A.Juozaitis. Liberalus teroras – III

Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt

Vilnijos kraštas – lakmuso popierėlis

Pastarųjų metų kalbas apie Lenkijos politiką Lietuvos adresu girdi net negimę kūdikiai. Apie Lenkijos aukščiausios valdžios pareigūnų ketinimus keisti lietuvių kalbos erdvę ir siaurinti Lietuvą – žino kiekvienas.

Tačiau ką daro politikai? Politikai yra politikai – jie kalba viena, o dažnai daro visai priešingai.

Nelietuviškų pavardžių rašymas lietuviškomis raidėmis – mūsų kultūros ir valstybės išlikimo klausimas. Seniausios Europos kalbos, prokalbės, be kurios Europa nuskurs – likimo klausimas. Mūsų garbės klausimas.

Tačiau didžiuma Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovų ir Seimo užsienio reikalų komiteto vadovybė – už lietuvių kalbos šaknų pakirtimą. Maža to, jiems į pagalbą atskubėjo visuomenės forumai ir net akademiniai katalikai, nutarę, kad Lenkija elgiasi teisingai. Visuomet teisingai. Net 1791 metais ji buvo itin teisinga, kai, paruošusi masonišką gegužės 3-ios konstituciją, galutinai suvirškino Lietuvą. Liberalai džiūgavo ir tebedžiūgauja: tai turėjome liberaliausią konstituciją Europoje! Kad ji, tas lenkiškas dokumentas, buvo 200 metų Lietuvos smukimo vaisius – liberalai tyli. Nes Lietuvos ir neliko.

Tačiau nebetyli sulenkintas Vilnijos kraštas, kuriame šįmet gegužės 3 dieną buvo iškeltos tik Lenkijos vėliavos. Be Lietuvos vėliavos ”priedo”. URM vadovai ir Seimo užsienio reikalų komitetas – tyli. Lietuvos saugumas ir prokuratūra – užsimerkė. Matyt nutarė, kad tai – šiaip sau, šposas. Kad Lietuvos valstybės jau nebėra – ko jaudintis. Kaip ir 1791 metais – viskas tvarkoje.

Šitaip šposaujant ir sapnuojant apie ”Dviejų tautų” karalystės (ar ”Respublikos-Žečpospolitos”?) atkūrimą, gegužės 3 dieną Lenkijos vėliavą netrukus teks iškabinti visoje Lietuvoje. Liberalai sutiks, o kaipgi. Juk sutiko lietuviai virsti lenkais tiek XV a., tiek XVIII a., net XX a.

Tačiau mes netylėsime ir priminsime: Lenkija – Europos (net pasaulio) masto imperinės asimiliacinės politikos rekordininkė. Net šiuo metu iš 38,5 mln. gyventojų 96,74 % laiko save lenkais. Tai Geneso rekordas. Sėkmingai Varšuva su Krokuva asimiliavo tiek senas, tiek okupuotas teritorijas. Nulenkino Vilniją ir dalį Latgalos (apie Baltarusiją ir Ukrainą nekalbėsime, nes ten sovietinė valdžia nepaliko lenkiškos veiklos židinių – mokyklų), nulenkino net slavus. Net 1938 metais, po Miuncheno pakto, gavusi dalį Čekoslovakijos, pasidalinusi ją kartu su Hitleriu (!), Lenkija bemat uždarė čekų ir slovakų mokyklas.

Lenkija sukurpta pagal imperijos modelį ir šiandien tą modelį atgaivina. Ypač akivaizdžiai – per  ”Lenko kortą” ir agresyvią ”Kresų” politiką Lietuvos atžvilgiu. ”Kresai”, kad ir marginalai, tačiau  jau privertė savo leksika prabilti ir Lenkijos prezidentą.

Naivūs Lietuvos integravimosi su Lenkija tautiečiai! Ką jie daro? Mažų mažiausiai – išduoda seniausią Europos kalbą. Ir nori nieko nematyti. Matyt galvoja, kad Vilnijos krašto lietuvių, tai yra jau lenkų, likimas – Lietuvos kelias. Neofitai visuomet karščiausi ir akliausi.

Vilnijos kraštas ir lenkiškas pavardžių rašymo vajus – Lietuvos valstybingumo ”lakmuso popierėlis”.

Liuksemburgo teismas paliko ramybėje

Kaip sakė Karlas Marksas? – tautinis klausimas visuomet primena skaudančio danties čiupinėjimą. Tiek išlikusiems tautoje, tiek ją palikusiems – skauda. Kitas, žiūrėk, visai be dantų lieka, o dėl tautinio klausimo – plyšauja. Nes skauda.

Liberalieji lenkomanai iš Lietuvos URM ir Seimo užsienio reikalų komiteto (ir net Lietuvių kalbos komisijos vadovė!) mano, kad atkišime pirštą – ”pavardžių lenkišką rašymą” – ir viskas nurims. Tarsi nebūtų girdėję iš kitų pirštų laužtų ”žmogaus teisių” reikalavimų: lenkiškų gatvių užrašų, Lenkijos vėliavų Lietuvoje, pagaliau – Vilniaus lenkų laikraščiuose skelbiamų antikonstitucinės Vilniaus krašto autonomijos žemėlapius. Čia tas atvejis, kai atkiši pirštą – ranką nukąs. O paskui ir galvą. Nes ne Vilnijos, o jau Lenkijos vadovai kalba Kremliaus tonu. O Prezidentas B.Komorovskis vyksta į Maišiagalą kaip į namus. Ir skelbia Lietuvai ultimatumus.

