Štai ir baigiasi vasario 2 d. Ar pastebėjote kokių nors permainų? Gamtoje, o gal vidinėse pajautose? Juk vasario 2 diena – tai Perkūno diena!
Liaudis šią dieną vadina Gramnyčiomis arba Grabnyčiomis. Dažnas dabar galvoja, kad tai kažkokiu būdu turi sietis su žodžiu grabas, tai yra karstas. Tačiau tai klaidinga garsinė sąsaja, nes šią dieną jokių reikalų su karstais niekas neturi ir niekada neturėjo, nebent tik kam mirus.
Ir nors linkstama šios dienos pavadinimą kildintinti iš gudiško žodžio gromnica, pažodžiui tai būtų – perkūninė, tačiau turime ir savą lietuvišką šios šaknies žodį grabė́ti, grãba (brazdėti, bildėti, skrebėti) kurio reikšmė tiesiogiai siejasi su perkūno skleidžiamu garsu.
Senieji šios dienos lietuvių ir kitų Europos tautų papročiai taip pat patvirtina šios dienos ryšį su Perkūnu.
Kodėl būtent vasario pradžia siejama su Perkūnu, viena pagrindinių senovės baltų ir indoeuropiečių dievybių? Juk Perkūnas turėtų sietis su pavasariu ir vasara, kuomet jis išties pasirodo su žaibais ir griausmais, o ne žiemą, ne pačiame viduržiemyje.
Raktą atsakymui duoda jau pats šio mėnesio pavadinimas – vasaris, kuris taip pat yra savotišku akibrokštu – koks gali būti vasaris pačiame žiemos viduryje?
Tad, kodėl antrą metų mėnesį vadiname vasariu? Juk vasara dar toli. Profesoriaus Prano Skardžiaus kadaise išsakyta nuomone todėl, kad tuo metu, baigiantis žiemai ar jau pavasariui esant, ima šiltesni vėjai pūsti.
Tačiau yra ir kitas paaiškinimas, besiremiantis nuomone, jog mūsų protėviai metus seniau dalino ne į 4, o tik į 2 metų laikus. Manoma, jog pavasario – vasaros laikotarpį baltai vadino žodžiu vasera.
Šio laiko pradžia kaip tik ir galėjo būti skaičiuojama nuo viduržiemio. Juk būtent vasario pradžioje, sprendžiant pagal daugiametės Lietuvos fenoklimatinių sezonų periodų trukmes, įvyksta tikrasis viduržiemis.
Šiuo laiku Saulės aukštis virš horizonto yra padidėjęs jau tiek, kad ji į Žemę siunčia jau nebe šaltą žiemišką šviesą, o švelniai šildančius spindulius. Kalėdinis žiemos kalėjimas nuo šiol pamažu ima irti, žiemos gruodo sukaustyta Žemė vis labiau atkunta. Dažniau galima sulaukti atodrėkių.
Neatsitiktinai gudai vasario 2-ai dienai įvardinti greta Gramnicy (Perkūno diena) dar naudojamą senovės slavų žodį Sretenje arba Sretenije („sutikimas“, „džiaugsmas“), aiškina kaip žiemos ir vasaros susitikimą, ir sakydavo, kad šią dieną žiema su vasara susitinka ir vasara žiemą pastumia…
Vasario mėnesį svarbi reikšmė teikiama vėjams. Pagal vasario vėjus buvo sprendžiama apie pavasario artėjimą, būsimą derlių. Jeigu vasario mėnuo vėjuotas, vėjas apdrasko skujas, šakeles, tai kovo mėnuo varys sniegą – per mėnesį bus pavasaris. Jeigu pučia šaltas šiaurės vėjas, bus vaisingi metai, o jeigu to vėjo vasario mėnesyje nėra, tai balandžio mėnesį tikrai bus.
Latviai vasario 2 d. vadina Vėjo Diena (Veja Diena). Šią dieną atlikdavo apeigas, užtikrinančias, kad ateinančią vasarą būtų išvengta griaunančių vėjo galių.
