija, susidūrus su nepasisekimu, laikosi paprasto veiksmų plano: išanalizuoti priežastis, susikurti saugiklius, kad ta nesėkmė nesikartotų, o po to padaryti išvadas ir užmiršti, kas buvo blogai. Iki šių metų nebuvome gavę rimtesnės finansinės paramos, todėl kartais nori nenori nukentėdavo ir kokybė. Juk kai trisdešimčiai žmonių valgyti gamina mėgėjas kariškoje lauko virtuvėlėje, pietūs ar pusryčiai gali vėluoti, o košėje jaustis lengvo svilėsio kvapelis. Bet tokie dalykai tik prideda stovyklai pikantiškumo. Aišku, būna daug liūdniau, kai nebūna kuo sumokėti už lektoriaus ar kolektyvo kelionę. Ypač kai savų finansų jie taip pat neturi ir dėl to negali atvykti. Todėl rašome projektus, prašome lėšų, kad stovyklos maitinimas būtų laiku ir kokybiškas, nemokamai atvyktų lektoriai bei kolektyvai, o stovyklautojai gyvendami turėtų bent elementarius patogumus, ne tik tualetą po egle, dušą upelyje ir miegą lietaus permerktoje palapinėje.

Kas ypatingo ar naujo planuojama šiems metams?

Yra tam tikrų siurprizų ir naujovių, tačiau tegul kol kas tai lieka paslaptyje. Geriausiai bus, jei visi turintys laiko ir galimybių užklystų į Dieveniškių apylinkes ir būtų liudininkais tos turiningos, įdomios ir pilnos staigmenų programos, kuri ruošiama šių metų stovyklai.