V.V.Landsbergis. Žilvinas

I
skubiai pažadino mus, aprengė: jūs turit pamatyt
kaip bus dorojamas pabaisa, išniekinęs mūs giminę! Jau švito
kai susirinkome pajūry. Ant kranto nekvėpuodamas tysojo Žilvinas
vos primerktom akim (sakytumei užmigęs) tik šonas
perdurtas, į krantą plakės kruvina puta

II
tai didelis, gyvatė! – dėdulės balsas (vyriausio Eglės brolio)
išties nemažas – pritarėm: net dešimt žingsnių suskaičiavom
žygiuodami šalia tos kirmėlės, kadais pagrobusios mieliausią mūsų
tetą. Glotnus ir žvilgantis, tarytum ruonis ar banginis. Ir šnervės
rodos, virpa… Kaži ar milžinui dar skauda? Apstojome ratu, žvarbu
čekšt čekšt – tai ko dar laukiam kalendami dantim? Mes tuoj
dalgius ištiesintus galąsti baigė dėdės (tarp jų
ir mano tėvas)

III
žvejai kapojo dalimis: pirmiausia
atskirkime nuo kūno galvą, tada ir liemenį
į penkis gabalus suraikė, pjūklu nupjovė kojas. Jau buvo
bemetą į jūrą – sustokit!!! (mano tėvas) O jeigu atsigaus?
juk vandeny gyvatė gali susijungt! Minėsit mano žodį
tarsi banga nušluos mus! Jis kerštingas!

IV
pabūgę Žilvino rūstybės
jie ėmė tartis pašnibždom (ausis įtempę klausėm)
ką darom, broliai? Vidurinysis bandė nusiplaut rankas
krauju pasruvusias, jos dreba: reikėtų išvežiot po kraštą
užkasti tolimuos pakampiuos, supilt milžinkapius septynis
ir tesiilsi! Kiti apsidžiaugė, kaipmat pakinkė arklius – vežimuosna šiaudų
kad kraujas susigertų ir nelašėtų vežant: greičiau greičiau
nes tuoj pabus Eglutė! Nė žodžio, vaikai –
marš namo
nespėjome: rausva šviesa per visą dangų
o trenksmas tik po to, visai šalia. Į žolę…
į žolę kritome veidais – nejau mėnulis?

V
per slenkstį šliaužėm cypdami ir lindome po lova
sušlapę it šunyčiai: teta medžiu pavirto!.. Teta medžiu
parlėkusi iš kiemo vapa sesė: pati mačiau pati savom akim
be perstojo Perkūnui blyksint… Likau prie jūros
už akmens… pati mačiau – kartojo užkerėta, o mes
ramint: nenusimink! Mes dėdę Žilviną atkasim
sudėsime jo kaulus – kaipmat atgis, juk taip
šnekėjo dėdės! O ji tik galvą purtė – pati mačiau
Perkūnui griaudžiant, pati mačiau
nueikit jeigu netikit

VII
kieme tyku ir anei dvasios: pakrantėje
apsvilusi nuo žaibo eglė, už jos trys pusbroliai
tik drebulė ilgai pavirsti negalėjo, įbridus dairėsi į jūrą
sugrįžusi prigludo prie mamos… Sesuo delnan man
įbruko savo ranką: nejau jau niekas niekada
su dovanom nebeišeis iš jūros? Nejaugi sodžiuj liks tik tie
apsiginklavę dalgėmis ir šakėm
nejau tik tie…

VIII
nutilk: praeis saulėlydžių daugybė šimtmečių (juk reikia
sesę nuraminti) atjos ant balto žirgo karaliūnas ir ims ieškoti
septynių kalvų (visi seniai užmiršę bus, bet žirgas ves neklysdamas)
kai pernakvos užkopęs ant pirmos, pažadins kojas Žilvino
paskui milžinkapiuos nakvodamas ir liemenį sudės iš gabalų
tada ir galvą ras ant kalno keteros padėtą tartum kriauklę
ir milžinas pabus, po jo
ir eglė