Lietuva ir Lenkija: ruošiantis naujam žingsniui

Sigita Nemeikaitė, www.alkas.lt          

Didžiulė įtampa ir atsargus atokvėpis. Potvynis ir atoslūgis. Sunkiai nuspėjama ateitis po ūžtelėjusios audros, kuri, laimei, nepasėjo aukų. Taip būtų galima apibūdinti neseniai Seime įvykusį Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos darbo grupės susitikimą.            

Pateikiame  ne vien  oficialiąją šio vizito apžvalgą, bet ir praskleidžiame  už uždarų durų vykusių derybų uždangą.         

Laukė karštos derybos          

Didelės nepasitenkinimo aistros iš Lenkijos po to, kai Lietuvoje buvo priimta naujoji Švietimo įstatymo redakcija, šuorais atsirito į Lietuvos Seimą. Čia vyko vos dieną trukęs, tačiau vis dėlto apgesinęs besiplieskiančią priešpriešos ugnį Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos darbo grupės susitikimas. Lenkijos parlamentarai neslėpė: yra rimtai susirūpinę Lietuvos Švietimo įstatymo nuostatomis, kurios esą blogina lenkų tautinės mažumos padėtį.         

Pastebėtina, kad šis kupinas įtampos susitikimas surengtas bemaž net po dvejų metų, kai pastarąjį kartą asamblėja posėdžiavo Vilniuje. Tapparlamentinė asamblėja, pradėjusi savo veiklą 1996 metais, paprastai  posėdžiauja du kartus per metus paeiliui kiekvienoje iš šalių, tačiau atsakomojo Varšuvoje taip ir nesulaukta. Nejaukią ir kaistančią tylą pagaliau nutraukė Lietuvos pusė.         

Derėjosi dviejų Seimų atstovai           

Lenkijos delegacijai vadovavo parlamentinės asamblėjos pirmininko pavaduotoja Uršula Augustyn, jos nariai – Janušas Skolimovskis, Lenkijos ambasadorius Lietuvoje, Lenkijos parlamentarai  Tadeušas Azevičius, Vitoldas Gintovtas-Dzievaltovskis, Arturas Gurskis ir Maria Novak bei   B.Janovskis, Lenkijos Seimo Tarptautinių ryšių departamento direktoriaus pavaduotojas, K.Glovacka, Lenkijos Seimo Tarptautinių ryšių departamento patarėja, vertėjas B.Slovikovskis.         

Svarbiausia – Švietimo įstatymas         

Abiejų šalių parlamentarai ketino svarstyti keletą svarbių problemų:lenkiškų pavardžių vartojimo Lietuvoje, švietimo, žemės grąžinimo, dvikalbių gatvių ir vietovių pavadinimų. Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, daugiausia kalbėta apie dar „karštą“ Švietimo įstatymą, kuris, lenkų parlamentarų nuomone, blogina Lietuvos lenkų padėtį.         

Lenkija pastaruoju metu aršiai kritikuoja neseniai priimto Švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir pastarosioms mokykloms planuojama suvienodinti lietuvių kalbos egzamino užduotis. Lenkijoje lietuvių tautinei mažumai analogiškos nuostatos galioja jau ne vienerius  metus, todėl Švietimo įstatymo pasikeitimai dažnai įvardijami „veidrodiniu“ principu. Tačiau toks principas kaimyninėje šalyje buvo sutiktas griausmingais protesto mitingais, aštriais pasisakymais viešojoje erdvėje.           

Abipus derybų stalo aiškintasi  Švietimo įstatymo tautinėms mažumoms taikymas,   lenkiškų mokyklų Lietuvoje bei lietuviškų Lenkijoje padėtis, vadovėlių bei pratybų leidybos klausimai. Lietuvos delegacijos nuomone, naujoji Švietimo įstatymo redakcija anaiptol nevaržo lenkų teisių, o atvirkščiai, padeda jauniems žmonėms geriau išmokti valstybinę  kalbą, įgyti reikiamą profesiją, daryti karjerą ir būti lojaliais Lietuvos piliečiais.         

Stengėsi vieni kitus išgirsti          

Tačiau Lenkijos delegacijos vadovė U.Augustyn tvirtino nusivylusi neseniai priimtu Švietimo įstatymu. Jos žodžiais, įstatymas gali turėti įtakos lenkiškų mokyklų Lietuvoje sumažinimui. “O mums svarbu, kad mūsų bendroje Europoje visi turėtų bendras teises”, –  sakė U.Augustyn.         

