Tautinė idėja per amžius buvo nepriimtina tiems, kurie siekia pasaulinės valdžios. Turbūt nėra kitos ideologijos, kuri būtų taip nepagrįstai apjuodinta kaip nacionalizmas. Sovietų propagandos mechanizmas sąmoningai nacionalizmą tapatino su šovinizmu, o internacionalizmą su kosmopolitizmu. Gaila, tačiau ir po dvidešimties metų nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo propagandos vaisius vis dar galime matyti mūsų visuomenėje. Istorijos vadovėliai tarsi nurašyti iš sovietinės enciklopedijos: „Radikalusis nacionalizmas perauga į šovinizmą“.Nacionalistai viešojoje erdvėje dažnai turi gintis nuo tariamų sąsajų su vokiečių naciais. Stebėdamas šią situaciją ir suvokdamas straipsnio reikalingumą, pabandysiu panagrinėti nacionalizmo ir šovinizmo panašumus ir skirtumus.
Nacionalizmas, kaip jausmas, kyla iš bendražmogiškos vertybės – meilės artimui. Iš meilės šeimai žmogus subręsta kaip individas. Individai, susijungę į bendruomenę, ugdo žmogaus socialumą. Tauta kuria žmogų su tik jam būdingomis tautinėmis savybėmis, o per tautą kiekvienas skleidžiasi pasauliui. Visi šios linijos punktai yra svarbūs ir būtini žmogaus vystymuisi.
Tautiškumo kilmė yra meilė savo artimiesiems ir tautai, kartu jaučiant pagarbą kitoms tautoms bei šeimoms. Jei į tavo namus įsiveržia svetimas ir daro negerus darbus, tai natūralu gintis. Juk artimųjų gynimas kyla iš meilės jiems, o ne dėl to, kad nekenčiame svetimųjų. Situacija kartojasi ir bendruomenių ar tautų lygmenyje. Nacionalistas gerbia tautas, gyvenančias savo namuose, tačiau visada priešinsis įsiveržimams ir kenkėjiškai veiklai, nukreiptai į savąją tautą.
Atmetant sovietinę propagandą, keičiasi požiūris į nacionalizmą ir internacionalizmą. Internacionalizmas nustoja buvęs nacionalizmo priešprieša, o logiška nacionalizmo pasekmė. Pripažindami tautą kaip vertybę, logiška šią vertę pripažinti visoms tautoms. Kalbant apie tautos santykį su kitomis tautomis, nacionalizmas yra tarp dviejų kraštutinumų: šovinizmo (pateisina vienos tautos iškėlimą kitų tautų sąskaita) ir kosmopolitizmo (tautų susiliejimą į vieną belytę erdvę, kurioje būtų viena kalba, religija ir tauta). Šiuo požiūriu kosmopolitizmo ir šovinizmo tikslas sutampa, skiriasi tik priemonės tikslui pasiekti. Nacionalistai renkasi alternatyvą – vienybę skirtumuose. Individualios tautos, bendradarbiaujančios tarpusavyje kaip lygiaverčiai partneriai, siekia taikos ir darnos. Teisingai pastebi M.Kundrotas: „Internacionalizmas – tai <..> tautiškumas daugiskaita“.
Ryškios ideologinės priešpriešos pastebimos nacionalizmo bei šovinizmo teoriniuose lygmenyse. Ten kur nacionalizmas teigia pozityvias idėjas, šovinizmas atsako negatyviomis. Anot nacionalizmo, vienas už visus, visi už vieną, tačiau šovinizmas nepripažįsta tautų lygybės. Vietoje unikalumo ir vertybių, svarbesniu faktoriumi tampa kumštis: kiekvienas už save. Nacionalizmas supriešina save su imperializmu teigdamas, kad tautų etninės ir politinės sienos turi sutapti. Šovinizmas puikiai dera su imperializmu. Populiari mintis, kad iš nacionalizmo kyla šovinizmas yra klaidinga. Šovinizmas ir nacionalizmas skiriasi turiniu ir dažniau yra vienas prieš kitą nei greta. Šovinistas negali būti nacionalistu. Jeigu nacionalizmas kyla iš meilės tautai, tai šovinizmas iš neapykantos tautai ar tautoms. Sava tauta jam yra tik galios siekimo priemonė.
