Jūratė Juršienė, www.delfi.lt
„Bijoma kitos kultūros tik tada, kai savos nemyli ir nepuoselėji. O jeigu savą gerbi, tai ir kaimyną gerbsi. Juk tai yra pagarba. Ir kažko išmokti reikia, o ne užsidaryti savo kiemelyje. Pažinimas kitų kultūrų tikrai yra reikalingas. Pažinti save per kitą, iš šalies pasižiūrėti į save. Ir apsikuopti, ir svečią pasikviesti, ir pasididžiuoti“,- sako žinoma lietuvių menininkė Dalia Dokšaitė, vienintelė Lietuvoje tapanti sumi-e technika, kurią pažino studijuodama senuosius kinų raštus.
Tačiau tuoj pat priduria: „Fanu tapti man neįdomu. Būdama Japonijoje valgau tai, ką jie valgo, o Lietuvoj man cepelinas geras. Vidurio kelio ieškojimas visada yra įdomu. Ir savo savasties ieškojimas taip pat.“
Menininkė birželio 9-12 d. Vilniuje vykstančioje bonsai parodoje ir Japonijos kultūros festivalyje pristato savo sumi-e technika tapytų darbų ciklą „Sakrališkasis Vilnius“.
Pirmoji pažintis su Japonija – per Kurilus
Dailininkė su Japonija susipažino 1994 m. Tačiau prieš tai dar buvo pažintis su Kurilais, kurie ją ir atvedė į Tekančios Saulės šalį. „Toks lyg atsitiktinumas. Lyg netyčia“,- prisipažįsta menininkė.
„Prieš 30 metų, kai buvau dar Dailės Akademijos studentė, Kuriluose turėjau pažįstamą, kuris man atsiųsdavo japoniško porceliano. Tai buvo dar Sovietų laikai. Dabar turiu didžiulę to porceliano kolekciją. O ant to porceliano – sumi-e piešinukai ir kaligrafiniai dalykai. Aš kopijuodavau nuo to porceliano sumi-e paveiksliukus ir siųsdavau į Kurilus savo darbus, o man atsiųsdavo porcelianą. Tokie būdavo mūsų barteriniai mainai“,- prisimena D.Dokšaitė.
Sumi-e sako suradusi pati tiesiog bibliotekoje. Tas kelias buvo toks tarsi netyčia. „Priemonių nebuvo, dirbau akvarele. Nuo 1994 m. , kai atsivėrė sienos sienos ir japonai atvažiuodavo į Kurilus, man labai daug padėjo vienas ponas iš Hokaido. Jis verslininkas ir pakvietė mane dalyvauti sumi-e parodose, atsiuntė pirmas priemones, pirmą teptuką, pirmą tušą. Tada pradėjau dirbti rimtai sumi-e. Kaligrafija pradėjau domėtis vėliau. Kadangi mano mokytojai buvo ne japonai, o kinų knygos, jų senieji traktatai, iš ko kažkada mokėsi ir japonai, tai aš, būdama visai švari, neturėdama nieko viduje, mokiausi iš to, iš ko kažkada mokėsi patys japonai. Vėliau man pagelbėjo japonai, kurie man padėjo surasti geriausius meistrus savo šalyje“,- į kelio pradžią sugrįžo menininkė.
Vėliau per Kurilus D.Dokšaitė pasiekė Japoniją, pirmiausia Hokaidą, paskui – Tokiją, kur dalyvo daugelyje parodų. Dalyvaudama dar pirmoje parodoje gavo Grand Prix.
Įtraukė hieroglifai ir senosios kultūros
Paskui pradėjo mokytis japonų kalbos, kad galėtų perskaityti tuos hieroglifus. „Ir įklimpau į visa tai kaip reikiant Vilniaus Universiteto Orientalistikos centre,- nusišypso. – Ta kalba visam gyvenimui, bet neturint japonų kalbos ir visų tų hieroglifinių dalykų pagrindo, negalėtum mokytis ir tos pačios kaligrafijos, neturėtum supratimo. Nes apskritai visa japonų kultūra yra hieroglifinio mąstymo. Taip per tą hieroglifą daug ką atradau. Ir po šiai dienai mokausi įvairių stilių, pati ir dėstau. Dėstau ir mokausi – tai yra geriausias būdas mokytis. Tai yra be galo įdomu, studijuoju kinų kultūrą, Korėjos, japonų. Kadangi neradau dėstytojų, kurie dėstytų mano studijai, dėstau pati ir dabar tuo labai džiaugiuosi“,- žibančiomis akimis pasakoja dailininkė.
Paklausta, ar sumi-e technika tokia pat sudėtinga, kaip ir japonų kalba, D.Dokšaitė nusišypso: „Kantrybės reikia visur. Ir tai technikai taip pat reikia labai daug kantrybės. Tačiau pati technika tėra pirmas laiptelis. O toliau yra dar didesnė gelmė. Ta technika tikrai yra viena sudėtingiausių, jos klodai yra milžiniški. Kaip sako, tai iš kažkur nuleido Dievai. Taip ir yra. Nes tas ryžinis popierius yra labai plonas ir be galo jautrus, o jame telpa visa Visata. Jo santykis su teptuku yra visai kitoks, negu kad mes esame įpratę Vakaruose.“
Anot dailininkės, „Viskas yra taip pat ir kitaip… Tai ta erdvės pajauta, paprastumas, iki ko kelias yra ilgiausias. Nes daug pasakyti yra nesudėtinga, o keliais žodžiais išreikšti esmę yra nepaprasta. Tai yra tiesiog sielos kalba“.