URM, Seimas ir net Lietuvos saugumas sako: viskas tvarkoje. Padėtis kontroliuojama. Tik ar lietuvis – patikės? Kai matome, kad nei saugumas, nei prokuratūra Vilnijos krašte kelių nepažįsta, kai nenubaustas nė vienas apsišaukėlis neofitas, skelbiantis Vilniją „lenkų žeme“, kai laikraščiuose – atsiskyrimo planai, o vėliavos – ant namų, užrašai – ant sienų. Latvijoje už tokią saviveiklą visi seniai būtų mažų mažiausiai per kišenę gavę, ir kaip reikiant.

Belieka pasakyti tiesiai šviesiai: šis liberalizmas – Lietuvos kelias pražūtin.

Tik kaip sukovosi su nuosmukiu, kai pats premjeras Andrius Kubilius apreiškė genialią idėją: pavardė, pasakė jis net nepasitaręs su sava partija, tai ne kalbos, ne šimtmečių vaisus, ne valstybės reikalas, tai – juridinis asmens „prekės ženklas“. Kaip kokia „koka-kola“, kurią būtinai reikia užrašyti „Coca-cola“. Pamiršo žmogus, kad jo tėvas Vytautas Kubilius visą amžių lietuvių literatūros bažnyčią kuopė.

Ir ką gi? Po tokių pareiškimų neofitai kreipėsi į Europos teismus. Kur tikėjosi lietuvius civilizacijos pamokyti.

Tačiau Europa „podkačiala“ – atėjo žinia kaip bobai devintinės. Liuksemburgo Europos teisingumo teismas ką tik pranešė, kad į nacionalinių valstybių valstybinės kalbos taisykles nesikiša.

Pagaliau. Laimėta. Tik gėda: ne savo rankomis.

Tad ko dar reikėtų lietuvių ir lenkų, „lenkų“ ir „lietuvių“ liberalams?

Beržinės košės jiems reikėtų.

„LDK tradicija“  –  tai kelios „lenko kortos“

Lenkiškas pavardžių rašymas – ne lenkiškų pavardžių rašymo klausimas. Nes eilėje stovi ir baltarusiškos pavardės. LDK tradicija stovi, jeigu jau po teisybei.

Paklausime: o Rusija? Taip, Rusija labai padėjo V.Tomaševskio blokui, ypač rinkimuose į Europos Parlamentą (be šios paramos žmogelis vargu ar būtų ką pasiekęs). Rusijai, kaip senos diplomatinės patirties meistrei, kodėl nepažaidus svetimomis rankomis? Tačiau, reikia pripažinti, žaidė ji su saiku, ką liudija kiti faktai.

Pavyzdžiui, rusų mokyklų Lietuvoje – daug, pakankamai daug, tačiau kur rusų protestai dėl varganų dviejų disciplinų dėstymo lietuvių kalba? Nebuvo nė ženklo. Mokytis lietuviškai rusams visai nebaisu, jie drąsesni už „lenkus“, padoresni.

Nes rusai gyvena visai kitame istorijos cikle. Jie susitaikę su imperijos praradimu. Jie nėra nutautėję lietuviai, o likę kuo buvę – rusai. Jie pripažįsta, kad lietuvių kalba yra savo erdvėje, namuose, su ja reikia gyventi. Žinoma, gal ir jiems norėtųsi kaip kokiam F. Tiutčevui (XIX a. poetas ir diplomatas, buvęs labai populiarus) užgiedoti: Над русской Bильной стародавней / Родные теплятся кресты („Virš senojo rusiško Vilniaus / Šiltai spindi gimtieji kryžiai“).  Bet jeigu jie ir užgieda, tai tik prie švenčių stalo, netaisydami politinio teatro ir absurdo.

Tuo tarpu Baltarusija – visai kitas politinis gyvūnas. Čia, brolyti, laukia LDK tradicija, kurios šaukte šaukiasi Lietuvos liberalai ir katalikų mokslininkai.

Kai pajudės gudai (o jie pajudės, nes Europos liberalai susilauks A.Lukašenkos galo), „mažai nepasirodys“ (kalbant dabartine puskalbe). Nes per pastaruosius dvidešimt metų Baltarusijos mokyklos išaugino kartą, kuri įsitikinusi, kad Vytautas – tai jų, o ne lietuvių karalius, o patys lietuviai – tai tik „lietuvisai“,  gyvenantys į vakarus nuo Kauno. Pernai įvažiavęs į Vilnių Minsko gamybos troleibusas „Vitovt“ buvo tos markės, kuri seniai važinėja po Baltarusiją. Tai ne juokas, o jau masinė kultūra. Oficiali pozicija. A.Lukašenkai kolei kas ji nebūtina,  pranašumo prieš Lietuvą jam nereikia, tačiau opozicijos lyderiams, kurie laukia savo valandos, antilietuviška politika oi kaip bus reikalinga. Dabar Vilniuje JAV pinigais rengiami „liberalai“ Baltarusijai? Nepamirškime, kad talibus Afganistanui taip pat JAV ruošė. Pasiruošė sau O. Bin Ladeną.

Todėl lieka atsakyti į vieną klausimą: kai mus klupdys priešais „Gudo kortą“, ar jau būsime liberalų parklupdyti su „Lenko korta“ dantyse?

Bet apie tai – kita kalba.

Susiję straipsniai:
A. Juozaitis. Liberalus teroras – I
A. Juozaitis. Liberalus teroras – II