Su šia pozicija nesutiko V. Stundys, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, pareiškęs, kad Lietuvos pasirinktas tautinių mažumų švietimo modelis yra lygiai toks pat, koks galioja Lenkijoje. V.Stundys aiškino, kad Lenkijos pusė veliasi į nesuprantamas interpretacijas, todėl asamblėjos darbo grupė tam ir susirinko, kad daug ką išsiaiškintų.         

Nepaisant skirtingų požiūrių, išankstinio Lenkijos delegacijos nusiteikimo, kaip teigė Lietuvos delegacijos vadovas A. Kašėta,  kupinos įtampos derybos vyko pakankamai konstruktyviai.         

Kas gi kalbėta ir nuspręsta už uždarų durų?         

Apie tai savo mintimis ir įžvalgomis su “Voruta“ sutiko pasidalinti  parlamentinės asamblėjos delegacijos nariai  J.Liesys ir G.Songaila.             

J.Liesys, Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos pirmininko pavaduotojas, Seimo narys :            

Buvau paskirtas parlamentinės asamblėjos darbo grupės pirmininku, teko garbė pirmininkauti šiam posėdžiui. Tai buvo sunkus ir atsakingas momentas, nes Lenkijos delegacija atvažiavo turėdama išankstines nuostatas, ketinimus. Šiam susitikimui daug dėmesio kaip niekad dėmesio skyrė žniasklaida, juo domėjosi visuomenė.         

Lenkijos delegacijai svarbiausias buvo neseniai priimtas naujasis Švietimo įstatymas, šiek tiek buvo paliesta žemės grąžinimo Vilniaus krašte problema. Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas E.Pupinis paaiškino, kad tam skirtas papildomas finansavimas – papildomi net 50 darbuotojų etatai. Tikimės, šis klausimas tikrai pajudės.           

Manyčiau, kad dėl  Švietimo įstatymo paprasčiausiai nesusikalbame. Lenkijos pretenzijos Lietuvai daugiausia visiškai nepagrįstos. Kodėl? Lenkijos pusės nuomone, įstatymas neatspindi  „veidrodinės“ sistemos, o mes įsitikinę, kad ji būtent tokia ir yra. Tačiau mes to neįrodinėjame kaip Pitagoro teoremos, bet rodome, kas pas mus padaryta gero, o lenkai pabandys įrodyti, kas pas juos gero nuveikta. Tam tikras reziumė – vadovėlių leidyba. Lietuvoje lenkų tautinei mažumai ji geresnė, net ideali, taip pat – pratybų.          

Manau, kad abiejų šalių nesantaikos kurstymu yra susinteresuoti tam tikri asmenys, bet  tai neturės įtakos konstruktyviam asambėjos darbui. Draugiškų santykių ir partnerystės ryšiai padės atlikti ne vieną svarbią užduotį. Džiugu, kad Lenkijos delegacijos vadovė U.Augustyn davė mintį apsikeisti darbų sąrašais su pasiūlymais, kaip spręsti problemas. Todėl viliuosi, kad ankstyvą rudenį Varšuvoje asamblėja susirinks į posėdį, jau atlikusi dalį darbų.  O gal iki asamblėjos – gegužę ar birželį – susitiks ir darbo grupė.          

Tam, kad beveik dvejus metus asamblėja nevyko, yra objektyvių priežasčių. Tai pernai įvykusi lėktuvo katastrofa, kurioje žuvo Lenkijos prezidentas, vėliau – nauji prezidento rinkimai. Po tragiškų įvykių nespaudėme ir nereikalavome, kad asamblėja greičiau įvyktų. Gedulo akivaizdoje ko nors reikalauti buvo neetiška.         

Dėl kitataučių (žinoma, ir  lenkų) pavardžių rašybos Seime dirba speciali darbo grupė ir, tikiuosi, netrukus turėsime sprendimus. Manau, iki asamblėjos posėdžio. Bus sprendžiama ir vietovardžių problema.          

Kalbant apie kitataučių pavardes, greičiausiai bus pasirinktas latviškas modelis, t.y. kai atskirame asmens dokumento lape bus vartojama originali pavardės rašyba.          

Džiaugiuosi, kad nepaisant labai prasto oro, Lenkijos delegacija atvyko ir parodė gerą valią. Derybų metu gražiai paminėjome pernai lėktuvo katastrofoje žuvusio parlamentinės asamblėjos pirmininko pavaduotojo Stanislavo Zajonco atminimą. Pagerbėme tylos minute, prie atskiro stalelio buvo padėta lentelė su pavarde ir gėlėmis. Tai buvo šviesios atminties žmogus. Iš atminties neišdilo nei jo veidas, nei pavardė, nei atlikti darbai.          