Gudai iki šiol sako, kad vasario 2 d. Perkūnas šią dieną prieš blogio jėgas išbando savo strėles, tad nuo šios dienos jau gali pasigirsti net ir griausmų.
Perkūno griaunančių galių vasarą gali padėti išvengti pašventintos grabnyčinės arba graudulinės žvakės. Šis žvakių pavadinimas kildinamas nuo žodžio graudulis, graudulys, tai yra – griausmas, perkūnija.
Tikima, kad graudulinės žvakės gali apsaugoti namus nuo žaibų, laukus nuo ledų, o žmogų nuo perkūnijos ir ligų. Graudulinę žvakę uždegdavo ir statydavo ant lango, užslinkus audros debesims ir pradėjus griaudėti Perkūnui. Pradėdami statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko kertėj.
Sukryžiuotus du graudulinės žvakės gabaliukus bitininkai dėdavo į naują avilį tam, kad velniai spiečiaus neišvestų.
Švenčioniškiai parsineštas šventintas žvakes pirmiausia 3 kart apnešdavo aplink stalą, o po to visiems namiškiams uždegta žvake kryžmai pasvilindavo plaukus – ties kakta, pakaušyje ir paausiuose. Žvakę užpūtus buvo žiūrima į kurią pusę nuvinguriuoja dūmelis: jeigu link durų – teks susirgti ar net mirti, jei aukštyn į lubas – gerai gyvensis.
Graudulinės žvakės buvo uždegamos prie mirštančiojo bei mirusiam prie karsto. Jos turi apsaugoti mirusiojo vėlę ir nušviesti jai kelią į dangų. Bendrai paėmus, žvakė apeigose ir tikėjimuose yra tapusi žmogaus gyvasties, jo dvasios ir vėlės apsaugos simboliu. Senuose pasakojimuose, žmogus, papuolęs į svečius pas Dievą, mato daugybę degančių žvakių, kurių ilgis atitinka to ar kito žmogaus likusio gyvenimo trukmę… Žvakės, kaip žvaigždės, lydi mus nuo gimimo iki mirties.
Perkūno dieną sakoma: Nuo Grabnyčių – kreiva vėžė; Nuo Grabnyčių pavaža krypsta; Nuo Grabnyčių dieną teška, naktį braška; Nuo Grabnyčių nebereik šildyt gryčių. Vadinasi, jau prasideda atlydžiai, artėja pavasaris.
Reikia turėti omenyje, kad pagal senojo stiliaus kalendorių Grabnyčios papuldavo į vasario 15 d. Tačiau Rytų Lietuvoje būtent Grabnyčių diena laikyta viduržiemiu. Buvo sakoma, kad tą dieną meška ant antro šono apsiverčia.
Iš Grabnyčių dienos oro buvo spėjami pavasario bei visų metų orai, derlius:
Jei per Grabnyčias bus Saulė – linai labai derės.
Jei Grabnyčios giedros, tai vasarą bus dideli griausmai, o jei pusto, tai pašarą pavasarį iš kluonų išpustys.
Jei per Grabnyčias laša nuo stogo, tai dar bus ilga žiema. Jei atodrėkis, bus blogas derlius, jei saulėta, šąla, bus geras derlius.
Jei Grabnyčiose išėjęs gaidys atsigers (bus šlapia), tai per Jurgį (04.23) veršis prisiganys.
Jei apie Grabnyčias vėpūtinis, tai apie Ašpažą (rugpjūčio 15) bus lietus.
Jei Grabnyčių dienoj Saulė šviečia nors tiek ilgai, kol arklį pabalnoji, tai bus graži šienapjūtė, ir jeigu toj dienoj yra daug sniego ant stogų, tai bus šieno daug, gerai augs žolė.
Tad jei įsižiūrėjote į šiandienos gamtos reiškinius, jau galite pradėti mąstyti ir spręsti apie atžengiančios baltiškos vaseros reikalus.
