J.Bielinis. Ko verta Voldemaro Tomaševskio mintis: „lietuviai turi integruotis, o ne mes…“

Jurgis Bielinis, www.slaptai.lt

LNK televizija yra parodžiusi lenkų graudžius verksmus, kad juos nutautina… Lenkai mums, lietuviams, niekad gero nelinkėjo ir džentelmenais su mumis niekad nebuvo.

Tai jų iniciatyva buvo pasikviesti kryžiuočių ordiną kovoti su pagonimis aisčiais.

Pirmutiniai ryšiai tarp lietuvių ir lenkų valstybių užsimezgė 1325 m. Gediminui ištekinus dukrą Aldoną už lenkų karaliaus Lokietkos sūnaus Kazimiero. Ne aukso, sidabro kraitį įdėjo, bet tūkstančiai Gedimino belaisvių Lenkijon Aldoną nulydėjo. (Lietuvos karo lakūnas Aleksandras Kostkus, grįžęs iš Sibiro lagerių, ėmėsi tapyti Lietuvos istorijos temomis. Yra nutapęs Aldonos palydą – neužmatomą išlaisvintų žmonių vorą  keliaujant uošvijon). Taip buvo sustiprinta sąjunga kovoje su kryžiuočiais. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Aldonos anyta labai nemėgo.

Bendras priešas – kryžiuočiai lenkus ir lietuvius tolesnėm kovon Žalgirio kautynėmis su kryžiuočiais jungė. Dažni  krašto puolimai vertė Vytautą krikštytis. Kryžiuočiai už krikštą reikalavo Žemaitijos. Lenkai tokių sąlygų nekėlė. Be to, Jogaila jau sėdėjo Lenkijos soste. Ir Vytautas susigundė krikštą priimti iš lenkų rankų… Masiškai kunigai su savo bažnyčios tarnais, ne pačiais geriausiais, važiavo Lietuvon, krikštyti. Vytauto įsakymu čia jiems duodavo žemės kartu su kelių kaimų žmonėmis, idant steigtų parapijas, darbo jėga aprūpintų statant bažnyčias, vienuolynus, o dvasiškius – maistu, viskuo tuo, ko reikia pragyventi.

Taip prasidėjo pirmieji valstiečių nesutarimai su lenkų dvasiškiais. Nepaklusnius, neįtikusius lenkų dvasiškiams, jie skųsdavo vietiniams valdovams, kurie žiauriai juos baudė. Patys dvasiškiai ir jų bažnytiniai tarnai nebuvo uolūs katalikai: amoralūs, mėgdavo išgerti. Lenkų misionieriai nesistengė išmokti lietuviškai… Tai labai kėlė lietuvių nepasitenkinimą. Taip buvo padaryta įžanga į baudžiavą. Lenkų bažnytinių vadų įsakymu Lietuvos bažnyčių priklausomybė buvo priskirta Gniezno arkivyskupijai, kuriai negalėjo daryti įtakos Didysis Kunigaikštis. Ji tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės lenkinimo židiniu. Vytautas suprato, kad per bažnyčias Didžiojo Kunigaikščio valdžia tampa priklausoma nuo lenkų bažnyčios ir ėmėsi žygių karūnuotis karaliumi.

Vakarų karaliai, imperatorius Vaclovas ir popiežius Martynas V, tam nesipriešino ir per žygūnus išsiuntė Vytautui karūną su palaiminimu. Karūnavimas turėjo įvykti Lucke 1430 m. rugsėjo 8 dieną. Lenkai rezgė intrigas, nes jau buvo numatę, kad Vytautui per krikštą suvedžiota auka tapus karaliumi, LDK pasidarys nuo jų nepriklausoma ir teisiškai nebegalės paveikti karalystės įpėdinių… Lenkai gabenamą karūną Vytautui į Lucką, apmušę žygūnus, pagrobė. Antrą kartą Vytautui buvo paruošta karūna, tačiau jis jos nebesulaukė. Jau buvo senas, nukritęs nuo žirgo mirė. Neapsaugojo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės nuo lenkinimo.