Labai tikiuosi, kad Lenkijos delegacija  išvyko daug ką supratusi, pakeitusi savo nuostatas.            

Gintaras Songaila, Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos narys, Seimo narys           

Lenkijos delegacijai buvo svarbiausia aptarti Švietimo įstatymo pasėkmes ir lenkų tautinės mažumos padėtį. Delegacijos nariai atvažiavo turėdami išankstines nuostatas ir  bandė reikšti pretenzijas. Mūsų delegacija tas pretenzijas atrėmė – kad nori lenkus asimiliuoti, kad sudarytos blogesnės sąlygos nei lietuviams Lenkijoje.          

Asamblėja yra vienas iš įrodymų, kad toks dialogas reikalingas – tai galimybė kitai pusei išgirsti argumentus. Iki šiol Lenkijos poitikai  patys su savimi kalbėdavosi arba su Europos Parlamento nariu Valdemaru Tomaševskiu ir buvo susidarę nutolusį nuo realybės vaizdą.          

Noriu pastebėti, kad Lenkijos lietuvių  švietimas niekuo ne geresnėje situacijoje nei Lietuvoje lenkų. Girdėjome tvirtinant, atseit, lietuviai Lenkijoje gali abitūros egzaminus laikyti gimtąja kalba , o lenkai Lietuvoje negali. Iš tikrųjų ir Lietuvoje tokia galimybė taip pat yra.         

Derybos buvo gana sunkios,  nes kita pusė nelabai norėjo girdėti. Dalis delegacijos buvo atvažiavusi daryti sau rinkimų kompanijos prieš rudenį Lenkijoje vyksiančius  Seimo rinkimus. Todėl šis susitikimas šiek tiek buvo pasmerktas nekonstruktyvumui. To nepaisant, abi šalys toliau  kalbėsis, tęs dialogą įvardydamos problemas. Tada bus ieškoma sprendimų. Buvo nutarta, kad dirbs abiejų šalių darbo grupės ir tada vyks susitikimas. Dėl to, kad asamblėja nevyko beveik dvejus  metus, Lietuvos delegacija akių nedraskė, bet iš tikrųjų tai Lenkijos pusės problema.           

Ne visi Lenkijos delegacijos nariai buvo karingai nusiteikę, išsiskyrėm draugiškai. Tačiau didelį nerimą kelia Lenkijos viešoji erdvė. Jeigu kaimyninės šalies delegacija nors kiek suprato esamą padėtį ir Lietuvos motyvus, kodėl buvo priimtas toks Švietimo įstatymas, kažin ar šiame kontekste išdrįs pasakyti tai Lenkijoje. Tai viena iš priežasčių, kodėl vengiama asamblėjos: būtų  išgirsta Lietuvos nuomonė! O dabar Lietuvos balsas Lenkijoje negirdimas.         

Asamblėjos darbo grupė ketina susitikti gegužę, bet po to, kai bus įvardytos svarbiausios spręstinos problemos. Lietuviai irgi turi svarbių klausimų. Pavyzdžiui, dėl vadovėlių lietuviams Lenkijoje, dėl Antano Baranausko gatvės vardo suteikimo ir kt.          

Nepaisant įvairių trikdžių, šįkart  matėsi, kad kažkurie mūsų pusės argumentai buvo išgirsti. Ponas A.Gorskis(Lenkijos Seimo narys, aktyvus  Švietimo įstatymo oponentas – aut.) man ištiesė paspausti ranką. Tada aš pasakiau, kad tokie susitikimai bus nereikalingi, jeigu mes su ponu Gorskiu susišnekėsime. Nepaisant to, kad mes daugeliu atveju nesutarime,  bet Seimo narys Gurskis į Švietimo įstatymą nuoširdžiai gilinasi, analizuoja. Pokalbis su tokiu žmogumi yra  žymiai produktyvesnis, nei mėtymasis abstrakčiomis  frazės.          

Susitikimas buvo pakankamai konstruktyvus ir baigėsi draugiška atmosfera. Skirtingai nei prieš dvejus metus Vilniuje vykusioje asamblėjoje, kai lenkai užsispyrė įrašyti tik savo pretenzijas, o lietuvių – ne. Iš kai kurių delegacijos narių nuotaikos matėsi, kad buvome išgirsti. 

Sigitos Nemeikaitės nuotraukos.