Romuva kviečia švęsti Perkūno dieną
Vasario 2 d., penktadienį, 18 val. Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (Barboros Radvilaitės g. 8, Vilniuje) Senovės baltų religinė bendrija Romuva...
Skaityti toliauDetails
Romuva kviečia švęsti Perkūno dieną
Vasario 3 d., penktadienį, 18 val. Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (Barboros Radvilaitės g. 8, Vilniuje) Senovės baltų religinė bendrija Romuva...
Skaityti toliauDetails
I. Trinkūnienė. Susijunkime Perkūno ugnimi (video)
Vasario 2-oji – Perkūno diena. Kuo svarbi ji mums, lietuviams? Yra nedaug dienų metuose, kurios būtų atpažįstamai susietos su Dievų...
Skaityti toliauDetails
Ar barsukas versis ant kito šono?
pixabay.org nuotr. Sausio 25-oji mūsų senolių kalendoriuje – Viduržiemis. Sakoma, kad tą dieną miške savo oloje barsukas nubunda ir iškiša...
Skaityti toliauDetails
Pusiaužiemio žygis Pagramančio regioniniame parke
Pusiaužiemio žygis Pagramančio regioniniame parke | L. Misiulytės nuotr. Paskutinę sausio šeštadienio dieną arti 200 žygeivių ir šuniukų leidosi į...
Skaityti toliauDetails
Daugelis Ortodoksų bažnyčių Kristaus Paaukojimo šventę švenčia pagal Julijaus kalendorių. Dėl kalendorių skirtumų julijoniškoji vasario 2 yra vasario 15 grigališkoji. “Сретенье” – reiškia sutikimą, Viešpaties sutikimą. Žmogui, sutikusiam Viešpatį, ir mirtį (grabą) sutikti nebaisu (negraudu).
Reikia turėt omenyj, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė priėmė naująjį, Grigališkąjį, kalendorių iš karto, t.y. 1582 m. Ar Jūs manote, kad iki XVI a. pabaigos viduržiemis Lietuvoje būdavo vasario 2 d.?
Niekur neradau paaiškinimo, kas per šventė Ašpažas (tai vardas?). Būtų malonu, jei paaiškintumėte.
Ačiū už dėmesį.
Viduržiemio data pagal liaudies įsitikinimą kiek įvairuoja priklausomai nuo etnografinio regiono. Rytų Lietuvoje jis dažniau siejamas su vasario 2 d. o kai kur kitur su sausio 25 d. Pagal klimatinių sezonų struktūrą tikras viduržiemis Lietuvoje įvyksta 4-7 vasario. Taigi, vasario 2 d. neblogas atitikimas klimatinio viduržiemio datai. Dėl vasario 2 ir 15 d. ir kalendorių reformos, tai galiu pasakyti, kad reformos visuomet sujaukia žmonių protus ir supainioja papročius, tačiau noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad tiek Julijaus tiek ir Grigalijaus kalendoriaus naudotojai minėtąją šventę sieja būtent su 2 vasario diena, ne su 15 diena, t.y. abiejuose kalendoriuose ta diena pažymėta kaip vasario 02 d. Tiktai abi skaičiavimo sistemos viena kitos atžvilgiu prasilenkia šiuo metu per 13 d. Tad vasario 15 d. tai jų vasario 2 d. atitikmuo mūsų grigališkame kalendoriuje ir tiek. O kuri data labiau atitinka Lietuvos klimatinių sezonų struktūrą jau sakiau – grigališkoji.
Dėl Ašpaža, tai čia liaudiška fonetinė transformacija slaviško (G)aspaža – turima omenyje panelė ar ponia (čia aš jau nebežinau dėl to nekalto prasidėjimo…) Marija.
Vasario 5d. 12:30val. Anglijos Romuva kviečia lietuvius ir visus jų draugus į Perkūno Šventę Londone, Latvių namuose, 72 Queensborough Terrace, London, W2 3SH.
