V.Gedvilas. Kas kaltas ir ką daryti dėl to, kad Lietuvoje nuvertėjo mokytojo profesija?

Didelė laimė gyvenimo kelyje sutikti Mokytoją — žmogų kūrybingą, kantrų, mylintį vaikus, kurio žinios, intelektas, asmeninis pavyzdys įkvėptų norą tobulėti, dirbti, gyventi prasmingai ir dorai. Nuo gerų mokytojų didele dalimi priklauso mūsų vaikų ir mūsų valstybės ateitis. Nusprendusieji tapti mokytojais pasirenka prasmingą, labai sunkią, bet tuo pačiu labai reikalingą profesiją. Tai ateities kūrėjo profesija.

Pedagogas ne tik moko ir auklėja vaikus, bet kiekviename iš jų turi atrasti talentus, įvairius gebėjimus, juos ugdyti. Mokytojui patikėta globoti, brandinti kiekvieną žmogų, siekti, kad jis taptų kūrybingas, darbštus, doras, užjaučiantis, gebantis padėti silpnesniam. Tačiau kas atsitiko su mokytoju nepriklausomoje Lietuvoje?

Nuo nepriklausomybės paskelbimo kiekviena nauja valdžia bandė savaip pertvarkyti švietimo sistemą. Kito viskas, tik ne mokytojo statusas. Nebuvo daroma nieko, kad pedagogo profesija taptų gerbtina bei vertintina. Ne išimtis ir naujasis Švietimo įstatymas.

Taip valdančiųjų išreklamuotas, susiklosčiusios padėties jis nepakeitė. Daug kalbėta apie mokyklų tinklo optimizavimą, naują finansavimo sistemą, naujų mokyklų tipus, švietimo prieinamumą ir kokybę, tačiau diskusijos apie mokytojo profesijos išskirtinumą, mokytojo statuso pagerinimą bei išskirtinių socialinių garantijų mokytojams suteikimą liko už Vyriausybės darbotvarkės ribų.

Šiandien mokytojas Lietuvoje bejėgis, beteisis, apkrautas pareigomis ir gražiais bei skambiais šūkiais. Nors per nepriklausomos Lietuvos istoriją kelis kartus buvo mažinamas mokytojų darbo krūvis, atsisakoma nereikalingų planų, ataskaitų pildymo ir rengimo, tačiau iš esmės nei mokytojo atlyginimas, nei statusas nekito. Ir tai vis dar tęsiasi. Toliau smulkmeniškai apskaitomas jo darbo krūvis, dėl mokinių skaičiaus mažėjimo neauga atlyginimai, darbo sąlygos iš esmės nekinta, o darbas dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje mokytojui yra tik siekiamybė.

Mokytojo teisės Lietuvoje

Kokias teises turi Lietuvos mokytojas? Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme yra numatytos septynios mokytojo teisės. Labai ironiška, kad tame pačiame įstatyme taip pat yra numatyta 10 mokytojo pareigų ir net 11 mokinio teisių, bet tik 3 pareigos!

Nors švietimo įstatyme taip pat yra ir mano pasiūlyta mokytojo teisė siūlyti mokyklos vadovui skirti vaikui už švietimo įstaigos vidaus tvarkos taisyklių ir mokinio elgesio normų pažeidimus drausmines auklėjamojo poveikio priemones, bet praktiškai mokytojas jos negali pritaikyti, nes gali prarasti mokinį, o tuo pačiu ir finansavimą tam mokiniui. Dėl to sumažės mokinių skaičius, sumažės mokytojo atlyginimas, o gal jis ir visai praras darbą.

Dar vieną švietimo įstatymo „naujovę“, kuri tikrai nesustiprins gero mokytojo profesijos vardo — tai leidimas dirbti mokytoju asmeniui, studijuojančiam aukštojoje mokykloje pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo programas. Tokį leidimą aš vertinu kaip aukštų profesinių reikalavimų mokytojo profesijai naikinimą. Tai reiškia, kad iš vienos pusės ateityje mokyklose daugės nekvalifikuotų mokytojų, bet tuo pačiu daugėja bedarbių mokytojų. Tačiau atsakingos valdžios institucijos dėl to galvos nesuka ir į tai dėmesio nekreipia.

Atmeskime visas butaforines mokytojo teises ir neliks beveik nieko. Mokytojas Lietuvoje negali apsaugoti nei savęs, nei visos klasės nuo nedrausmingai besielgiančio mokinio. Pedagogas tiesiog neturi teisės išvaryti mokinio iš pamokos. Taip nukenčia ne tik mokymo kokybė, bet ir patys mokiniai, ypatingai tie, kurie nori mokytis.

Lietuvoje mokytojas priverstas „kovoti“ su mokinių žaidimais mobiliaisiais telefonais pamokų metu. Jis neturi teisės atimti iš mokinio jo asmeninio daikto. Tačiau joks mokinys nesineštų mobiliojo ryšio telefono į pamoką, jei žinotų, kad mokytojas turi teisę jį konfiskuoti. Tačiau mokiniai puikiai išmano tik savo teises ir sumaniai jomis naudojasi.

Daugelyje mokyklų yra mokinių, piktybiškai nelankančių pamokų. Dėl ydingo principo, kai lėšos yra skiriamos vieno mokinio ugdymui, kurią Seimo opozicija kritikavo nuo pat pradžių, tokie mokiniai sėkmingai „gyvuoja“ sąrašuose, nors pamokų nelanko. Direktoriai reikalauja iš mokytojų grąžinti tokius mokinius į mokyklą, bet mokytojai nieko negali padaryti. Nei pokalbiai, nei prašymai nepadeda. Klasių auklėtojai klusniai prisiima kaltę dėl abejingų mokinių, nes to nepadaro nei patys mokiniai, nei jų tėvai.

