J.Laučiūtė. Kas bijo istorijos?

Jūratė Laučiūtė, www.voruta.lt   

Jeigu neturėtume europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio, jį vertėtų išsigalvoti. Nes būtent jo pasisakymai skatina (arba – provokuoja) garsiau kalbėti apie Lietuvą, lietuviškumą, apie lietuvių genties tapsmą tauta ir to tapsmo pėdsakus (arba jų nebuvimą) kalboje, istorijoje, archeologijoje, sąmonėje.   

Belieka tik įsiklausyti į tas idėjas, kurias gimdo antilietuviškumo aptemdyta pono V.Tomaševskio ir jo pasekėjų sąmonė, ir žaisti su jomis savotišką ideologinį tenisą. Tik žaisti reikia ne su V. Tomaševskio sukonstruota aptemusios sąmonės „rakete“, o apsiginklavus faktais ir moksliniais argumentais.   

Labai atsiprašau tų lenkų, kuriuos gali traumuoti kai kurie mokslininkų surinkti ir skelbiami faktai apie lietuvių ir lenkų tautų praeitį. Ne todėl, kad tie faktai būtų netikslūs ar paimti iš tų šaltinių, kuriuos ideologizuota sąmonė bevelija nutylėti, o todėl, kad jie liudija tokią mūsų istoriją, kurios šiandien nenori žinoti ne tik V. Tomaševskis su kompanija, bet ir dalis inteligentais besivadinančių lietuvių. Pastarieji, regis,  inteligentiškumą supranta panašiai, kaip Tomas Venclova: kaltink ir kritikuok lietuvius pats, net jei tos kaltės buvimas ir neįrodytas…   

Didžioji istorija – tautų istorija   

Mėgstamiausias pono V.Tomaševskio teiginys, kuris bene labiausiai užgauna lietuvius, yra tas, kad lenkai – Vilnijos senbuviai („mes čia gyvename visada“), o lietuviai tame krašte – atėjūnai. Panašiai, beje, samprotavo vienoje TV laidoje „Teisė žinoti“ ir Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Okinčicas (gaila, kad kiti laidos dalyviai ne tik jo nepatikslino, bet ir antrino jam…).   

Ką į tokius teiginius atsako lietuviai?   

„Inteligentiški“ lietuviai, tokie, kaip žurnalo „Veidas“ leidėjas ponas Algimantas Šindeikis minėtoje TV laidoje, netgi pakartoja šią lenkų brukamą nesąmonę, o kitas diskusijos dalyvis, istorikas, netgi profesorius, kukliai tyli, matyt, bijodamas įžeisti menkesnio išsilavinimo pašnekovus savo išprusimu…   

Prie „neinteligentiškų“ priskiriami lietuviai ne atsako, o tiesiog atsikerta istoriją falsifikuojantiems lenkams: tai jūs čia atėjūnai, neseniai prievarta atplėšę senąją lietuvių sostinę Vilnių ir okupavę Vilnijos kraštą! O demonstruodami savo išprusimą, dar ir datą nurodo, kada lenkybė užtvindė Vilniaus kraštą: po Želigovskio akcijos 1920 m.   

Deja, klysta ir tomaševskiai, ir atidžiau su lenkų invazijos į Lietuvą istorija ir pasekmėmis nesusipažinę lietuviai.   

Kada pirmasis lenkas įkėlė koją į etninės Lietuvos teritoriją, šiandien tiksliai nurodyti būtų keblu, nes tai greičiausiai buvo vienišas migrantas, o ne kokio nors didiko kariauna ar krikščionių kunigo gausi palyda, ir ano laiko metraštininkai jo nuotykiams brangaus popieriaus neeikvojo. Nesigilinant į detales, būtina priminti, jog ilgą laiką lenkų žemes nuo lietuvių skyrė vakarų baltų gentys, jotvingiai, senieji prūsai, sūduviai, o vėliau – juos išnaikinę rytprūsių vokiečiai. Tad aktyvesni lenkų vojažai į Lietuvą prasidėjo vargu ar daug anksčiau, nei susikūrė Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi, bet keletu šimtmečių anksčiau, negu Želigovskio akcija.   

Vienok pirmieji lenkų migrantai ilgiau Lietuvoje neužsibūdavo, nebent čia sukurdavo šeimas. Net ir tada, kai Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, lenkų kalba, raštija, kultūra per bažnyčias, per didžiojo kunigaikščio dvarą ėmė plūsti į Lietuvą, pačių lenkų  kolonistų skaičius Lietuvoje augo lėtai. Mat, pagal Liublino sutarties sąlygas lenkai negalėjo įsigyti  Lietuvoje žemės valdų, o be valdų anais laikais ne kaži ką tegalėjo nuveikti svetimoje šalyje net ir lenkai.   