Programoje:
-ugnies aukuro uždegimas, dievų ir protėvių pagerbimas;
-gardžios suneštinės vaišės ir smagios lietuviškos dainos;
-rateliai ir pašėlusi lietuviškų šokių vakaronė;
-atsisveikinimas, kad vėl susitiktume ir sustiprintume lietuvių bendruomenę.
O po to atsisveikinkite su UK ir sugrįžkite į savo namus 🙂
Lietuviai latviu namuose, ar pagonys neiperka namu?
Dėl reformų, ko gero, Jūs teisus – jos sujaukia žmonių protus.
Dėl viduržiemio, tai kad ir kiek tų sezonų būtų, kažkaip nesueina aritmetika…
Dėl Ašpažos – tai dėkui, žinosiu žodžio kilmę 🙂 Bet žodžio “Госпожа” reikšmė yra “Valdovė”, “Karalienė”, “Viešpatė”, tad šiek tiek kitokia, nei Jūs nurodote 🙂
Jei įdomu, stebėkite, kada šiemet ateis šiltas pavasaris. Pagal mano stebėjimus – ne anksčiau balandžio 27-osios. Pagyvensim – pamatysim. Mūsų žinojimas ar nežinojimas orams jokios įtakos neturi :))
Man tai dėl sezonų ir viduržiemio visi galai sueina.
Kas moka rusų kalbą tai žino kasdienę žodžio gospoža reikšmę, pvz. “gospoža Benigna” -“ponia Benigna” ir pan. Lietuvoje dar vartojame kartais šia prasme naudojame žodį “gaspadinė”. Taigi.
O dėl šilumos, tai ji ateis tada kai mes Sudeginsime Morę o po to smagiai atšvęsime Jorę.
Prūsų – lietuvių žodyne, žodis vasara – reiškia pavasarį. Pagal tarmes ir kalbų bendrystę , manyčiau kad iš bendrų mūsų kilčių sudarytas kalendorius. O dėl rusų / galindų / tai jie nutautėję, ir azijatų kalba nieko bendra neturi su lietuvių. Nebent atkreipti dėmesį į tai, kad runomis, ir kirilica nerašydavo balsių ir bendrašakniai išlikę žodžiai rusų kalboje, gali būti iškraipyti. Tarkim pas Toporova yra užrašyta daina , kažkur šiaurės Rusijoje apie litovcus, vietoje liečiai / kariuomenė / kaip ir daugelių kitų iškraipymų. Jie nedėdavo dvejų balsių, o tik vieną ir iš ie liko tik i. Dėl vasrio mėn. tai išlikęs prūsų kalbos žodis.
Prūsų – lietuvių žodyne, žodis vasara – reiškia pavasarį. Pagal tarmes ir kalbų bendrystę , manyčiau kad iš bendrų mūsų kilčių sudarytas kalendorius. O dėl rusų / galindų / tai jie nutautėję, ir azijatų kalba nieko bendra neturi su lietuvių. Nebent atkreipti dėmesį į tai, kad runomis, ir kirilica nerašydavo balsių ir bendrašakniai išlikę žodžiai rusų kalboje, gali būti iškraipyti. Tarkim pas Toporova yra užrašyta daina , kažkur šiaurės Rusijoje apie litovcus, vietoje liečiai / kariuomenė / kaip ir daugelių kitų iškraipymų. Jie nedėdavo dvejų balsių, o tik vieną ir iš ie liko tik i. Dėl vasario mėn. tai išlikęs prūsų kalbos žodis.
Jei pagal 4 sezonus, tai kiekvienas sezonas turėtų po 3 mėn. Viduržiemis – žiemos vidurys. Nuo vasario pradžios dar 1,5 mėn. truks žiema, o pagal Jus – jau pavasaris-vasara (!). Jei pagal 2 sezonus, tai kada antrasis rudens-žiemos sezonas prasideda? Rugpjūtį? Ir koks jo, to sezono, pavadinimas?