Nuvertinta pedagogo profesija

Lietuvoje mokytojas socialinėmis garantijomis beveik niekuo nesiskiria nuo kitų profesijų atstovų. Seimo opozicija ne kartą sakė, ir teikė atitinkamus įstatymų projektus, kad už tokį sunkų ir atsakingą darbą, kurį lydi psichinė ir emocinė įtampa, mokytojai turėtų turėti galimybę anksčiau išeiti į pensiją, paliekant galimybę turėti bent kelias pamokas per savaitę. Tačiau iki šiol valdantieji šias idėjas atkakliai blokavo, nors visoje civilizuotoje Europoje mokytojo profesija jau seniai pripažinta ne tik kaip garbingiausia, bet ir kaip sunkiausia.

Štai Prancūzijoje mokytojai turi teisę išeiti į pensiją nuo 60 metų amžiaus, o pradinio ugdymo mokytojai — nuo 55 metų amžiaus. Šioje šalyje mokytojams suteiktas valstybės tarnautojo statusas. Jie gauna įvairias valstybės išmokas šeimai, tokias kaip mokslo metų pradžios išmoka, mėnesinės išmokos šeimai už vaikus, paramos šeimai išmoka, vaikų auginimo išmoka ir pan.

Lietuvoje mokytojo alga priklauso nuo darbo stažo, kvalifikacijos laipsnio bei pamokų skaičiaus. Tačiau didelį darbo stažą turinčio ir metodininku esančio mokytojo atlyginimas tik nežymiai skiriasi nuo jauno specialisto darbo užmokesčio. Taip neturėtų būti.

Kaimyninėje Lenkijoje mokytojas už tam tikrą darbo stažą gauna konkretaus dydžio premijas. Pavyzdžiui, už 20 metų darbo stažą gauna 75 proc. mėnesinio atlyginimo dydžio premiją, o už 35 metus — net 200 proc. atlyginimo dydžio premiją. Mokytojui taip pat priklauso papildomas metinis atlyginimas.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje mažų miestelių ir rajonų mokyklos sunkiai prisikviečia mokytojus dirbti, o prisivilioti jauno specialisto beveik neįmanoma. Lenkijoje mokytojas, įdarbintas kaimo vietovėje, turi teisę į gyvenamąsias patalpas, pinigus butui, 10 proc. pagrindinio atlyginimo priedą, 25 a. žemės sklypą, o išėjęs į pensiją lieka gyventi ten pat. Suomijoje mokytojams papildomos pareigos kompensuojamos pridedant atlyginimą arba priemokomis. Deja, Lietuvos mokytojui belieka pasvajoti apie tokias sąlygas. O juk tai vienas iš būdų prisivilioti mokytojus dirbti rajonuose, mažuose miesteliuose.

Kaimyninės Lenkijos patirtis atrodo labai patraukliai. Mokytojas šioje valstybėje gali turėti atostogas sveikatai stiprinti. Atostogų metu pedagogas gauna pagrindinį atlyginimą ir atitinkamus priedus, išmokas. Pavydėtinas požiūris į mokytoją, maloniai stebinantis jo darbo vertinimas. Neišvengiamai kyla klausimas: kodėl lenkai gali gerbti ir mylėti savo mokytojus, o mes — ne.

Gerbkime mokytoją

Kas galėtų padėti mokytojo profesijai išsiskirti? Tai ne tik paankstinta pensija ir pakeltas atlyginimas, bet ir išskirtinės sąlygos jauniems žmonėms pasirenkant šią profesiją, juk į pedagogines specialybes šiuo metu stoja kas tik netingi, todėl ir turime tokį rezultatą.

Daug kas gali pasakyti, kad šalyje krizė, kad valstybės biudžete ir taip nėra pinigų, tad ir užtikrinti mokytojų materialinės gerovės nėra iš ko. Tačiau esu tikras, kad mokytojų padėtis Lietuvoje pasikeistų, jei Vyriausybė skirtų daugiau dėmesio šiai prioritetinei sričiai bei profesijai. Deja, tenka pripažinti, kad kol kas mokytojo profesiją ši Vyriausybė vertina tik žodžiais, o realių sprendimų nesimato. Juk Seimo daugumos priimtame Švietimo įstatyme taip ir neatsirado nė vienos nuostatos, kuri leistų atkurti ir puoselėti mokytojo autoritetą, gerą mokytojo profesijos vardą.

Mokykla prasideda nuo mokytojo. Mokytojas turi būti gerbiamas ne tik kolegų, mokinių, jų tėvų, bet ir pačios valstybės. Nuo šalies požiūrio priklausys, kokie mokytojai ir kaip jie mokys mūsų vaikus. Žinoma, tenka pažymėti, kad vien noro keisti situaciją nepakanka, tačiau suvokti ir įvardyti problemą — pirmasis žingsnis, kurį būtina žengti jau dabar.

Tiek laiko jau skyrėme švietimo reformai, eksperimentams, gal pakaks? Geriau pasekime kitų Europos valstybių pavyzdžiu ir pasidomėjus kitų Europos valstybių požiūriu į mokytojo darbą galime pritaikyti savo šaliai geriausius, jau išbandytus ir seniai veikiančius variantus.