B.Genzelis. Sangizmas ar išėjimas iš savos tautos

Bronislovas Genzelis, www.alkas.lt            

Stebėdamas, kas vyksta šių dienų Lietuvoje (savęs niekinimas ir siekimas įtikti bet kam), prisimenu  jaunystę ir dalyvavimą tuo metu vasaromis organizuotose Kūrybinio jaunimo stovyklose. Jose mėgino aktyviai reikštis su pretenzijomis būti poetu asmuo, pasivadinęs Bruno Sangis. Jis bandė įtikinėti, kad tautų egzistencija yra anachronizmas, dėlto jis mielai atsisakytų savo lietuviškos pavardės, o dabar jam tenka šį naujadarą vartoti tik poezijoje.           

Pasak jo, ateityje visi žmonės kalbės viena kalba (greičiausiai tai bus anglų, nes rusų per mažai išplitusi) ir jis save laikąs „pasaulio piliečiu“.            

Tuometinei valdžiai jis taip pat neįtiko, nes jam sąvoka „tarybinis žmogus“ per siaura. Jo postringavimai klausytojams kėlė juoką, sunkiai jam sekėsi spausdinti savo traktatus, nors vienas kitas eilėraštis, kritikų vertintas kaip grafomaniškas, pasirodydavo literatūrinėje spaudoje. Po Sąjūdžio jis išnyko iš horizonto. Reiškėsi ir vienas kalbininkas, įrodinėjantis, kad lietuviai yra giminingi kinams ir ieškojo sąsajų tarp lietuvių ir kinų kalbų. Vėliau jis atsidūrė gydytojų priežiūroje, nežinau pagrįstai ar ne.            

Tautinio Atgimimo metais  atsitiktinai sutikau  Bruno Sangį. „Anksčiau ar vėliau suprasite savo judėjimo beprasmiškumą. – „Suprasite, kad tautos anachronizmas“,– šaipėsi jis iš mūsų judėjimo, pats laikėsi nuošalyje nuo vykstančių įvykių. Vėliau apie jį nieko negirdėjau ir buvau pamiršęs, jeigu ne  naujieji ideologai „pasaulio piliečiai“ .            

Atsigręžkime į praeitį. XVIII amžiaus pabaigoje Lietuvos diduomenė išėjo iš lietuvių tautos ir nuėjo į lenkus (valstybė žlugo). Vienas kitas jų palikuonis sugrįžo, tačiau daugumas tapo aršiais atsinaujinančios lietuvių tautos priešais. Jiems nepriimtinas pats Lietuvos valstybės būvimo faktas. Jų pėdsakais šiandien bando sekti dabar save vadinantys  „elitu“, kuriems nepriimtinu yra kiekvienas, kuris nori likti lietuviu. Argi ne apie tai byloja Algirdo Patacko paviešintas pokalbis su Mantu Adomėnų, kurio aplinka savo ateitį sieja su lenkais?            

Ar ne tai sako beatodairiškas puolimas prieš kovo 11-os eitynes? Vienas po kitos skubame pasmerkti jų dalyvius. Stebėjau per įvairiausius TV kanalus eitynes. Nieko nemačiau, dėl ko reiktų šūkalioti. Tiesa, vieno kito dalyvio elgesys iškrito iš padorumo rėmų. Prašyčiau smerkėjus nurodyti bent vieną europietišką eiseną, apsaugota nuo ekscesų. Chuliganų buvo ir bus. Reikia jų veiksmus riboti. Tam yra policija. Pritarčiau Prezidentei D.Grybauskaitei: „Bet kokios žmonių eitynės, jeigu tai susiję su patriotizmo išraiška, meile savo tėvynei, yra labai gražu ir sveikintina. Bet kokios eitynės, kurios skatina tautinę nesantaiką,– to Lietuvoje neturėtų būti“. Nepagristas beatodairiškas smerkimas skaldo tautą ir ugdo neapykantą kitaip mąstantiems, radikalizuoja normalų judėjimą.            

Paradoksas tame, kovojome už lietuvių tautos būtį, tačiau atkurtoje Lietuvoje beveik neturėjome ir neturime nei vienos vyriausybės, kuriai rūpėtų lietuvių kultūros išsaugojimas. Ką davė Valdo Adamkaus prezidentavimas? Neriją Putinaitę, Ireną Vaišvilaitę. Kai dvyniai Kačinskiai pradėjo reikšti Lietuvai įvairias pretenzijas, pavadino juos geriausiais lietuvių bičiuliais. Toks istorinis virsmas: vieni išeina į kitas tautas, kurios mielai juos priglaudžia. Dėl to vienos tautos gausėja, kitos nyksta (ir išnyksta). Prie pirmųjų ir priklauso lenkai.           

Norėtųsi kai ką priminti: ne lenkų tautai, o kai kuriems jos ir Lietuvos  politikams. Tautos lieka, o politikai išnyksta. Politikai atstovauja tam tikros grupuotės interesus. Ne vienoje tautoje esama imperialistinių polinkių. Tai nesvetima ir lenkų politikams. Lietuvių ir lenkų interesai kirtosi kelių šimtmečių bėgyje. Jeigu lietuvių tauta būtų kerštinga, jos spauda mirgėte mirgėtų nuo priminimo apie prieškarinės Lenkijos vyriausybės dalyvavimą Miuncheno sąmoksle. Ji atsiplėšė nuo Slovakijos Tešino sritį. 1938 metais  Lenkija smogė Lietuvai drauge su hitlerininkais: kai šie užgrobė Klaipėdą, Lenkijos vyriausybė pateikė Lietuvai ultimatumą  atsisakyti Vilniaus krašto, priešingu atveju jų kariauna žygiuos į Kauną. Tokių ultimatumų priėmimas pakirto pasitikėjimą Lietuvos vyriausybe ir padarė ją bejėgia prieš Rusijos bolševikų agresiją. Savo agresyvios politikos skonį netrukus pajuto ir patys lenkai. Išvados nedaromos.
 