Kas moka rusų kalbą ir žino, apie kokią šventę (rugpjūčio 15 d.) kalbama, nesupainios žodžio “Госпожа” reikšmės http://ru.wiktionary.org/wiki/госпожа
Gal ne vietoj, bet prisiminiau filmuko apie Mažylį ir Karlsoną epizodą, kur Karlsonas kreipiasi į namų tvarkytoją „Madam“, o ji net nemirktelėjusi – „Be kita ko, madmuazel“. Taigi 🙂
„Nuo Grabnyčių nebereik šildyt gryčių“ – o ar Vilniaus energija informuota?
Gaudeamus igitur!
Kartoju – gospoža yra ponia – ir liaudis kalba apie ponią Mariją. O vasaryje prasidėdavo baltiška “vasera” tuomet kai metai buvo dalinami ne į 4 o į 2 sezonus: ŽIEMĄ ir VASERĄ. Panašiai yra su Mėnuliu. Nors dabar daliname Mėnulio atmainas į 4 dalis, senesnis dalinimas yra į 2: AUGUS MĖNULIS ir DILSTUS MĖNULIS, arba JAUNAS ir SENAS. Taigi, senas prasideda pačioje pilnatyje – vos pradėjus dilti Mėnuliui. Taip ir vasera prasideda pačiame vasario pradžioje, kuri sutampa su vėlesnių laikų terminu pažymėtu viduržiemio laiku.
Kažkodėl niekas nemini Gražinos Kadžytės vasario mėnesio aiškinimą kad tai nuo waser vokiško žodžio vanduo ir nebepamenu gaunasi lygtai vandenis nes ta mėnesi iš tiesu gimsta vandeniai. lyvis
Tai ten ta Gražina, kuri vokietijoje gyvena ?
Lygtai jinai Lietuvoje gyvena, pabandyk su ja pabendrauti ir viska pirmas sužinosi. lyvis
Nebendrauju su agentūra VBS (Viena Boba Sakė).
O pats priklausai KGB agentūrai. Čia http://www.baltai.lt/?p=11644 taipogi teigiama, kad vasario pavadinimas kildinamas iš vokiško vandens. lyvis
‘Jūsų komentaras laukia patvirtinimo’. Tikrinkite ir labai atidžiai tikrinkite nes ten rasite antitarybinių elementų, paskui duokite patikrinti aukštesnei instancija jie tikrai tą patį patvirtins. Stribo gabalai. lyvis
Kontroliuoji kalbą, – kontroliuoji sąmonę… Gal tarybiniais laikais vienintelė žodžio “gozpoža” reikšmė galėjo būti “ponia”… Pirmosios šio žodžio reikšmės yra „valdovė, karalienė, viešpatė“. Liaudis Mergelę Mariją taip ir tituluoja – Valdovė.
Dėl AUGAUS ir DILSAUS MĖNULIO, tai viskas tvarkoj, viskas logiška. Tačiau nemanau, jog vos tik pradėjusį dilti Mėnulį vadino senu. Kad Mėnulis “į seną”, tai taip, bet kad jau “senas”, tuo abejoju.
Mat juos šimtas, tuos sezonus ir dalijimus 🙂
http://www.youtube.com/watch?v=IyqtfgeI_DE&feature=related
Tarp kitko gudai vos vos pradėjusią dilti pilnati vadina “Gniloje vremia”, “Gniluša”, “Gnilaja pora” ir t.t. Vos pradėjusį dilti pilną Mėnulį, kartais pirmas 2-3 dienas, kartais visą atmainą laikė pačia blogiausia visiems darbams. Mūsų kalendoriuje tai vadinama PILNATIMI. Taigi, nėra ko laužyti jiečių vasara prasideda žiemą, o vasarą prasideda žiema 🙂
O dėl karalienės ir ponios, tai – ne kiekviena ponia – karalienė, bet kiekviena karalienė – ponia.