Lenkų klastingumą yra pabrėžęs Krėvė–Mickevičius savo „Dainavos šalies padavimuose“, Vytautas Petkevičius „Molio Motiejus – žmonių karalius“ knygoje ir mes, besidomintys Lietuvos istorija, pažįstame tuos klastūnus. Vytautui mirus, Jogailos jauniausias brolis Švitrigaila pareiškė pretenzijas į  LDK  sostą. Tapęs Didžiuoju kunigaikščiu, pareiškė savo savarankiškumą, paskelbė apie visišką ryšių su Lenkija nutraukimą (1430–1432 m.). Lenkų ponai išsigando, kad auka gali pabėgti ir ginklu palaikė Zigmantą Kęstutaitį (1432–1440 m.). Jis, padedamas lenkų kariuomenės, tapo LDK valdovu. Lenkai,  bijodami, kad tas nepasektų Vytauto, Švitrigailos  pavyzdžiu, pasiūlė jam tapti Lenkijos karaliumi ir LDK kunigaikščiu. Reikia manyti, kad Švitrigaila gerai išmanė lenkų karaliaus dvaro politinę „virtuvę“, kurioje karalius buvo ne pagrindinis valstybės asmuo.                                                                                                                                               

Taip lenkų ponai visus gediminaičius, siekdami savo tikslų, į savo karalystės sostus buvo pasisodinę: Kazimierą  1440–1492 m., Aleksandrą 1492–1506 m., Zigmantą II 1556–1548 m., Zigmantą Augustą 1548–1572 m. kartu jiems leisdami būti ir LDK kunigaikščiais. Zigmantas Augustas buvo bevaikis. Tad su juo pasibaigė Gediminaičių dinastija. Tas nelaimėlis gediminaitis   italės Bonos Sforcos sūnus – devintas vanduo nuo kisieliaus, pats grūste įgrūdo LDK į Lenkijos glėbį. Radviloms, žemaičių didikams vis nesutinkant pasirašyti unijos akto, jis perpyko ir vienu savo karališku parašu pataikaudamas lenkų didikams užrašė Ukrainos, gudų žemes. Reikia paminėti, kad karalienė Bona labai nekentė Barboros Radvilaitės. Abejojama, ar ji nebuvo nunuodyta. Per prastos kilmės būta marčios. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės lenkinimas įgavo pagreitį.

Lenkams ėmus valdyti Ukrainą, įvyko Bogdano Chmelnickio sukilimas. Maskva jį parėmė ir Žečpospolita neteko didelės dalies Ukrainos… Žečpospolita įgijo stiprų priešą – Maskvą, palaikiusią Bogdaną Chmelnickį. Lietuviai sukūrė LDK plėsdami ją vedybiniais santykiais ir gindamiesi ir gindami nuo totorių, mongolų, turkų, o lenkai – keisdami tautinę tapatybę. 

Nelikus paveldėtojų, Žečpospolitos karaliai buvo renkami iš kitų kraštų karališkų šeimų. Tai vengras Steponas Batoras  (1576–1586 m.). Geras jis buvo karalius.

Lenkas Jonas Sobieskis 1674–1696 m. Abu rūpinosi valstybe, abudu norėjo, kad jų sūnūs paveldėtų Žečpospolitos sostą. Bet kadangi jie buvo griežti, žiūrėjo tvarkos, lenkų ponai nesutiko jų sūnų rinkti karaliais. Bajorija filosofavo, kad geriau likti be kariuomenės negu užsidėti mokesčius. Kol ji būsianti silpna, tol nepavojinga savo kaimynams, niekas jos nepuls. Savo didžiules žemes pavedė globoti Šventajai Marijai, patys gi atsidavė nuodėmingoms orgijoms. Išrinko karaliumi svetimtautį, kuris davė daugiausia pinigų (rusų, vokiečių, saksų, prūsų pinigų davusį menkystą saksą Fridriką Augustą II (1697–1733 m). Jo valdymo metais į Žečpospolitą buvo įsileista Petro I kariuomenė kariauti su švedais, kurią karui pasibaigus „užmiršo“ išvesti ir savo glėbyje išlaikė 1,5 šimto metų. Švedų, rusų kariuomenės skersai ir išilgai marširavo po visą kraštą: plėšė, vogė, žudė. Kilo badas,  maras… Ypač nukentėjo Lietuva.

Tėvas pasistengė vėl už rusų ir vokiečių saksų prūsų pinigus išrinkti savo sūnų Fridriką Augustą III (1733–1763 m.). Jų  laiku gyvavo priežodis: „Valdant karaliui saksui, gerk, valgyk ir atsileisk diržo sagtį…“

Carų pasiuntiniai labai „saugojo“ demokratines šlėktų „veto“ teises… Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis bandė išsivaduoti nuo rusų globos, tačiau iš Katrinos pagalbos ir malonės neišmeldė. Nebepadėjo ir statuto liepos 3 d. priėmimas.