Anot istorinių faktų, nacionalizmas ir šovinizmas eina skirtingais keliais, kurie ne tik kad ne tapatūs, tačiau neretai ir susikerta. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. A.Smetona ne kartą kritikavo nacizmą, o tarpukario Lietuvos valstybė buvo pirmoji ir vienintelė tarpukario valstybė nubaudusi nacius už rengimąsi padaryti politinį perversmą Klaipėdos krašte. Nemažai kritikos šovinizmas nacių ideologijoje susilaukė ir iš tarpukario Lietuvos spaudos. Krikdemai, liaudininkai nacių ideologiją laikė zoologine, tautininkai kritikavo nacių norą suvienodinti visas tautas kaip kliūtį mokslo ir kultūros pažangai bei tolesniam vystymuisi. Šovinistinės ir tautinės jėgos išsiskirdavo visame pasaulyje. Vokietijoje, atėjus naciams, uždaromos kitos tautinės-patriotinės partijos: Vokiečių tautos partija, Vokiečių tautinė liaudies partija, Vokiečių tautinė laisvės partija. Italijoje kovai prieš fašistus būrėsi taip pat ne kokios kitos, o daugiausia tautinės jėgos. Vengrijoje politiniu perversmu nuverčiamas savarankiškai veikęs M. Hortis, kuris sutiko kartu su naciais kovoti prieš bendrą priešą – bolševikus, tačiau nepateisino svetimų žemių grobimo, o ir pats šovinizmas jam buvo svetimas. Valstybės vairą perėmus Hitlerio marionetinei – „Sukryžiuotų strėlių“ partijai – pradedami persekioti žydai. Tokių pavyzdžių Europoje daugybė. Šovinistams nepripažįstant kitų tautų kaip savaiminių vertybių, jų teisės gyventi savo žemėse, įvairiatautiškumo, nacionalistai ryžtasi kovai už savo namus. Šovinizmą kildinti iš nacionalizmo yra tas pats, kas teigti, jog iš taikaus nacionalisto M.Ghandžio idėjų išauga tokie pabaisos, kaip A.Hitleris.
Politinių ideologijų kontekste nacionalizmas užima nuoseklios ideologijos vietą ir atsiduria tarp kraštutinumų. Libertarizmas supriešina individą su individu, komunizmas – klasę su klase, šovinizmas supriešina tautas. Nacionalizmas, iškeldamas tautą kaip savaiminę vertybę, demokratiją, kaip tautos valdžią, taiką ir darną tarp tautų, individo atsiskleidimą pasauliui per tautą, tampa vis svarbesne ir perspektyvesne pasaulėžiūra, susilaukiančia vis didesnio pritarimo pasaulyje ir Lietuvoje.
Straipsnis publikuotas LTJS leidinyje „Jaunimo ugnis“, 2011 m. vasaris
Jaunas žmogus, bet taip teisingai sudėlioti akcentai – fantastika. Šaunuolis, pagarba. Šio teksto pagrindas, turi tapti mūsų valstybės vystimosi doktrina. Reikia toliau vystiti šią temą.
Visų pirma, kuriam galui vartoti tarptautinį žodį nacionalizmas, jei yra lietuviškas – tautinis (patriotizmas)?
Būtų aiškiau, nes, vartojant žodį nacionalizmas, lieka neaišku apie ką kalba:
– ar apie tautas;
– ar apie nacijas (nacija – piliečių visuma).
Tuo labiau, kad tautos – tai tam tikros teritorijos žmonių bendruomenės, susidariusios tam tikru istoriniu laikotarpiu. Taigi jos tam tikrame laike buvo įvairių žmonių samplaika (kaip ir nacija,gal todėl angluose naciją ir tautybę apibrėžia tas pats žodis?), per laiką pavirtusi į viena kalba kalbančius, vienais papročiais ir tradicijomis besivadovaujančius ir vieno tikslo – išgyventi bei vystytis – besiekiančius.
Dėl nacionalizmo ir šovinizmo.
Žinoma, kad tai netapatu – tam ir yra atskiros sąvokos, tačiau žodį nacionalistas vartoti vietoj visiems labai aiškios sąvokos tautinis patriotas yra nepatartina ta prasme, kad nuo praeito šimtmečio žodis nacionalistas yra liaudies supratime susijęs su smurtininku, dėl ko geriau jo nevartoti lietuvių kalbėsenoje.