“Gniloje vremia”, “Gniluša”, “Gnilaja pora” – jau surusinta. Greičiausiai tai skamba Hnila para, hnily čas…
poniai Benignai: atsipalaiduokite 🙂
aspaža – žolinė, spėju.
Senovės žmonės skaičiavo taip: viens, du, daug.
Kodėl lietuviai šią dieną vadina slavišku žodžiu? Juk jei pats paprotys bendras lietuviams ir slavams, o ne pasiskolintas iš slavų, tai turėjom turėti savo pavadinimą?
O „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ str. „Grabnyčios“ Vytautas Palubinskas (kunigas?) net neužsimena apie jokį Perkūną, rašoma, kad tai katalikų ir stačiatikių šventė, skirta paminėti Jėzaus paaukojimui.
Inga, matyt todėl, kad iš slavų paimdami krikščionybę mes ir žodžius perėmėme. Palaipsniui jie ir inkvizicijos laužai išstūmė senąją terminiją. Ne tik Gramnyčias (lenkų, gudų) turime, bet ir Bažnyčia ir Velykas (nors kai kas sieja su velemis o ne su Velik den’). Suslavinimo išvengė – Vėlinės, Dievas, Velnias ir kai kurie kiti baltiškosios religijos terminai, bet tokių matyt mažuma.Na o dėl Palubinsko ir kitų brolių Kristuje, tai kam jiems užsiminti, jei jie dar nešiojasi sutanos kišenėse inkvizicinius degtukus.
Lenkai turi Święto Matki Bożej Gromnicznej iš Kościół Starokatolicki Mariawitów. Gromnicnej nuo grom. Tai dar vienas paliudijimas, kad ši diena kadais su Perkūnu sieta. O dėl terminų tai tiesiog jie slaviškose formose paliūdyti ir taip pakliuvo į lietuvių raštų kalbą.
Ar šiandienoje to nematome – girdime ar skaitome anglišką tekstą, ir jau patys dalį tų žodžių gromuliuojame*, tik savą galūnę prikabinę? Ir prašau – jaučiate, ausį rėžia. Bet tada atrodė normalu – iš „viršesnių, galingesnių” pavyzdį ėmėme 🙂
—————————-
* angliškų ar tarptautinių, bet tikrai perteklinių, nes savo žodžių skrynioje ne prastesnių turime, tik reikia pasikapstyti, ištraukti primirštą, atsiprašyti ir vėl vartoti.
Так – ня так, няхай з бусла будзе рак…
Ką reiškia бусла?
“busel” – gandras (arba “bucilas” tarmiškai) …
O, dzięnkuje bardzo! Net į galvą neatėjo, nors jaunystėje ne sykį girdėjau tariant buSilą (ne buCilą) – taigi, dar vieną tarminį variantą. Ačiū. man gražiai skamba. Dabar jau Так – ня так, няхай з бусла будзе рак… įgavo kitokį skambesį, negu kol nežinojau.
pasitikrinau – iš tiesų tarmiškai yra tik “busilas” 🙂 . Čia jau mano klaida – vaikystėje neteisingai įsiminiau tą man tada negirdėtą skanduotės (“Busil busil, ga ga ga, tavo pati – ragana … “) žodį …
kita vertus, lenkiškame “bocian” (greta tarmiško “busiel”, “busiol”, “busion”, “busiek”) garsas “C” tai yra, tad teoriškai ir į mūsų tarmes jis galėjo patekti (tik kad, regis, niekas be manęs jo negirdėjo 🙂 )…
Tamsta bent tiek prisiminėt, tai ir tiesą atrasti įmanoma,
aš sau tą žodį ir taip, ir anaip ausysna kišu, o jos nė krust, atseit, jis joms nieko neprimena, nežino, nieko negirdėjo…
…kodel nepaziurejus giliau? reikia ziuret is kur mes atejome ,o ledynmecio. Kokioj platumoj vasario menesi jau yra vasara? Mes unikalus,nes turim kalba seniausia,tai galim daug suzinoti lygindami su sanskritu ir tt.