Nuo pirmos po Lietuvos krikšto dienos lenkai ėmėsi užvaldyti lietuvio dvasią ir keisti ją į lenkišką dviem frontais: per diduomenę ir per patį LDK kunigaikštį, kurio dvare buvo daugybė lenkų patarėjų (panašiai dabar turi dabartinė valdžia). Per bažnyčias lenkų dvasininkai išdrįso savo reikmėms skelbti, kad Dievas lietuviškų maldų, tos chamiškos kalbos nesupranta, kad baisus moralinis nusikaltimas taip pažeminti Dievą. Lenkams naikinti lietuvius tiko visos priemonės.

Mano pažįstamos Jadvygos Steponavičienės baudžiauninkų senelių šeimos dvarininkas labai nekentė ir jų pavardes pakeitė, pavadindamas „Sabak“. Dvaruose tik lenkiškai buvo kalbama. Bažnyčiose pamokslai tik lenkiškai sakomi. Lietuviškos išpažinties lenkas kunigas nepriimdavo… Lietuviškos mokyklos buvo uždaromos, lietuviški elementoriai draskomi, lietuviškoms šeimoms priskaičiuojami papildomi mokesčiai, papildomos prievolės (panašiai ir dabar yra)… Dargi namai atimami. Pasak baudžiauninkų poeto kunigo Strazdelio: „Vienoje pusėje klebonas, kitoje pusėje dvaras, tu nežinai, Dominykai, už ką tave bara…“ Apie tai 2 tomus gyvų prisiminimų pririnkęs ir išleidęs knygą „Baudžiava“ buvo Petras Ruseckas. Kiek pastangų turėjo padėti Vilniaus lietuviai, kol išsikovojo lietuviškai paklausyti pamokslą iš keliasdešimčių Vilniuje esančių bažnyčių, sau vienoje lietuviškai melstis. Tai buvo tikra lietuvių Golgota. Žydai turėjo teises, valstietis baudžiauninkas – jokių. Lenkas kunigas, dvarininkas, sulenkėjęs bajoras iki paskutiniųjų engė baudžiauninkus, vertė lenkais. Katalikų dvasininkija moraliai buvo pakrikusi. Iki to meto popiežių lietuvių nelaimių garsai nepasiekdavo arba būdavo užglaistomi. Ištisos baltų gentys prarado savo tapatybę.

Europoje kilo humanizmo sąjūdis, Liuteris skelbė tikėjimo reformą. Jo paragintas, kryžiuočių magistras Albrechtas tapo pasauliečiu kunigaikščiu. Siekdamas paveikti kaimynines šalis įtraukti į savo sferą, įkūrė universitetą, kvietė tų šalių jaunimą mokytis, konkuravo su katalikų bažnyčios mokymais. Per trumpą laiką katalikų bažnyčią paliko žymūs didikai dvarininkai su visais savo valstiečiais. Liuteris  paneigė, kad Dievas lietuviškai ir visaip kitaip nesupranta. Lietuvoje buvo statomos liuteronų, evangelikų, kalvinų bažnyčios. Katalikų dvasininkija susiėmė, priešinosi net ginklais. Zubiškėse su patrankomis šaudėsi. Katalikų vyskupai kvietėsi į pagalbą jėzuitus. Tie kūrė tautines mokyklas, tačiau didesnė dalis lietuvių baudžiauninkų ir dvariškių Rytų Lietuvoje jau buvo aplenkinti. Lenkų šlėktų, kunigų džiaugsmui jie neprotestavo, rašėsi lenkais, gudais, tuteišais…

1991 m. pavasarį buvau Minske, baltarusių socialdemokratų atkuriamajame suvažiavime. Atvažiavęs iš Maskvos profesorius, rodydamas žemėlapius, surašymo duomenis, aiškino „Lietuva prasideda tik nuo Kauno, žemyn Žemaitijon“. Iki ko nusigyvenome, kad rusų profesorius perdarinėja Lietuvos sudėtį!!! Atsibuskime!!! 