Tarptautiniame lygmenyje kartais gal jis ir tinka – kalbant su tais, kuriems tas žodis neneša neigiamos informacijos arba, kad kiek tai aiškiau apibrėžti, jog kalbama apie tautiškumą, tautinę organizaciją ir pan.
Alkas.lt skaitytojus laikau pakankamai išprususius ir suprantančius ką reiškia sąvokos. Jeigu rašyčiau į delfi (kur manęs net ir nepraleistų) – vartočiau sąvoką tautiškumas. Mano asmenine nuomone šių žodžių reikšmė yra ta pati. Skirtingos problemos: Nacionalizmas daug kam asocijuojasi su naciais ar šovinistais, tautininkai – su tarpukariu bei dabartine tautininkų frakcija TS sudėtyje. Dėl sąvokų galima ginčytis ir ginčytis. Gal geriau pažiūrėkime į turinį.
Kaip tik turinys ir nukenčia, vartojant sąvokas neteisingai: visuomenės dauguma tautinius patriotus, kadangi jiems peršamas svetimžodis nacionalistai, laiko smurtininkais, nes nacionalistų sąvoka visuomenės sąmonėje jau seniai yra tapati su smurtu.
Todėl, jei nenorime žmonių klaidinti, reikia vengti svetimžodžių, o tautinius patriotus vadinti taip, o ne kitaip.
Šiuokart, su jumis sutinku. O geriausia, tiesiog tautininkais.
Tautininkais vadiname partijos atstovus.
Beje, kuri prieškariu irgi buvo susikompromitavusi, nes nuvertė įstatyminę valdžią.
Todėl nereikia jokios tautininkų partijos:
1. nes ta partija yra seniai sukompromituota;
2. jei bus tautininkai (lietuviški), negalėsime uždrausti kitų “tautinių” partijų (ar mokyklų) – lenkomanų, rusofilų, žydomasonų ir pan.;
3. partijos ir mokyklos turi būti tik visiems piliečiams vienodos ir tos pačios (kaip yra visame pasaulyje, kur nėra nei jokių lenkų, rusų, lenkų, žydų valstybinių mokyklų ar partijų), nes žmones reikia ruošti ir telkti Lietuvai, o ne kitoms šalims.
Kai kurių žmonių mintys :
Kūrinyje Lietuvių tauta ir jos
ugdymas Šalkauskis rašė: „realizuoti savo civilizacijoje dviejų pasaulių arba, tikriau, dviejų
mūsų pasaulio pusių sintezė, štai aukštasis tautos pašaukimas, štai idealas vertas didžiausių
pastangų, didžiausių aukų. Sąmoningas šito idealo vykdymas turi patiekti lietuvių tautai tikros
savo vertės pajautimo ir sykiu apreikšti kultūringam pasauliui ypatingą jos fizionomiją ir tuo
įtikinti jį apie tautinių jos teisių neliečiamumą“ (Šalkauskis 1933: 48). Maceina sutiko su šia
tautos misijos samprata, tik pabrėžė, jog rusų, vokiečių ir lenkų kultūros gali tapti akstinu
atgaivinti lietuvių tautos dvasioje tuos vakarų ir rytų kultūrų pamatus, kurių elementai dėl
lietuvių tautos savitos istorijos yra būdingi jai pačiai.
1883 m. kūrinyje Nacionalinis
klausimas Rusijoje. Pirmas leidinys objektyviai vertindamas nacionalines kultūras Vladimiras
Solovjovas rašė: „atsiskyrimas nuo to, kas sava, bet menka (viena vertus, nuo nesantaikos,
tarpusavio vaidų ir savivalės, kita vertus – nuo išskirtinumo ir uždarumo, nuo dvasios ir
minties nejudrumo), paaukojimas blogosios savo paties ir savo gyvenimo pusės dėl aukščiausio
gėrio yra tautos išminties dalykas“.
Ar jums neatrodo, kad mūsų visuomenėje, nuo Didžiojo Ordino laikų , vykdoma genocido politika, naikinami buvo visi senieji artefaktai, apskritai viskas kas sususiję su lietuvių praeitimi, ir koks ten begali būti šovinizmas ar kitas “izmas “, jei niveliuojama kultūra, jau kelis šimtus metų.
Pritariu.
Kaip tik dėl to, kad LDK nebuvo diegiama vienijanti lietuviška kultūra (skirtingai nuo Maskvos valstybės, kuri buvo kuriama rusinimo pagrindu), kultūriškai susiskaldžiusi LDK ir neišlaikė vieningos Maskvos valstybės spaudimo.