Antarktidoj randa atograzu miskus buvus kadaise-saharoj-derlingas zemes. Klimatas keitesi-o musu kalba-ne.
Darau tiesiogine isvada-kadaise buvo kitokie metu laikai…
Jau nuliejom graudulinę
Bus jums VASARis – LRT sinoptikai jau šalčius su pūgom buria!
гость yra svečias,.. toliau gaunasi svečiuotis viešėti.
Gospod yra Viešpats. Tas kuris viešiPats. Manau vėliau tapo viešpatavimu, kaip viršenybe virš kito, pvz žmonos, šeimos, tautos.
Visada galite pasigilinti į žodžių erimologiją.
ht tps://ru.m.wiktionary.org/wiki/господин
Labai aiškus ir nenukrypstantis nuo mokslo teiginių tekstas.
Pagaliau.
Žinote, kiek sveriu?
Visas mano svoris yra pasirengęs kaip Matrosovas (ant ambrazūros) kristi ant klaviatūros, kuri kandžiai apie a O jei ir stalas neatlaikys?
Beje, dabar va ką pagalvojau: Sėdi Vaiškūnas su savo komanda dieną naktį „Alką” augina (ir už tai jiems pagarba ir padėka!), o ar negalėtų jam komanda bent vieną dieną išeiginę skirti, kad galėtų savo laiptinės ar namo vaikams ten pat, jų gyvenamoje vietoje (ar mokykloje) parodyti (gal ir pamokyti), kaip savo rankytėmis žvakelę užauginti? Viena apie tai skaityti, ar video pažiūrėti, visai kas kita pačiam padaryti (ar bent iš arti pamatyti)!
Mūsų pokario mokytojai, dar išsaugoję stakleles, per darbelių pamokas mokė mus tautiškas juostas austi. Vyresnėse klasėse netgi ryšėdavome jas – gražiai atrodė su mokyklinėmis uniformomis! Gal koks fondas galėtų tokias smulkių darbelių pamokėles finansuoti? Negerai, kad tik pavieniai liaudies meistrai vienas viena, kitas kita moka. Anksčiau kaimo moterys ne vieną, o daug tokių darbų mokėjo, tai buvo jų kasdienybė.
Ir dar – štai tekstas, štai piešinys. O kiek yra žmonių, skaitančių tą piešinį (linijas, figūras, gamtos vaizdus, spalvų derinį), ir pajėgų panaudoti jį, kad tekstą/pasakojimą suprastų, o tekste skaitomą turinį piešinyje atpažintų? Neklausiu, ar lietuviškose mokyklose vaikai to mokomi – surišti tekstą, dainų melodijas, piešinius, aplinką? Ar yra knyga, kurioje pateikiami liaudies raštų buities daiktuose, audiniuose paaiškinimai – iššifruojama, kaip kas jais reiškiama. Kad liktų ateities kartoms. Net jei kažkas skirtingai aiškinama – pateikti abu, nors ir nesutampančius aiškinimus.
Žodžiai vasara ir ašara yra giminingi, taigi yra galimas vasaris : ašaris iš ašara. Vasario pradžios laike gamtoje rasdavosi varvekliai, o žmonės pamėgdžiodami ją dėl magiškumo liedavo į varveklius panašias žvakes – grabnyčias. Pagal tai vėliau jas tapo būtina pašventinti švęstu vandeniu. Tai persikūnijimo (virsmo) iš vandens į ledą (iš skystos į kietą formą) ir atvirkščiai – vyksmo laikas. Perkūnas yra perkūnijimo, virsmo kompetencijos dievaitis, todėl jis čia ir yra minimas.
Su paties žodžio vasaris atsiradimu gali būti ir paprasčiau, kadangi tai virsmo procesas – varvėjimo vyksmas, tad yra galima, kad vasaris < va(r)saris ('r' disimiliuotas).
Puiku, kad einama per kalbotyrą ir semantiką. Džiaugiuosi.