Dėl nesutarimų, konkurencijos tarp vadų, platesnių teisių valstiečiams nedavimo, sunkiai buvo paleidžiama iš baudžiavos – pralaimėti 1794, 1833–1863 m. sukilimai. Lenkų didikai rinkosi (apie 1867–68 m.) Paryžiuje tartis, ką veikti toliau. Tą sužinojęs knygnešys Jurgis Bielinis, savo iniciatyva ar kieno paragintas, vilkintis valstietiška sermėga, nusekė paskui. Susirado jų susirinkimo vietą ir klausėsi šlėktų kalbų. Daug jie ten aiškinosi apie pralaimėjimo priežastis, tačiau apie Lietuvos reikalus, jos dalyvavimo reikšmę tame sukilime, jos ateitį nė vieno žodžio nepasakė. Nebeiškentė žmogus, nužingsniavo į tribūną ir trumpai, griežtai pasakė: „Ne, ponai lenkai, užtenka, daugiau Lietuva su jumis, ponai lenkai, nebesusidės. Ji bus atskira Lietuvos karalystė, turės savo karalių…“  Taip buvo išsakyta bręstančios valstietiškos klasės nuomonė. Daugiau kalbėti nedavė… Šlėktos ėmė šaukti: „rusų šnipas, rusų šnipas…“

Griebė už sermėgos skvernų, apkumščiavo ir išstūmė laukan. Grįždamas Vokietijoje atspausdino LDK Vytauto laikų žemėlapį nuo jūros iki jūros, norėjo parodyti saviškiams, kokia Lietuva buvo, tačiau muitinėje tuos žemėlapius atėmė…  Besivažinėdamas su sūnumi Kipriuku knygnešio keliais, botkočiu rodydavo ponų dvarus ir aiškindavo jų atliktus „gerus darbus“ – po baudžiavos panaikinimo iš gerų žemių smurtu iškeltus valstiečius nugrūdo į pabalius.

Jei Lietuva nebūtų sulenkinta, nebūtų sustiprėjusi ir Lenkija. Po 1863 m. sukilimo rusų carinė valdžia kirto per silpniausią grandį: ėmė Lietuvą rusinti. Lietuvos katalikų, dauguma kunigų jau  buvo kilę  iš „prastuomenės“, iš lietuvių ir turėjo vyskupą Motiejų Valančių, nedidelį būrį kunigų ir pasauliečių inteligentų. „Vaikeliai, su didžia meile ir pagarba atminkim Jį ir tarkim jų Vardą“.  Atbundantys „litvomanai“ vis plačiau niūniavo: „Kad tu gudai nesulauktum, nebus taip kaip nori, žlugs tavo sumanymai nedori…“ Radosi šimtai rašytojų, tūkstančiai knygnešių. 1904 m. gegužės mėn. 7 d. uždainavo ir rusams, lenkams: „ …žlugs tavo sumanymai nedori…“

Baigėsi pirmasis pasaulinis karas. Rusai (valdžia) savo sumanymus atidėjo ateičiai, lenkai „Eščio  Polše nezginelo, eščio kura v rebce“ – tebevykdė Žečpospolitos atkūrimą. Lietuva apiplėšta iki siūlo  galo, persirgusi visomis šiltinėmis, difteritu, nualinta. Savanoriai basi ir nuogi išgrūdo iš krašto bermontininkus, bolševikus, lenkus… atsiėmė  Klaipėdą… ko Vytautas nepadarė. Lenkai įkyriai skundė Lietuvą prancūzams, visam pasauliui, kad lietuviai dedas su bolševikais, tiktai jie, lenkai, tegali juos užlaikyti. Šaukė „marš do Kovno“.  Lenkai sulaužė Suvalkų sutartį. Vyko aršūs mūšiai. „…Ties Širvintais ir Giedraičiais priešo kūnai nesutilpo ant kraujų pražydusios lankos…“ Lenkai šaukėsi Europos pagalbos, nes dar šiek tiek, ir Gedimino pilis būtų buvusi atvaduota.