Kartu dera pažymėti, kad be reikalo autorius giria M.Kundroto išsireiškimą “internacionalizmas – tautiškumas daugiskaita”.
Nes tautos susidarė ir toliau funkcionuoja kaip tam tikros teritorijos bendruomenės, todėl jos visada turės tik savo, atskirų tikslų, nes vieni pagrindinių tautos tikslų yra išlikti ir vystytis.
Todėl lietuviai, kaip Lietuvos tauta (kitų tautų Lietuvoje nėra ir būti negali, nes nelietuviai yra tik išeiviai iš kitų tautų, kurie su laiku įsilies į lietuvių tautą, o tie, kurie niekada niekur nepritampa, išvyks ieškoti kur geriau) negali pasiduoti kitų tautų, pvz., lenkų (aišku – Lenkijos, nes niekur kitur jokių lenkų nėra ir būti negali), įnoriams, kurie kartais pasiekia tokį įžūlumo laipsnį, kad jau lietuviams liepiama integruotis … Lietuvoje.
“Libertarizmas supriešina individą su individu, komunizmas – klasę su klase, šovinizmas supriešina tautas. Nacionalizmas, iškeldamas tautą kaip savaiminę vertybę, demokratiją, kaip tautos valdžią, taiką ir darną tarp tautų, individo atsiskleidimą pasauliui per tautą, tampa vis svarbesne ir perspektyvesne pasaulėžiūra, susilaukiančia vis didesnio pritarimo pasaulyje ir Lietuvoje. ”
čia pilna loginių klaidų. Pirmiausia – sovietinės propagandos seniai jau niekas nebeskaito. Libertarizmas yra autoritarizmo priešprieša, neaišku kodėl čia jis kaip kokia atskira ideologija, libertarizmas skatina atsižvelgti į kiekvieną individą, padaryti jį laisvą nepažeidžiant kito laisvių, autoritarizmas primeta įstatymus, nurodymus iš aukštai, kaip ką daryti. Nacionalizmas gali būti libertariškas ir autoritariškas, komunizmas siekė panaikinti klases kurios egzistuoja kapitalizme.
Kosmopolitizmas yra tarptautinis, tarpkultūrinis bedradarbiavimas, teigiantis kultūrų/tautų įvairovę pasaulyje ir tos įvairovės svarbą, kiekviena kultūra gerbtina ir savita. Šovinizmas niekina kito vertę ir aukština sąvąją, dauguma tų jūsų vadinamųjų, atseit nacionalistų, yra baisūs ir buki šovinistai, o ir tavę patį juk užknisa mūsų čigoniškos dainos prie laužo.
Apskritai ką tu veikei mokykloj per politologijos pamokas? Gėrei pigų alų?
Manęs neužknisa nei čigoniškos dainos, nei afrikietiškos sutartinės, nei Altajaus tautų gerklinės giesmės. Užknisa, kai žmonės neskiria, kur kam vieta. Na, egzistuoja toks dalykas kaip krikščioniškas rokas, tačiau daugelis modernių krikščionių sutinka, jog jo vieta – ne bažnyčioje. Nežinau, ką tiksliai reiškia ši užuomina apie dainas prie laužo, bet, jei kalbama apie Romuvos stovyklą, tai romų dainos joje keltų išties keistokų sąskambių
Dar aiškiau, jog pastarojo komentaro autorius (sąmoningai?) painioja kosmopolitizmą su inter-nacionalizmu. Nebe pirmas pritempimas, prisimenant pederastų paieškas baltų kultūros istorijoje 
Na, o kad nacionalizmas yra vidurio kelias, rodo ir išpuoliai iš skirtingų pusių: naci(onalšovinist)ui tikras tautininkas visada bus kosmopolitas, o kosmopolitui – naci(onalšovinista)s. Politologų, šiaip, irgi įvairių būna
“Turbūt nėra kitos ideologijos, kuri būtų taip nepagrįstai apjuodinta kaip nacionalizmas.” na čia turbūt kiekvienas iš savo varpinės sako, bet kaip tik sakyčiau, kad turbūt nėra kitos tokios nepagrįstai apjuodintos ideologijos kaip komunizmas.