Mūsų ambasadorei Lenkijoje Loretai Zakarevičienei  Vasario 16 d. 93 metinių proga įtakingos Lenkijoje Kresų asociacijos vadovai įteikė peticiją, kurioje pasakyta „1918 m. vasario 16–osios deklaracijos pasekmės šiandienos Europoje yra nepriimtinos“, nei daugiau nei mažiau. Į Lietuvą atvyksta Lenkijos parlamentarai ir grubiai reikalauja keisti mūsų įstatymus, nors lygiai tokie patys įstatymai veikia Lenkijos ir kitose Europos šalyse.            

Kodėl prieš kokius penkis metus nieko panašaus neteko girdėti? Ar tam nedavė akstino tai, kad mūsuose buvo pradėtas  niekinti Jonas Basanavičius, skeptiškai imta vertinti Vasario 16–oji? To judėjimo pradininkė tuometinė Prezidento V.Adamkaus patarėja Nerija Putinaitė. Jeigu tai darytų eilinis savo krašto niekintojas, sakytume, pas mus įsitikinimų laisvė. Dabar į paviršių išlenda kita buvusi V.Adamkaus patarėja Irena Vaišvilaitė, prie jos prisijungia Lietuvos švietimo ir mokslo ministro patarėjas Paulius Subačius, kaip ryškėja iš Algirdo Patacko paskelbtos medžiagos, tame judėjime dalyvauja ir Vilniaus mieto konservatorių vedlys, seimūnas Mantas Adomėnas. Ko tada stebėtis, kad Šalčininkuose ir kituose Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) valdomuose regionuose praktiškai neveikia Lietuvos įstatymai, ten lietuviai jaučiasi svetimais. Toli gražu ne visi Lietuvos lenkai panašiai samprotauja, bet jie jaučiasi mūsų valdžios išduoti taip kaip ir lietuviai.             

Šį pokalbį nukelčiau į tolimesnius laikus. 1922 m. Lietuvoje buvo įvykdyta  žemės reforma. Dvarininkams palikta 80 ha, o kita išdalinta buvusiems  kumečiams ir kitiem bežemiams. Dvarininkų, kurie pasitraukė iš Lietuvos, jų žemę perėmė valstybė ir išdalino. Jeigu tos reformos nebūtų, vargu ar Lietuvoje partizaninis judėjimas būtų įgavęs tokius mastus.            

Daugumas „nuskriaustųjų“ dvarininkų – lenkakalbiai litvinai, jautę neapykantą  mužikų Lietuvai. Tai tęsiasi iki mūsų dienų. Kol mūsų tarpe nepasireiškė savęs niekintojai, Lenkijoje negalėjo apsireikšti sikorskiai. Negi keliaklupsčiavimas mūsų tautos bruožas?  Lietuvos gyventojai patiki save atstovauti V.Tomaševskiui, konservatoriai derasi su juo dėl bendradarbiavimo tvarkant Vilniaus miestą. Net ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis kalba apie žemės grąžinimą. Atskiri Lenkijos  sluoksniai trokšta matyti Lietuvą savos valstybės provincija. Kaip matome, jie savo šalininkų turi ir Lietuvoje, tik netapatinkime Lietuvoje gyvenančių lenkų su V.Tomaševskiu, kaip lietuvių su M.Adomėnu ar Š.Liekiu, ar A.Sniečkumi.            

Neteigčiau, kad Lietuvoje nesama antisemitizmo. Bet jo ne daugiau negu kitose Europos šalyse. Tačiau mes gyvename nuolatinėje baimėje, kad tik nebūtume apkaltinti nacionalizmu ar antisemitizmu, kiekvieną kartą puolame aiškintis, kad tokie nesame. Ir nepastebime žydų – geriausių savo draugų, neigiančių tuos prasimanymus.     

Praeitais metais buvo išleista puiki žinomo mūsų teatrologo Marko Petuchausko  prisiminimų knyga „Santarvės kaina“. Jis pasakoja, kaip jį, mažą žyduką, rizikuodami gyvybe, gelbėjo visiškai nepažįstami kaimiečiai, vaizdžiai atmeta mitą, esą lietuviai – žydšaudžiai. M.Petuchauskas parodo, kad žydus šaudė samdomi žudikai, kokių esama visose tautose, ir tarp žydų. Knyga liko nepastebėta. Ar panašios knygos neugdo santarvės? Draugus turime vertinti. Jų turime ir tarp lenkų, ir tarp žydų, ir tarp rusų.            

Dalį mūsų tautiečių apėmė proto užtemimas. Vilkimės, kad ir nuo šios ligos išgysime. Tam nereikės jokios išorinės paramos. Ir išsaugosime savo valstybę.  

Šis rašinys buvo skelbtas ir dienraštyje „Lietuvos žinios“