Rusijos Imperatoriškos mokslų akademijos akademikas Petras Kepenas XIX a. viduryje rašė, jog Vilniaus gubernijoje gyvena etniniai („природные“) lietuviai, lenkai, žydai, rusai ir neskaitlinga grupė karaimų bei totorių. Pasak akademiko, dvarininkų dauguma buvo lietuvių kilmės, nes „anksčiau [turima galvoje laikas iki Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo – J. L.] Lietuva neleisdavo lenkams užimti aukštų valstybinių ir bažnytinių pareigų“.   

Kad kam nors nepasivaidentų, jog P. Kepenas „myli“ lietuvius ir „nemyli“ lenkų, pateiksiu keletą jo pastabų apie Vilniaus gubernijos gyventojus.   

Pasak rusų mokslininko, paprasti žmonės ir šlėkta čia esą „neturtingi, tingūs, įpratę girtuokliauti ir neįsivaizduojamai tamsūs; šitame žemame išsilavinimo lygyje žmones stengiasi laikyti savanaudiški lietuvių dvarininkai, kurie, […] siekdami greitesnio pelno, skatina steigti kuo daugiau karčiamų ir šinkų [prisimenate dainą apie žalią vyną ir šinkorkos dukrelę? – J. L.], tuo pasmerkdami valstiečius girtuoklystei.“   

Štai taip… Kas ten mėgsta  pasakoti, jog Lietuvos valstiečius XIX a. skandino alkoholyje  caro valdžia ar žydų šinkorkos?   

Žydams, beje, jau 1845 m. buvo uždrausta laikyti smukles kaimuose. Tad, matyt, „nieks kits čia nekalts“, o tik gobšūs dvarininkai, ko gero, jau spėję nutautėti, bet neužmiršę savo politinių (pilietinių) ryšių būtent su LDK, o ne Lenkijos bajorija. Tai jie, tie garbieji LKD piliečiai-dvarininkai, dėl kurių klasės išnykimo šiandien dūsauja kai kurie mūsų politikai, pasirodo, anuomet elgėsi lygiai taip pat, kaip aukšti Lietuvos pareigūnai šiandien: bevelijo laikyti tautą nemokytą, tamsią, besirūpinančią tik tuo, ką suvalgyti ir kuom užgerti savo sunkią dalią…   

Štai kokios gajos būna kai kurios nevykusios tradicijos! Bet užtat darosi aiškiau, kodėl kai kurie modernieji lietuvių politikai vis dažniau garsiai pasvajoja apie LDK tradicijų atgaivinimą nūdienos Lietuvoje.   

Lenkų migraciją į Lietuvą stabdęs barjeras žlugo, kai žlugo Žečpospolita ir didžioji dalis Lietuvos ir Lenkijos žemių buvo įjungtos į Rusijos imperijos sudėtį.Todėl nuo XIX a. prasidėjo naujas Lietuvos lenkinimo etapas. Būtent tada polonizacija taipsuaktyvėjo, jog lenkais ėmė skelbtis ne tik bajorai, šlėkta ar dvasininkai, bet ir plebėjai. Šitą spartėjantį Lietuvos lenkėjimo procesą atspindi ir Rusijos imperijoje įvykdyti gyventojų surašymai.   

Tie, kurie ieško tiesos, turėtų žinoti, jog be tokios istorijos, kuri vienijo lietuvius su lenkais, būta ir tos, kuri skiria…   

Būtent XIX a., atsiradus bendram priešui, lenkai ir lietuviai suartėjo, ėmė garbinti ir idealizuoti savo buvusias laisves bendroje valstybėje, o bendrai išpažįstamas katalikų tikėjimas tam tikram laikui netgi tapo svarbiausiu tapatybės – ne tautinės, o religinės! – kriterijumi, priešpastatant lenkus kartu su lietuviais stačiatikybę išpažįstantiems pavergėjams rusams.   

Šį religinį lenkų ir lietuvių bendrystės aspektą įžvalgiai pabrėžė Neringa Klumbytė pranešime, skaitytame Cincinnatyje per LB Lietuvos Nepriklausomybės minėjimą: „Kas tu esi? Aš lenkų vieros“, – sakė XIX amžiaus pradžios valstietis. Tuomet valstietis iš Užusalių ir jo ponas iš dvaro nebuvo viena tauta.“   

Keista, kad šito specifinio, bendro priešo išprovokuotos laikinos lietuvių ir lenkų „brolybės“ aspekto nesuvokia kai kurie inteligentai, cituojantys Vinco Kudirkos ar Jono Basanavičiaus lenkiškai lietuviškus atsidūsėjimus!   

