Mildos šventės tradicija gimsta ir Kaune. Šiemet ši šventė buvo švenčiama Kauno Botanikos sode gegužės 13 d. penktadienį. Šventė prasidėjo Kauno Santakoje, kur susilieja dvi didžiosios Lietuvos upės Nemunas ir Neris. Čia esančiame aukure užkurta ugnelė, kurią pasveikino Romuvos vaidilė Marija ir nemažas būrys jaunimo.
Po to ugnelė atlydėta į Botanikos sodą, kur užkurtas senolių ąžuolų malkų aukuras, palaimintas vaidilos Algirdo kanklėmis, rago garsais ir Jovaro giesme. Apie šventės tradicijas ir jos prasmę pasakojo vaidila Valdas. Tarsi pajutusi liaudies dainų ir šokių sakralumą, Milda nustojo verkusi, šyptelėjo gražia Saulės šypsena, leido dalyvaujantiems pasidžiaugti pavasariu, draugiškai pasidalinti šventės pyragu su medumi ir Mildos kepsniukais.
Vakarėjant Šventės dalyviai buvo pakviesti į oranžeriją, kur toliau skambėjo tautiškos dainos, atliekamos kartu su į šventę atvykusiu Liudu Mikalausku.
Lieka prisiminti, kad Mildos šventė ir anksčiau buvo švenčiama Santakoje prie aukuro. Dabar ji išsiplėtė ir į Botanikos sodą, kur auga tiek gražių gėlių, svetingi šeimininkai, aktyvi bendruomenė.
Svečių tarpe galėjome sutikti Aleksoto seniūnę Liukreciją Navickienę, garsią antropologę Birutę Galdikas, kurios ir Botanikos sodo vadovų iniciatyva sekančią dieną buvo sodinamas ąžuolynas.
Reikia pasidžiaugti, kad šios gimstančios tradicijos Kauno Botanikos sode iniciatoriai – jaunimas: Aras Žvirblys, Tomas Slausgalvis ir Kauno Romuva.
Gegužės 13 d. kalendoriuose pažymėtas Mildos vardadienis. Deivė Milda – tai senovės lietuvių meilės ir laisvės deivė, kadaise buvusi atsakinga už gražiausius jausmus ir giminės tęstinumą.
Yra dar viena meilės deivė – Aušrinė, ji dar dažniau minima liaudies dainose. Kiekviena iškili senovės tauta turėjo savo meilės deivę: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, o lietuviai – deivę Mildą. P.Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi Gedimino sode, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos, viena – dabartiniame Aleksote – Svirbigaloje, kita buvusi Nemuno ir Neries santakos alkoje.
T.Narbutas rašė: ”Šioje laimingoje Nemuno ir Neries pakrantėje gyvena iki šiol linksmiausi Lietuvoje ir maloniausių papročių žmonės. Jų dainos beveik visuomet apie meilę, pulsuoja iš tiesų riteriška jausmų jėga. Iš jų ne viena apdainuoja deivės Mildos grožį.“
Varėnos krašte teka Mildupis, yra dar minima istoriniuose šaltiniuose Mildos upė. XVI a. šaltiniai pavasario mėnesį vadina mildiniu mėnesiu, skirtu deivei Mildai. Gal ten pilnais gyvybės paupiais vaikščiojo anų laikų jaunimas, atėjus gegužės mėnesiui – Mildos mėnesiui. Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonius, žolėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias arba padedančius meilėje, žmonės vadino mildauninkais.
Apie deivę Mildą rašė Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijoje“ 1835 m ( 1998p. 134), P.Dundulienė „Pagonybė Lietuvoje“( 1989 p. 145). Mildos šventė susijusi su gegužinėmis, apie kurias rašo Lietuviška enciklopedija ( 1940, 8 t.): „Kaimo gegužinės gali būti siejamos su senoviškomis, dar prieškrikščioniškų laikų, tikybinėmis apeigomis ar įpročiais“. Gegužės mėnesio Deivės šventė atsispindi ir katalikiškose Gegužinėse pamaldose. Jų populiarumas liaudyje rodo buvus senąją baltišką Deivės tradiciją.
Balys Sruoga 1944 m. parašė pjesę „Pavasario giesmė“, kurioje jaunimas šventė Mildos šventę.
O kaip švenčiame Mildos šventę šiandien, primena krivis Jonas Trinkūnas. Romuvos jaunimas Dvarciškių kaime (Sarių apyl.) jau eilę metų švenčia šią šventę. Pasirenkamas artimiausias gegužės 13-tai savaitgalis. Sukuriama ir pastatoma ant kalnelio deivės Mildos stovyla, maždaug 3 metrų aukščio. Imamos 5 kartys – viena ilgesnė centrinė, o kitos keturios sukalamos rombu ant centrinės. Merginos pina gėlių ir žolynų pynes ir jomis apveja kartis. Su giesmėmis deivės stovyla nešama šventinėje eisenoje į kalnelį ir iškilmingai pastatoma. Pinami žolynų vainikai, leidžiami vandenin.
Užkuriamas aukuras, aukojama Dievams ir Deivei Mildai. Svarbiausios apeigos vyksta prie vandens – šaltinio, upelio ir pan. Dainos – giesmės : kalendorinės – pavasario, sambarių, paruginės, kupolinių; jaunimo ir meilės dainos; rateliai, šokiai, žaidimai; vaišės.
kodėl ši būtent diena? anksčiau rašytinio kalendoriaus nebuvo. žinoma, kuo daugiau meilės ir geros energijos – tuo geriau ir žemei, ir žmonėms… ačiū