“Nacionalizmas, kaip jausmas, kyla iš bendražmogiškos vertybės – meilės artimui. Iš meilės šeimai žmogus subręsta kaip individas. Individai, susijungę į bendruomenę, ugdo žmogaus socialumą.” Prašau pataisyti jei klystu, bet kartais ne iš meilės tėvynei, o ne artimui? visgi meile artimui, toli gražu ne vien nacionalistų bruožas, o labai daugelio ideologijų, ar atskirai paėmus etikų, krikščioniškosios etikos, utilitarinėj taip pat galima užčiuopti tokių minčių ir t.t.
O straipsnio vieta kur duodami istoriniai pavyzdžiai iš vis neturėtų būti skaitoma rimtai, pavyzdžiai visad yra komponuojami taip, kad atitiktų straipsnį, žinant, kad objektyvaus žvilgsnio atsitraukus neįmanoma mesti. kitaip mąstantis žmogus būtų metęs tokius pavyzdžius kurie būtų visiškai paneigę pirmuosius, kad ir pavyzdžiui tai, jog buvo išgirta tarpukario Lietuva ir Smetona už tai, kad kritikavo vokiečių Nacius, po to išpeikta Fašistinė Italija, bet nutylėta tai, kad tas pats Smetoną Musulonį palaikė.
Dėja komunizmas gimė iš neapykantos kitai klasei, su poreikiu ją sunaikinti. Galvok iš naujo.
Būkime tikslūs – jokio komunizmo niekada nebuvo, nes tai tik teoretikų knygose sukonstruota galima santvarka.
Na idejos teisingos nacionalizmas kurybos ir laisves bei saves kurybos procesas imanomas tik savoje stiprioje kulturoje.
Čia klaidinami žmonės. Aklai nukopijuota nuo Kundroto viskas. Globali krikščioniška prieiga iškreipia prasmę. Pats savaime toks požiūris nėra iš esmės blogas, bet jis suplaka skirtingus dalykus ir yra neperspektyvus praktikoje. Čia plėtojama teorija yra silpna tuo, kad visiškai nekreipia dėmesio į tautos teritoriją, į savo žemę. Tai grynai globalus požiūris, turbūt kylantis iš Kundroto teologinių ar panašių studijų. Yra “pražiūrėtas” toks esminis skirtumas, kad ta pati veikla savo žemėje ir įsiveržus į kito teritoriją – nelygintini dalykai. Tikras lietuvis netoli to jau rašė, bet neišryškino niuansų… Jei imsim tarptautinius santykius tarp tautų ar valstybių, valdančių savo teritorijas, tai išdėstyta teorija tiktų. Bet, jei imsim Lietuvos ar bet kurios valstybės vidaus politiką, savo tautos žemėje, tada klaidinga. Tas pats šovinizmas tada prilygsta patriotiškumui ir savo teritorijos teisėtam gynimui nuo atėjūnų. Tokiam kontekste tautų lygybės nėra ir negali būt, nes tada tauta savo žemėje nebūtų šeimininkė. Čia “šovinizmas” teisus 100%, o tokio principo neigimas iš esmės yra neigimas tautos teisės į savo teritoriją, Lietuvos konstitucijos pagrindų, pasmerkiantis pražūčiai. Bandymas primesti tarptautinį mastelį šalies viduje yra klaida, tai nepasiteisina. Bet koks nuolaidžiavimas svetimtaučių veržimuisi į savo žemę ir tautų “lygybės” taikymas savo valstybėje baigiasi tautos žlugdymu. O patriotinėje politikoje suskaldo tautą ir yra kenksmingas. Dabar “nauda” iš šitos teorijos gaunasi tik tokia, kad didelė dalis nacionalistų ar tautininkų yra apšaukiami fašiais – naciais, stumiami šalin ir neduodama susivienyt. Tuo tarpu kosmopolitai pajunta paskatinimą ir dar labiau purškia apie nacionalistus – šovinistus. O reiktų daryt priešingai. Geras pavyzdys – Suomija, suomių tauta. Aiški ir karinga pozicija, savo teritorijos gynimas ir pažanga. Kariavo su TSRS, apsigynė nuo rusų. Dabar laimi “tikrųjų suomių” partija, kuri aišku ko siekia. O svastikos ten kabo visur, net oficialus oro pajėgų ženklas, nes tai laisva tauta ir neieško šiknoj sliekų, sugeba susivienyt.