Japonija – įdomu, Lietuva – dar įdomiau
„Iš tiesų nuvažiavus į Japoniją matosi labai daug tų kičinių dalykų. Bet ko ieškai, tą atrandi,- prisipažįsta D.Dokšaitė. -Ta pati sumi-e technika, kuri praktiškai atėjo iš Kinijos, dabar jaučiamas jos atgimimas. Jie labai džiaugiasi, nes sumi-e tampa vienomis didžiausių parodų Japonijoje. Bet profesionalumo ten labai pasigendu. Gal labiau tos natūros kopijavimas, gal tos minties esmės nebuvimas… Tad jiems yra labai įdomu tai, ką aš darau. Jie įsileido mane netyčia, o paskui taip išėjo, kad aš jau esu ir manęs jau neišimsi niekaip iš ten… Tik man paskui tai tapo nebeįdomu ir gaila laiko parodoms Japonijoje. Nes važiuodavau tik atsiimti prizų. O man dabar rūpi kiti dalykai“.
Menininkės teigimu, gyvenime atsiranda prioritetai. O tam, ką nori pasakyti, reikia daug susikaupimo. „Dabar jau galvoji, taupydamas laiką, kas yra tau svarbiausia. O man yra svarbiausia mano Lietuva. Ta Japonija, kurią aš norėjau pažinti, kiek galėjau, tiek ją lankiau, važinėjau, skaičiau. Visa tai be galo įdomu ir neišsenkama. Bet Lietuva man yra dar įdomiau. Taip kad per tą techniką aš kalbu apie tai, kas man svarbiausia. O būtent per ją aš galiu kalbėti apie tai, apie ką aš noriu kalbėti. Per tą jautrumą, įsiklausyti į save, pajausti, kas aš esu, kur yra mano gelmė, kokia yra tos baltų kultūros esmė“,- savo šaknų neslepia ieškanti D.Dokšaitė.
Dailininkė džiaugiasi atradusi sumi-e. „Ta technika man duoda galimybę dirbti taip, kaip aš matau. Būdama Japonijoje rengiau ir personalines parodas ir jiems tai buvo be galo įdomu. Kitokie darbai, kitas priėjimas. Bet tai yra sumi-e darbai. Ir jie medituodavo prie jų. Reiškia, tai yra esmė – kalbėt sava kalba. Ne kopijuoti tai, ką jie daro, nes tai yra jų savastis, o mano savastis yra ta technika išreikšti save ir pajausti tą gelmę. Aliejus man to nedavė. Labai jį mėgau, jo spalvas, bet trūko to, ką atradau šitoje technikoje.“
Menininkė sako nesutikusi daugiau sumi-e technika tapančių dailininkų ne japonų, ji viena buvusi iš to kito pasaulio. „Aš ėjau atvira širdim, nežinodama, kas tai yra, tik skaitydama ir vis eidama toliau ir toliau taip žemaitiškai. Man tai buvo įdomu ir po šiai dienai labai įdomu. Jeigu žinotum tą visą kelią, taip atsigręžus atgal, gal net nepradėtum eiti. Bet einant po truputį padaromi ir visi tie didžiausi darbai – nuo to labai paprasto pirmojo žingsnelio.“
Svarbiausia daryti tai, kas tau įdomu
Pašnekovė prisipažįsta nesiveržianti dalyvauti parodose. Kai yra pakviečiama – dalyvauja, tačiau pati poreikio nejaučianti. „Aš visada darau tai, kas man įdomu. Tas temas vystau, kurios man įdomios. Net nedarau jokių užsakymų, kad sau neblaškyčiau to vidinio pasaulio, kuriame esu susikaupusi. Nežinau, ko gero, kai eini savo keliu, kažkas padeda iš viršaus. Tikrai taip yra. O jeigu tu dėl takelio – dėl pinigų, dėl ko nors nukrypsi, nežinia kaip bus. Bet man tai yra neįdomu. Darau egoistiškai, bet tai, kas man įdomu. Dėstau kitiems, perduodama tai, kas man įdomu ir atvira širdimi maksimaliai atiduodama, ką galiu atiduoti. Ir tuo pačiu pasikraunu“,- meno burtus sklaidė D.Dokšaitė.
Ir iš Lietuvos sako už jokius pinigus nebėgsianti. „Man milijonus ir aukso rūmus duotų, niekur nebėgčiau, nes man čia yra gera. Būsiu biedna, bet čia. Nežinau, kodėl. Dėl kitos aš nemirčiau kultūros, o dėl savo – galėčiau. Reiškia, kraujas kažką šneka. Aš gimiau čia, reiškia ne šiaip sau. Kažką turiu čia padaryti ir padaryti maksimaliai tai, ką aš galiu savo žemei. Juk savo sienos šildo ir globoja. Visada gera grįžti į namus. O man namai tai yra čia. Ir aš labai juos myliu. Ir noriu duoti. Ir manau, mums visiems priklauso ne reikalauti, o maksimaliai duoti. O gyvenimas yra įdomus ir pilnas, kai pats režisuoji.“
Susipažinti su daugiau Japonijos menų galėsite VI-ojoje Tarptautinėje bonsai ir suiseki parodoje bei II-ajame Japonijos kultūros festivalyje, skirtame Lietuvos – Japonijos diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmečiui. Paroda vyksta birželio 9-12 d. Vilniaus “Litexpo” parodų rūmuose.