Prancūzai, kitos valstybių atstovai skubiai įsikišo ir pareikalavo sustabdyti mūšius. Žadėjo, kad teisingai „tautų teismas išspręs bylą…“ Tačiau Vilniaus kalneliai, Suvalkų lygumos liko okupuotos. Lietuviškos mokyklos buvo uždaromos – lietuviai mokytojai vejami iš krašto. Vyko lietuvių žudynės. Žinios pasiekė Kauną, kad Babtuose kuriama lenkų valdžia. Nuvyko „Geležinio Vilko“ būrys. Suėmė ir vežasi į Kauną. Kalbasi lenkiškai. Pagaliau vienas babtiškis neiškenčia ir sako: „Ponuliai, mes visi esame lietuviai ir lietuviškai kalbame, tik pas mus čia atvažinėja tokie, kurie aiškina, kad Lietuva neišsilaikys ir čia bus Lenkija. Tik prie Lenkijos reikia glaustis. Jaunieji Lietuvos generalinio štabo karininkai, man gerai pažįstamas Petras Ruseckas, savo atsakomybe su draugais imasi išaiškinti PVO organizacijos sukilimo organizatorius. Kauno komendantūros Bobelio kariai durtuvais išbado bulvių lauką ir randa katile dokumentus… Vilniuje organizuotas sukilimas žlugo.

Ne visi bajorai buvo visai sulenkėję. Broliai Stanislovas ir Gabrielius Narutavičiai iš Žemaitijos buvo išsimokslinę vyrai. Stanislovas buvo advokatas, visuomenės veikėjas, 1917 m. ruošė Vilniaus konferenciją, buvo išrinktas Tautos Tarybos nariu. Pasirašė Vasario 16 Nepriklausomybės aktą. Gabrielius – inžinierius, Ciuricho profesorius, statė vandens jėgaines. 1920 m. persikėlė gyventi į Varšuvą. Buvo paskirtas viešųjų darbų ministru. 1922 m. jį pasiuntė į Vilnių užsiimti jo reikalais. Čia kalėjo daug lietuvių. Jis juos „ištrėmė“ į Kauną. Tais pačiais metais gruodžio 14 d. Gabrielius buvo išrinktas Lenkijos Prezidentu. Po dviejų dienų Lenkijos Prezidentas, kaip garbus svečias, aplankė E. Nevedomskio parodos atidarymą ir jo buvo nušautas. Paties Nevedomskio būta karšto nacionalisto. Matyt, už tai, kad Prezidentas paleido lietuvius kalinius. E. Nevedomskį labai palaikė panašūs į jį žmonės, tai nedaug ką jį nuteisė. Dar manau, kad lenkai jį rinko prezidentu, kad tas padėtų atkurti Žečpospolitą. Tai labai panašu į anuos gediminaičių  palikuonių,  LDK kunigaikščių, rinkimus Lenkijos karaliais.  Jeigu to nebūtų atsitikę, visai kitaip būtų klostęsi vėlesni įvykiai.

Prisimenu tuos įvykius, buvau šešerių metų. Į mūsų namus Raudondvario valsčiaus Didvyrio kaime atėjo vidutinio amžiaus lenkė, apsirengusi baltu lietpalčiu. Lietuviškai nekalbėjo, mes lenkiškai nemokėjome, o tėvas dirbo Kaune. Supratome, kad ji karo pabėgėlė: nori valgyti ir jai pasimaišęs protas. Mama pavalgydino. Mane vadino savo sūnaus vardu, bandė glostyti. Vakare parėjo tėvas. Jis mokėjo lenkiškai daugiau, iš jos sužinojo, „kad čia jos namai“. Pernakvojo. Rytojaus rytą visai nenorėjo iš mūsų iš eiti. Sakėsi, vėl tvirtino, kad jos čia namai, aš – jos sūnelis. Matėsi, visiškai nesiorientuoja. Tėvai kreipėsi į valsčiaus viršaitį. Tie ją vargšę išsivežė…  Mačiau lenkų internuotus, sužeistus karius. Visų gailėjom. Tėvas sakė: „ir mums taip bus“.

Antrojo pasaulinio karo metais aktyviai veikė Amija Krajova ir žudė Vilnijoje dar likusius lietuvių gyventojus. Ir po viso to išsireikalavo, kad Lietuvoje būtų pastatytas jai paminklas…

Balys Sruoga savo knygoje mini apie vokiečių Štuthofo konclagerį parašytoje knygoje „Dievų miškas“ atsitikimą: lietuviui einant teritorija, iš barako išbėga du lenkai ir sumuša lietuvį. Vėl išbėga iš barako keli lenkai, tie sumuša savo mušeikas… Be to, mini, kad lietuviui pakliuvus po lenko „kapo“ (brigadininko) pavaldumu, sunku būdavo išgyventi.

