Vakar, liepos 11 d. Menų spaustuvėje gausiai susirinkusiems meno žmonėmis, ministerijų, įvairių asociacijų nariams, nevyriausybinių organizacijų atstovams, žurnalistams pristatytas Menų tarybos įstatymo projektas. „Menų tarybos steigimas – vienas esminių mūsų politinės komandos užsibrėžtų darbų”, – pristatydamas savarankišką biudžetinę įstaigą prie Kultūros ministerijos – Lietuvos menų tarybą, kalbėjo Kultūros ministras Arūnas Gelūnas.
„Menų taryba svarbi dėl paprasčiausios priežasties: patiems teko dirbti Kultūros rėminimo fondo ekspertais bei teko susidurti su situacijomis, kuomet Meno ekspertai buvo nusprendę vienaip, o politikai padarydavo savaip. Taip neturėtų būti. Paraiškų gauti finansavimą ateina tūkstančiai, ir toli gražu ne visi projektai yra vykę“, – teigė A.Gelūnas.
Šiuo projektu, pasak ministro, siekiama realizuoti nesikišimo į kultūrą ir meną („rankos atstumo“) principą ir kultūros projektų finansavimo funkciją perduoti atskiram viešojo administravimo subjektui. Priėmus Projektą, Kultūros ministerija efektyviau formuos valstybės politiką kultūros ministrui pavestose valdymo srityse, organizuos, koordinuos ir kontroliuos jos įgyvendinimą.
Rankos atstumo principas – tai sistema, kai valstybė finansuoja atskirų jos politikos sričių plėtrą, nesikišdama į plėtros turinį, patikėdama jį tos srities ekspertams. Kultūros politikoje tai reiškia, kad siekiant saviraiškos laisvės mene ir kultūroje, lėšos menams ir kultūrai skirstomos be politikų kišimosi. Įsteigiant kultūros ir meno projektus finansuojančią Lietuvos menų tarybą, kultūros ministras nebebus susijęs su lėšų projektams skyrimu.
Įgyvendinant šį principą, pasak Arūno Gelūno, Europoje prie Kultūros ministerijų steigiamos įvairios agentūros, fondai, tarybos, t.y. pagrindiniai arba patariamieji Kultūros ministerijos organai kultūros politikai įgyvendinti.
Europos Sąjungos valstybėse tokia dvinarė kultūros politikos sistema veikia 8 šalyse: Danijoje, Suomijoje, Airijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijos dalyje – Katalonijoje. Tarp kitų pasaulio šalių paminėtinos Australija, Kanada, Norvegija, Šveicarija, JAV. Veikia Tarptautinė menų tarybų ir kultūros agentūrų federacija (IFACCA), kurios narėmis šiuo metu yra 72 pasaulio šalys.
Projekto pristatyme dalyvavę kultūros ir meno bendruomenės atstovai išsakė ir nemažai kritikos bei būgštavimų, kad kuriama Menų taryba gali tapti dar viena kūrėjų lūkesčių nepateisinančia biurokratine įstaiga, neužkirsiančia politikų kišimosi į ekspertų darbą skirstant lėšas kultūros ir meno projektams.
„Aišku, tikėtis, kad šiuo projektu išspręsime visas problemas ir kultūros pasaulyje galutinai įsiviešpataus pasitenkinimas, galvoti nereiktų. Tačiau mes norime atlikti tam tikrą modernizacijos principą, kuris Lietuvą integruotų į tarpą šalių su tam tikrais kokybės ženklais bei įsipareigojimais„ – kalbėdamas apie kitų šalių praktiką pabrėžė ministras. Pasak jo, pagrindinis Projekto uždavinys – atskirti politiką formuojančios Kultūros ministerijos veiklą nuo politiką įgyvendinančios Lietuvos menų tarybos veiklos, suteikiant pastarajai savarankiškų sprendimų priėmimo galią. Kultūros ministerija tarybai deleguotų tik keletą narių į kolegialų valdymo organą (Kultūros ir meno tarybą) bei bendrą finansų sumą.
Kultūros ir meno atstovai domėjosi, iš kur atsiras Menų tarybos ekspertai, kaip jie bus atrenkami. „Mes čia galvojame pasinaudoti vyraujančia pasauline praktika (…), ekspertus galėtų siūlyti kūrybinės organizacijos, asociacijos, įstaigos, ir ekspertai netgi galėtų pasisiūlyti patys. Bet kas atrinktų iš šių ekspertų pačius vertingiausius ekspertus, – į šį klausimą dar nesame patys sau atsakę, bet tai būtų atviras, skaidrus procesas, kaip šiuo metu renkame koncertinių, teatro organizacijų vadovus – tai viešas konkursas, kurio rezultatus bus galima apskųsti“, – pripažino A. Gelūnas.
Projekte numatoma, kad Menų taryba įsteigiama 2012 m. sausio 1 dieną, o įstatymas įsigalios 2012 m. liepos 1 dieną.
Įsteigus dešimties narių kolegialią Menų tarybą su 15–20 darbuotojų administracija, ji perimtų Kultūros rėmimo fondo funkcijas, o Kultūros ministerija, pasak ministro, neskirstytų jokių lėšų, išskyrus Nacionalinių kultūros ir meno premijų skyrimą, užsiimtų teisėkūra, nagrinėtų skundus, spręstų strateginius klausimus. Tačiau svarstyme suabejota, kas spręs Lietuvos kultūros politikos klausimus ir ar kultūros ministras vienas pats nustatys visos Lietuvos kultūros prioritetus. Pasak A. Gelūno, kaip patariamasis organas liks veikti Kultūros ir meno taryba prie Kultūros ministerijos.
Savo pasiūlymus bei pastebėjimus rengiamam Projektui galite siųsti iki rugpjūčio 10 dienos.
Su projekto pristatymu galite susipažinti ČIA.
Ar čia galima keiktis? Nes tokia yra mano reakcija į dar vienos pinigų skirstytojų šutvės sukūrimą. Palikit tuos pinigus žmonių kišenėse ir jie patys susiorganizuos tiek meno, kiek jiems reikia ir dešimtis kartų pigiau. Vieni statys paminklus savo dievukams, kiti pirks bilietus į koncertus, dar kiti- taupys kelionei ar emigracijai į kultūringas šalis, o kiti tik patogiai atsiloš prie teliko su alaus butelaičiu rankoje.
“Meno ekspertas” yra toks pat mitas, kaip ir “Dievo vietininkas” ar “Karmos tvarkytojas”- visi jie yra tik manipuliatoriai, vienoje rankoje išgarindami pinigus kita ranka iš oro traukia spalvingas nosinaites ir mojuoja prieš mūsų atvėpusius žandikaulius. Na, ką gi, pasiruoškime dar vienam magiškajam spektakliui. Dieviškieji ekspertai už dieviškas babkes parodys mums ko dar nematėme…