Apibendrinant, į Kundroto platinamą teoriją užtektų įvesti sukonkretintą šovinizmo apibrėžimą. Kad jis su tautų lygybe galioja tik tarptautiniuose santykiuose, o savo tautos buvimas kaip šeimininkės savo žemėje (aukščiau, nei svetimtaučiai) nėra šovinizmas. Gali būt, kad tą padaryt nepakanka noro, žinių. Tada yra ir kitas variantas, žiūrint į ateitį. Senasis baltų tikėjimas ir protėvių vertinimas gali būt strategija viduje. Tuo tarpu krikščioniškus tautų lygybės principus, šovinizmo ir nacizmo sąvokas galima naudoti tarptautiškai.
Manau, kad nereikia, visų pirma, savęs vadinti negražiai – nacionalistais, tautininkais, šovinistais, skinais ir pan., nes to tik ir siekia tie, kurių tikslas užvaldyti Lietuvą – lietuvių žemę (jiems proga patriūbuoti pasauliui).
Kodėl visiems tiems tautininkams (=nacionalistams)ir pan. nepasivadinus tiesiog tautiniais patriotais?
Išmįslas, kad ta pati tauta gyvena įvairiose teritorijose, yra sugalvotas tam, kad apraizgyti pasaulį masoniniu voratinkliu – tiesa, kaip sako Žygeivis, yra ta, kad Lietuvoje gyvena tik viena tauta – lietuvių, nes tauta yra istoriškai susidariusi tam tikros teritorijos bendruomenė, vienijama savų elgesio normų ir tikslų. Atskira valstybė – atskira tauta: tos bendruomenės, kurios neturi savo bet kokio lygio valstybinių administracinių darinių, per laiką praranda turėtus tautinius požymius.
Todėl tikslas išlaikyti Lietuvos valstybę yra tapatus tikslui išlaikyti lietuvių tautą.
krikscionybe, tai pirmoji internacionaline ideja griaunanti tautiskuma, ta turime pripazinti visu pirma.
Gerbiamas S, jei būtum plačiau skaitęs kritikuojamą knygą, nešautų į galvą savo Tėvynės gynybą sieti su šovinizmu. Bent jau tos knygos autorius to nedaro, nemanau, jog darytų ir straipsnio autorius. O štai skaldyti Tautą religiniais pagrindais – iš tiesų reiškia pilti vandenį ant globalistų malūno, ką visokie Vilmantai su Stasiais ir daro. Geriausias pavyzdys – tai, kas kokius partnerius renkasi: vieniems geriau su krikščionimis eiti prieš pederastus, kitiems – su pederastais prieš krikščionis.
Kažkada buvo pasakyta: religija – opiumas liaudžiai.
Dabar jau žinome – svaiginimasis (be kuo, kad ir religija) nėra gerai.
čia tik poz(icij)a, ir dar pritemptai motyvuota, bet ne straipsnis
Paantrinsiu tikram lietuviui,
kad žydkrikščioniams viltingas noras GAUTI pažadą – siejamas su fundamentaliu EGOIZMU ir tam besąlygiu pasiaukojimu.
Čia kaip kažkada ant langų apgailėtinai klijuotom LNK žvaigždelėm, nors viltinga tikimybė, kad aplankys “senelis” – buvo lygi nuliui. Gaila, nebuvo pasiūlyta tų žvaigždelių susiklijuoti ant kaktų – vietoj kryželių.
CHA.
Taigi, buvo parodyta, kad EGOIZMAS – tai ir yra tas opiumas avinams.
gal galit man paaiškint kodėl būt nacionalistu (tautiniu patriotu) yra geriau nei tokiu nebūt? Kažkaip neįžvelgiu pliusų, gal net labiau minusus.
Tomui.O kas Jums sakė, kad būt nacionalistu yra geriau.Iš tikruju tai varginanti ir gan pavojinga veikla.Bet deja be tam pasišventusių žmonių tauta greit išnyksta,o jų palikuonis tampa kitos tautos dalimi.Tos ,kurioje mažai uždavinėjančiu tokius klausimus.Yra geopolitinė aksioma-tauta nenorinti maitinti savo karuomenę, paprastai maitina svetimą.Lietuva jau kaip ir neturi savos ,šiaip NATO užduočių vykdimo padalinius.Tiesa, šiais laikais yra galimybė tapti betaučiu biotipu, bet abejoju ar kur nors būsite tikrai savu.