„Sukurkite“ šiandien lenkams ir lietuviams bendrą priešą ar bent jau bendrą nelaimę – ir nereikės nei ministrų rūsčių pagrūmojimų, nei inteligentiškų raginimų susitaikyti! Iškart prisimintume visa, kas gero buvo mūsų bendrojoje istorijoje ir priverstinėje kaimynystėje…   

Argi ne panašiai lenkus ir lietuvius buvo suvienijusi (deja, trumpam) skaudi Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio ir jo bendrakeleivių žūtis lėktuvo katastrofoje?   

Bet gal jau geriau apsieisime be bendrų priešų ir mokysimės sugyventi humaniškesniu pagrindu, vadovaudamiesi istorine tiesa, bendražmogiška etika ir krikščioniškais atgailos bei atleidimo principais?!   

Vienok skirtingai suprantama „istorinė tiesa“, skirtingai suvokiamas istorijos vaidmuo valstybės gyvenime bei nevienodai taikomi krikščioniškieji principai trukdo (ir dar ilgai trukdys) susikalbėti lenkams su lietuviais. Ne veltui iš Lietuvos nacionalinės televizijos ekrano Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Okinčicas lyg niekur nieko ragina lietuvių ir lenkų santykiuose atsisakyti  „istorinės politikos“, ir niekas jam neoponuoja.   

O kuo šitas ponas siūlo vadovautis? Ar tik ne didžiojo, stipriojo „brolio“ teise? Bet juk lietuviai jau ne vieną šimtmetį pragyveno, prispausti šitos teisės, ir nieko gero neužgyveno…   

Mažoji istorija – šeimų istorija   

Yra dar vienas Vilniaus karšto lenkėjimo aspektas, apie kurį gerai išmano abiejų šalių mokslininkai – istorikai, kalbininkai, etnografai, – bet apie kurį dar aršiau, nei velnias apie švęstą vandenį, vengia prisiminti lenkų nacionalistai. Tai senųjų Vilniaus krašto gyventojų, lietuvių ir kitų jiems giminiškų baltų genčių palikuonių, lenkėjimas per mišrias santuokas ar karjeros sumetimais, atsisakant lietuviškosios tapatybės ir prisiimant svetimą, dažniausiai lenkišką, rečiau – gudišką ar rusišką. Vilnijoje šiandien nemažai žmonių, kurių protėviai – baltų,o ne slavų gentainiai, – iš tikrųjų nuo amžių amžių gyveno Nemuno vidurupio, Neries, Merkio baseine, davė šio krašto upėms, ežerams, miškeliams, gyvenvietėms baltiškus (lietuviškus, jotvingiškus ir kt.) vardus, bet vėliau atsisakė tėvų-protėvių kalbos, papročių, pakeitė juos atėjūnų brukama kalba, papročiais ir pasivadino lenkais. Kaip tik jie sudaro tą Vilnijos gyventojų sluoksnį, kurių šaknys išties nuo amžių yra čia, šitame krašte.     

Bet, lietuvių laimei ar nelaimei, šitokios genealoginės-lingvistinės akistatos su istorine daugelio Vilnijos gyventojų praeitimi labiausiai bijo, kaip jau ne kartą gavome įsitikinti, lenkais save laikantys senųjų šių žemių gyventojų palikuonys.   

Šia tema ne kartą yra rašęs ir kalbėjęs akademikas Zigmas Zinkevičius. Išanalizavęs Vilnijos krašto lenkų pavardes kilmės požiūriu, jis įrodė, jog daugelis jų yra lietuviškos kilmės (Gaidziel, Kiškiel, Paukšto, Plokšto ir t. t.) – ir įbedė lazdą į skruzdėlyną. Lenkų nacionalistai apkaltino jį ketinimais „atimti“ iš senųjų šio krašto gyventojų teisę vadintis lenkais. O juk mokslininkas viso labo pateikė vien mokslinę, lingvistinę vardų-pavardžių analizę, kuri, esant poreikiui, gali padėti išsiaiškinti giminės genealogiją, bet kuri nenurodo, kokią tautinę tapatybę privalu rinktis tų pavardžių paveldėtojams šiandien…   

Susidarė paradoksali situacija: jei Vilnijos lenkai, turintys lietuviškos kilmės pavardes, nori būtų laikomi šio krašto senbuviais, jiems tereikia tik pripažinti, kad jų seneliai ar proseneliai, pavardės perdavėjai, buvę lietuviai. Bet šito pripažinti jie kažkodėl nenori. Kodėl?   