Balys Gaidžiūnas (1911 11 25 – 1996 04 11) – vienas iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narių, kalėjęs vokiečių konclageryje, rašytojas ir poetas, parašė eiles, tinkančias mano rašiniui: „Kai paskutinėje kelionėje būsiu, padėkite po mano galva Lietuvos istoriją. Aš tikiu, kad žvaigždžių šviesiais takais keliaudamas, dar sutiksiu man besišypsantį lenką. Ir susėsime dar kartą draugiškai pakalbėti, kodėl jo broliai šimtmečiais lietuvius skriaudė?“

Lietuvių Golgota Rytų Lietuvoje dar tęsėsi ketvirtį amžiaus, dar visą tarybinį laikotarpį, ir dar iki šių dienų tęsiasi… Tokie voldemarai tomaševskiai, 1990 m. kovo 11 d. atkuriant Lietuvą, už nepriklausomą Lietuvą demonstratyviai AT nebalsavo. Gal aštuoneri metai atgal, mes, suvažiavę iš visos Lietuvos piketuoti prie Seimo dėl negrąžinamos žemės, pasikvietėme ir Vilnijos lenkus. Tas pats Tamaševskis gal valandą lenkiškai kalbėjo, o jo žmonės lenkiškus plakatus iškėlę laikė.

Kunigas Mykolas Krupavičius, tapęs Steigiamojo Seimo nariu, žemės ūkio ministru, pasitaręs su popiežiumi Leonu XIII, šventuoju Augustinu ir… Karlu Marksu, įtikino savo vyskupus ir kitus abejojančius ir per pusantrų metų atliko žemės reformą… Ponai lenkai išvažiavo Varšuvon pas sūnus legionierius. Savanoriai, kumečiai, mažažemiai, gritelninkai – kaimo proletarai gavo žemės ir nebesvajojo apie iš Rytų tekančią saulelę… Valstybė juos parėmė miško medžiaga… Mykolas Krupavičius  toliau numatė, kad Lietuva būsianti raudona: raudonų plytų pastatai, raudonų čerpių stogais…

1990 m. paskelbus Nepriklausomybę, maniau, mūsų vadai naujai pažvelgs į Mykolo Krupavičiaus žygdarbį ir imsis atkurti lietuvišką kaimą. Deja… Milijonus sukiša į dvarus. Paikos mūsų valdžios, jog anojoje valdžioje M. Krupavičiaus atstatytas kaimas 12 tonų aukso Lietuvos bankuose sudėjo. Kaimas – tai Lietuvos tvirtybė… Atgavus nepriklausomybę, dar buvo galima atkurti kaimą –pakartoti Mykolo Krupavičiaus žygdarbį, Stepono Kairio žygdarbį – Kaunui ir ne tik jam savomis lėšomis, nesiskolinat iš užsienio, įsivesti vandentiekį, kanalizaciją, išsiauginti savo specialistus. Jie matė Lietuvos viziją. Nepaprastą viziją matė atsikūrusios Lietuvos švietimiečiai per 20 m. išsiauginę ištisą patriotų kartą.

Vai vai kaip rūpi lenkų ponams atsiimti tuos dvarus. Nepalieka ir nepaliks jie mūsų ramybėje tie mūsų krikštytojai. Štai išgalvojo Varšuvos vaikėzai Seinų krašto mokyklose lietuviokams elektroninius elementorius – vadovėlius įdiegti… Tai ką daryti? Skųstis ES, Žmogaus Teisių Teismams?.. Ko gi tylėti? Reikia padėti Lenkijos vyriausybei  greičiau  užbaigti savo vaikystę – jai išmokti istorijos pamokas. Ji turi atsiprašyti lietuvių tautos per 626 metus po krikšto mums, lietuviams, darytas skriaudas – nutautinant mūsų etninėse žemėse gyvenusius brolius.

Nieko neišmokė tokių tomaševskių mūsų ir pasaulyje gerbiamas palaimintasis Popiežius Jonas – Paulius II.

Džiaugiuosi, kad Seime atsirado drąsus žmogus tautininkas (sekim Jo pavyzdžiu), viešai pareiškęs, kad nedora eiti į partnerystę, miestų, rajonų tarybas, Seimą, kurti bendras frakcijas su Lietuvos priešais – lenkais, dirbančiais prieš Lietuvą, ir besididžiuojančiais savo „lenkų korta“, tebetęsiančiais Lietuvos lenkinimą.

Nejaugi pasaulis, ES nesužinos apie 626 m. trunkančią lenkų priespaudą ir jų nepaprotins?! Kas tuo turėtų pasirūpinti? Ar atsiras protingųjų tarp mūsų pačių?!