Visiems.Manau daug painiavos dėl žodžių prasmės supratimo. man asmeniškai:nacionalizmas(lt tautiškumas )-aktyvus priskirimas saves konkrečiai tautai.tos tautos ineresų gynimas.galima sakyti ,net meilė tai tautai.Tai visiškai nereiškia priešiškumo kitom tautom .niekas netrugdo skirtingų tautų nacionalistams tarpusavyje aktyviai bendrauti.Nacizmas- vienos kurios tautos,ar tautų grupės išaukštinimas kitų tautų atžvilgiu.Tai gali būti tautinio , rasinio ,kulturinio pranašumo propagavimas.Taip pat dievo išrinktosios tautos ar vyresniosios tautos skelbimas.Paprastai nacizmas nukreiptas prieš kitas tautas ,negu už savo.Fašizmas(ne tik tautiniu atžvilgiu)tai kaltės pripažinimas ,o esant galimybei ,ir bausmės vygdimas ,ne UŽ, bet TODĖL.Todėl kad prisklausai netnkamai tautai ,klasei,rasei , socioliniam sluoksniui ir taip toliau. Pirmas fašizmo aprašytas pasireiškimas tai vietos gyventojų naikinimas žydams užimant “pažadėtają žemę”.Buvo išpjauti visi:kariai ,taikus gyventojai,net padėje žydams. vien už tai ,kad gyveno toje žemėje.
Ačiū už atsakymą, bet jis man iškėlė naujų klausimų. Jei gerai supratau tautoj ne visi privalo būti tautiški, užtenka tik, kad kažkuri tautos dalis būtų tam pasišventusi? Ar šiuo atveju nekyla konfliktas tarp abiejų tautos dalių? Kitas dalykas – ar yra kokių sėkmingų tautiškumo pavyzdžių, kurie padėjo išsaugot tautą nuo išnykimo? (kažkodėl jaučiu, kad nesėkmingų pavyzdžių galėtumėt pateikti ne vieną)
manau, kad truputėli ne taip.likusioji dalis nebūtinai turi būti tautiškai aktivi, bet tai nereiškia jos priešiškumo savo tautai.Ji papraščiausiai dirba savo darbą,gimdo vaikus ir taip toliau.Jei tautoje per didelė dalis aktyvių narių,tauta dažnai būdavo išžudoma( pvz prūsai). Esant per mažai aktyviujų-tauta nutautėja.O sėkmingų pavyzdžiu- visos šiuo metu gyvuojančios tautos.Patikėkit visos jos išlaikė didžiulius išbandymus.Ir tuom jos visos nusipelno pagarbos.
Pamenu pasakojimą, kaip buvo laidojami Vydūnas, Kudirka – kaip šunys.
Aš kalbėjau ne apie likusios tautos dalies priešiškumą savo tautai, o labiau apie konfliktą tarp tautos dalies, kuriai atrodo, kad jos tautiškumo nereikia ginti ir tarp pasišventusių tautiškumo gynėjų. Nesupraskit manęs neteisingai, aš tiesiog bandau suprasti kuom remiantis teigiama, kad tautiškumą reikia ginti ir pagal kokius kriterijus parenkamos gynimo priemonės (nuo straipsnių rašymo internete iki smurto prieš kitataučius). Gal jo neginant jis puikiai gyventų pats. Pvz. aš žinau, kad esu Lietuvis ir niekas to nepakeis. Nejaučiu poreikio, eiti ginti likusios tautos dalies tautiškumo, nes gal jie to net ne verti, jei patys nesuvokia kas tokie yra. Taip pat nejaučiu poreikio, kad kažkas kitas gintų mano tautiškumą.
Įdomiai nuskambėjo jūsų sakinys: “Ji papraščiausiai dirba savo darbą,gimdo vaikus ir taip toliau.” Tarsi tai būtų tronai darbininkai gaminantys vaikus, maistą, pramonines prekes, be jokios politinės nuostatos, o ideologiniais dalykais palikta pasirūpinti pasišventusiems patriotams. Lyg ir užuomina į elitizmą (http://en.wikipedia.org/wiki/Elitism). Tarkim jei tai tiesa norėtusi žinoti pagal kuriuos iš šių parametrų “intellect, wealth, specialized training or experience, or other distinctive attributes” ši grupė yra pranašesnė už likusią tautos dalį, kad galėtų jai vadovauti.