Paskutinė poeto Justino Marcinkevičiaus kalba, pasakyta 2010 lapkričio 23 d. Mokslų akademijos salėje Visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė“.
Labą vakarą visiems.
Šiandieninio pokalbio organizatoriai suformulavo savo pagrindinį, ir galima tarti, vienareikšmį klausimą: „Ar esame savo valstybės šeimininkai?“
Bet vienareikšmiškai į jį atsakyti sunku. Sunku ne tik mums, bet ir daugeliui demokratinėmis besiskelbiančių valstybių.
Aš tikriausiai labai primityviai suprantu šeimininko teises ir pareigas. Kaimietiškai.
Šeimininkas tai yra dažniausiai tėvas – pirmas keldamasis, paskutinis guldavo. Sužiūrėdavo galvijus ir žmones. Priklausomai nuo oro iš ryto paskirstydavo darbus ir pats dirbdavo – prie stalo raikydavo duoną ar bardavo besiriejančius vaikus – visą laiką būdavo užimtas.
Tikro šeimininko nėra ir negali būti.
Galvojame apie kolektyvinį šeimininką, apie vieną ar kitą partiją. Apie poziciją ir opoziciją. Bandome įteigti, kad partijos ir yra šeimininkas, kad jos girdi ir mato, organizuoja ir vadovauja.
Tačiau šiandien Lietuvoje jau nėra kiek reikšmingesnės grupuotės ar sambūrio, kuris tvirtintų, įrodinėtų, teigtų, pats būtų įsitikinęs, kad šalyje viskas gerai, kad esame aprūpinti ir apsirūpinę politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis teisėmis ir, trumpai tariant, žmogiškomis politinėmis vertybėmis.
Jeigu ir buvo kas nors šia kryptimi veikiama, kas nors ketinta veikti – tai viską sugriovė, išvartė ir sutrypė nekontroliuojama privatizacija, pusaklė laisvoji rinka ir užgriuvusi krizė, kurioje žmogiškumas, padorumas, teisingumas ir visa kita blaškosi kaip koks benamis šunėkas, taikydamasis bent šį tą nugriebti nuo prekystalio.
Tiesa sakant, šiandien ant to prekystalio jau mažai kas liko. Bet tuo aršesnės kovos dėl likučių. Kaip bebūtų gaila ir graudu šioje kovoje dalyvauja ir kultūra – savo menais, švietimu ir kitomis formomis ar pavidalais.
Ypač ryškiai matosi pažvelgus į stalą, ant kurio šiuo metu raikomas valstybės biudžetas. Ir jau iki pačių pašaknų skaudu ir gėda, kai žiniasklaida ar prokuratūra praneša apie kultūros funkcionierių ir tvarkytojų didesnę ar mažesnę saują, sugriebtą į savo kišenę. Į savo.
Sakome yra auditas, kontrolė, galiausiai teismas.
Keista – piliečiai nebijo savo teismo. Teismas nebijo savo piliečių.
Tereikia tiktai kultūros – kultūringai pakišti ir kultūringai be piktumo, be triukšmo paimti.
Taigi, kultūros reikia, ponai.
Reikia kultūros, kai spaudoje skaitai pranešimą apie tai, jog pastaraisiais metais lietuviai emigrantai pervedė į Lietuvą savo artimiesiems 2 ar 3 milijardus. Be triukšmo. Pagalvoji – gal gerai, kad yra emigrantai. Jie ženkliai padeda valstybes biudžetui.
Tiktai reikėtų šalia šito sugalvoti ir kultūringą būdą, kaip juos [pinigus] nukreipti, pavyzdžiui, į Sodros biudžetą.
O emigrantų skaičius vis didėja… Čia pat, tame pačiame spaudos leidinyje pranešama, kad šiemet, pavyzdžiui, išvyko daugiau nei 74 000 oficialiai deklaravę savo išvykimą. O kiek nedeklaruotų? Kultūringai klausiu todėl pats savęs:
– O kiek mūsų dar liko?
Ir pats išsigąstu. Sunku gąsdintis. Nereikia gąsdinti paties savęs.
Yra dar menininkai, kurie įvairiuose užsieniuose vaidina, groja, dainuoja, šoka, vieną kitą knygelę išleidžia. Honorarą gauna? Gauna. Še jums 21 PVM. Tyliai, kultūringai. Gal tarėsi su mumis? Ne, mūsų valdžia nesitaria.
Kur dingo saulėlydžio komisija? Taip dirbo, taip stengėsi, kad valstybės tarnautojų skaičius užuot sumažėjęs, ėmė ženkliai augti. Valdžia augina save, savo raumenis.
Betgi kodėl nutilo garsusis šūkis: „Visi susiveržkime diržus“? Pensininkai susiveržė. Tiksliau sakant, juos suveržė. Valdininkų, tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti.
Esame pastebėję, kad diržą susiveržti labai sunku, nes reikia arba įtraukti savo pilvą, arba kaip kitaip ieškoti priemonių suveržti jį.
Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko anas nemoka padaryti. Arba yra neįgalūs. Be to, jis užimtas valdžia. Jis yra šeimininkas.
– O kas esu aš?! – šaukiu.
– Prašom, – girdžiu atsakymą, – ko Jūs norite?
– Noriu labai nedaug. Bet pirmiausiai noriu, kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas.
Iš paskutiniųjų sustabdytas. Noriu, kad būtų apgintas Donelaičio memorialas Tolminkiemyje. Noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas.
Pradžiai tiek.
Nežinau kaip jums, o man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. Taip yra visame pasaulyje.
Dar sykį pradžiai tiek.
Ačiū Jums už dėmesį.
Tekstas labai šiltas ir nuoširdus. Bet ekonominių nesąmonių ir neaiškybių tiek, kad deja labai gerai supranti, kodėl taip lengva manipuliuoti lietuviais, kurie mėgsta kalbėti apie tai, ko deja visai nebandė pasimokyti. Ar ne todėl mus visą laiką veda galai žino kur, kad mes aklai klausome kiekvieno gero ir mums mielo žmogus žodžio a priori atmesdami bet kokius nemielų oponentų klausimus.
Ponia Aušra, geriau parašykite eilėraštį. Ši kalba ne apie ekonomiką ir ne ekonomisto.
Taip, šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. Taip, šitaip yra visame pasaulyje.
Bet.
Vienose valstybėse turtingieji visų valstybės žmonių uždirbtą turtą susigrobia tik į savo godžias rankas ir visiems kitiems numeta tik trupnių, na, kad galėtų dar dirbti (kaip kokioj koncentracijos stovykloj – juk darbo jėgos tai reikia). Tokias valstybes vadiname totalitarinėmis, diktatūromis.
Kitose valstybėse yra kitoks valdymas – liberalizmas. Ten sudaromas vaizdas, kad visi turi galimybę tapti turtingais, prezidentais ir pan. Na, ir kovoja kiekvienas už vietą po saule ir nagais, ir ragais, ir dantimis… Vyksta tokia arši, beveik laukinė kova ir beveik natūrali atranka – visi silpnieji nunyksta, neatlaikę fizinės bei dvasinės šito mūsšio įtampos, tos nuožmios kovos, o stipresnieji, žinoma, susgrobę kuo daugiau, eina pakelta galva ir įteiginėja, kad tik tereikia mokėti gyventi ir imti iš gyvenimo viską, ką jis padovonojo, davė, nesigilinant į jokią sąžinę ar kitas moralės vertybes. O kas nemoka gyventi, tai nėra ko jam ir gyventi. Atseit, kaip kas pasikloja, taip tas ir miega…
Yra ir dar vienas valstybės modelis – tai socialinė demokratija, kai valstybė, t.y., visų valstybės piliečių demokratiniu būdu išrinkti atsovai gina vienos ar kitos žmonių grupės interesus, tarpusavyje susitardami, kad nė vienas nebūtų nustumtas į visuomenės užribį, kad visi gyventų daugmaž vienodai. Ten nėra turtuolių, nes jei jie sugeba daugiau uždirbti, tai per mokesčius daugiau atiduoda valstybei, kad būtų iš ko paremti tuos, kurie sugeba mažiau. Ir laimi abi pusės, nes nėra visiškai nuskurdusių, kurie, jei būtų alkani ir benamiai tai, žinoma, eitų vogti, plėšikauti. Tada turtingiesiems reikėtų nuo jų gintis, atsitverti tvoromis. O kai tokių didelių socialinių skirtumų nėra, tai ir nusikaltimų, žiaurumų mažiau. Žmonės jaučiasi laimingesni, yra oresni.
O kaip yra Lietuvoje? Kas turi viziją, planą, kokiu keliu veda Lietuvą? Ar yra civilizuotos, įstatymais reglamentuotos priemonės, kurios stabdytų godišių alkį ir atgniaužtų jų į save suriestus nagus? Juk turim ir Konstituciją, ir įstaymus, ir Parlamentą – tautos atstovus? Tai ko tada neturime?
Jei gerai suprantu, tai ponia Aušra nori, kad mūsų valstybėje būtų daugiau sugebančių skaičiuoti, tvarkyti ne tik savo asmeninį ūkį, bet ir tai daryti atsakingai visos valstybės atžvilgiu, tačiau gerbiamo tautos dainiaus atžvilgiu ji manau, per stipriai čia :)Galvoju, kad gebančių skaičiuoti, baigusių tam tikrus mokslus, darbščių žmonių mes turime ne tiek ir mažai. Ryškiai per mažai turime gerų, tikrų, mylinčių savo šalį ir tautą, kalbą žmonių, kurie galėtų pasidalyti savo sėkme ne tik su savo artimu giminaičiu, bet ir su visa visuomene. Tikiu, kad iš tyros širdies mus pasiekusios eilės- mintys- priesakai mums yra labai ir labai reikalingi.