Kodėl jie bijo savo praeities, savo šeimos istorijos?   

Štai didysis lenkų humanistas, švietėjas Jerzy Giedroycas nebijojo savo giminės lietuviškos pavardės ir esant reikalui, ją prisimindavo bei kitiems primindavo. Beje, ne taip seniai gavau smarkiai nustebti, kai žinomas Sankt Peterburgo literatas, eseistas ir publicistas Samuilas Lurje prisipažino, kad jo senelė turėjusi lietuviško kraujo, nes jos pavardė buvusi Giedroic…   

Neatsižada savo garbingos lietuviškos kilmės daug Radziwillais tapusių Radvilų…   

Nebijojo priminimų apie galimas savo giminės lietuviškas šaknis ir šviesaus atminimo (dabar jau – palaimintasis) popiežius Jonas Paulius II…   

O štai kažkada labai garsus Sovietų Rusijos veikėjas, kruvinasis žmogėdriškos Stalino politicos ir politinių represijų vykdytojas Nikolajus Ježovas (gimęs 1895 m., sušaudytas1940 m.), kurį laiką vadovavęs represinei NKVD (KGB pirmtakei) struktūrai, priešingai, net labai bijojo kalbų apie savo motinos lietuvišką kilmę. Apie tai, jog motina – lietuvė, jis prisipažino tik tardymo metu. Tiesa, žmogiški jausmai buvo nesvetimi ir jam: pajutęs, jog greitai bus areštuotas, rašė Stalinui, prašydamas neliesti senutės motions.   

Savo anketose Ježovas tvirtino gimęs Sankt Peterburge, kalbąs lietuviškai ir lenkiškai, tačiau nustatyta, jog jo gimimo metais šeima gyveno Veiverių kaime Marijampolės apskrityje. Koks žmogus buvęs šis lietuvės ir ruso sūnus, geriausiai nusako jo paties žodžiai: „Aš išvaliau („почистил“) 14 000 čekistų, bet didžiausia mano kaltė ta, kad mažai (paryškinta – J. L.) jų išvaliau.“ O tas išvalymas reiškė sušaudymą…   

Galima pateikti ir daugiau pavyzdžių, kurie liudija, jog savo kilmės, savo šeimos istorijos dažniausiai bijo menko išsilavinimo žmonės, kamuojami nepilnavertiškumo komplekso, nepatenkinti savo užimama padėtimi, ir todėl stengiasi rodytis kitais, nei kuo yra iš tikrųjų…   

Beje, gal kam nors krito į akis tai, jog tarp keturių Vilniuje neseniai viešėjusių Lenkijos Seimo narių, atvykusių įpūsti į mus lenkų-lietuvių brolybės lenkiškosios dvasios,  buvo du, kurių pavardės liudija jų giminėje buvus baltiško kraujo žmonių? Tai Tadeusz Aziewicz  ir Witold Józef Gintowt-Dziewałtowski. Įdomu, ar patys jie žino jų giminėje buvus baltų?   

Lingvistinį-onomastinį spėjimą apie baltišką šių lenkų parlamentarų pavardžių pradininkų kilmę patvirtintų ir geografija: abu jie gimę Pamario vaivadijoje, kuri kažkada patyrė stiprią senųjų to krašto gyventojų, vakarų baltų (greičiausiai – prūsų) substrato įtaką.   

Šiaip ar taip, Vilnijos lenkams tiesiog neoru būtų neigti, kad daugelio jų pavardės – lietuviškos, baltiškos kilmės, nes ne jie vieni pažymėti šia genealogine „dėme“. Gal jiems kur kas oriau būtų atskyrus subjektyvias emocijas nuo objektyvios istorijos, kurią laikas išmokti ir priimti tokią, kokia yra, o ne  tą, kurią „redaguoja“ vietinės reikšmės politikai?!   

Šiaip ar taip, istorijos, kaip ir kalbos faktų ignoruoti nedera, nes kaip teigia britų filosofas John Gray, „tik mokslas dabar yra pajėgus užgniaužti erezijas, ir kaip tik jis šiais laikais yra vienintelė autoritetinga institucija.“   

Kita vertus, tas pats filosofas tame pačiame veikale „Šiaudiniai šunys“ pastebi, jog „gyvenimo grumtynėse tiesa, geriausiu atveju, yra prabanga, o visais kitais – netgi savotiškas neįgalumas…“