J. Vaiškūnas. Perkūno diena – vartai į vasarą

Štai ir baigiasi vasario 2 d. Ar pastebėjote kokių nors permainų? Gamtoje, o gal vidinėse pajautose? Juk vasario 2 diena – tai Perkūno diena!

Liaudis šią dieną vadina Gramnyčiomis arba Grabnyčiomis. Dažnas dabar galvoja, kad tai kažkokiu būdu turi sietis su žodžiu grabas, tai yra karstas. Tačiau tai klaidinga garsinė sąsaja, nes šią dieną jokių reikalų su karstais niekas neturi ir niekada neturėjo, nebent tik kam mirus.

Išties šios dienos pavadinimas yra kildintinas iš gudiško žodžio gromnica, pažodžiui tai būtų – perkūninė.Senieji šios dienos lietuvių ir kitų Europos tautų papročiai taip pat patvirtina šios dienos ryšį su Perkūnu.

Kodėl būtent vasario pradžia siejama su Perkūnu, viena pagrindinių senovės baltų ir indoeuropiečių dievybių? Juk Perkūnas turėtų sietis su pavasariu ir vasara, kuomet  jis išties pasirodo su žaibais ir griausmais, o ne žiemą, ne pačiame viduržiemyje.

Raktą  atsakymui duoda jau pats šio mėnesio pavadinimas – vasaris, kuris taip pat yra savotišku akibrokštu – koks gali būti vasaris pačiame žiemos viduryje?

Tad, kodėl antrą metų mėnesį vadiname vasariu? Juk vasara dar toli. Profesoriaus P.Skardžiaus kadaise išsakyta nuomone todėl, kad tuo metu, baigiantis žiemai ar jau pavasariui esant, ima šiltesni vėjai pūsti.

Tačiau yra ir kitas paaiškinimas, besiremiantis nuomone, jog mūsų protėviai metus seniau dalino ne į 4, o tik į 2 metų laikus. Manoma, jog pavasario – vasaros laikotarpį baltai vadino žodžiu vasera. Šio sezono pradžia kaip tik ir galėjo būti skaičiuojama nuo viduržiemio. Juk būtent vasario pradžioje, sprendžiant pagal daugiametės Lietuvos fenoklimatinių sezonų periodų trukmes, įvyksta tikrasis viduržiemis. Šiuo laiku Saulės aukštis virš horizonto yra padidėjęs jau tiek, kad ji į Žemę siunčia jau nebe šaltą žiemišką šviesą, o švelniai šildančius spindulius. Kalėdinis žiemos kalėjimas nuo šiol pamažu ima irti, žiemos gruodo sukaustyta Žemė vis labiau atkunta. Dažniau galima sulaukti atodrėkių.

Neatsitiktinai gudai vasario 2-ai dienai įvardinti greta Gramnicy (Perkūno diena) dar naudojamą senovės slavų žodį  Sretenje arba Sretenije („sutikimas“, „džiaugsmas“), aiškina kaip žiemos ir vasaros susitikimą, ir sakydavo, kad šią dieną žiema su vasara susitinka ir vasara žiemą pastumia…

Vasario mėnesį svarbi reikšmė teikiama vėjams. Pagal vasario vėjus buvo sprendžiama apie pavasario artėjimą, būsimą derlių. Jeigu vasario mėnuo vėjuotas, vėjas apdrasko skujas, šakeles, tai kovo mėnuo varys sniegą – per mėnesį bus pavasaris. Jeigu pučia šaltas šiaurės vėjas, bus vaisingi metai, o jeigu to vėjo vasario mėnesyje nėra, tai balandžio mėnesį tikrai bus.

Latviai vasario 2 d. vadina Vėjo Diena (Veja Diena). Šią dieną atlikdavo apeigas, užtikrinančias, kad ateinančią vasarą būtų išvengta griaunančių vėjo galių.

Gudai iki šiol sako, kad vasario 2 d. Perkūnas šią dieną prieš blogio jėgas išbando savo strėles, tad nuo šios dienos jau gali pasigirsti net ir griausmų.

Perkūno griaunančių galių vasarą gali padėti išvengti pašventintos grabnyčinės arba graudulinės žvakės. Šis žvakių pavadinimas kildinamas nuo žodžio graudulis, graudulys, tai yra – griausmas, perkūnija.

Tikima, kad graudulinės žvakės gali apsaugoti namus nuo žaibų, laukus nuo ledų, o žmogų nuo perkūnijos ir ligų. Graudulinę žvakę uždegdavo ir statydavo ant lango, užslinkus audros debesims ir pradėjus griaudėti Perkūnui. Pradėdami statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko kertėj. Sukryžiuotus du graudulinės žvakės gabaliukus bitininkai dėdavo į naują avilį tam, kad velniai spiečiaus neišvestų.

Švenčioniškiai parsineštas šventintas žvakes pirmiausia 3 kart apnešdavo aplink stalą, o po to visiems namiškiams uždegta žvake kryžmai pasvilindavo plaukus – ties kakta, pakaušyje ir paausiuose. Žvakę užpūtus buvo žiūrima į kurią pusę nuvinguriuoja dūmelis: jeigu link durų – teks susirgti ar net mirti, jei aukštyn į lubas – gerai gyvensis.

Graudulinės žvakės buvo uždegamos prie mirštančiojo bei mirusiam prie karsto. Jos turi apsaugoti mirusiojo vėlę ir nušviesti jai kelią į dangų. Bendrai paėmus, žvakė apeigose ir tikėjimuose yra tapusi žmogaus gyvasties, jo dvasios ir vėlės apsaugos simboliu. Senuose pasakojimuose, žmogus, papuolęs į svečius pas Dievą, mato daugybę degančių žvakių, kurių ilgis atitinka to ar kito žmogaus likusio gyvenimo trukmę… Žvakės, kaip žvaigždės, lydi mus nuo gimimo iki mirties.

Perkūno dieną sakoma: Nuo Grabnyčių – kreiva vėžė; Nuo Grabnyčių pavaža krypsta; Nuo Grabnyčių dieną teška, naktį braška; Nuo Grabnyčių nebereik šildyt gryčių. Vadinasi, jau prasideda atlydžiai, artėja pavasaris.

Reikia turėti omenyje, kad pagal senojo stiliaus kalendorių Grabnyčios papuldavo į vasario 15 d. Tačiau Rytų Lietuvoje būtent Grabnyčių diena laikyta viduržiemiu. Buvo sakoma, kad tą dieną meška ant antro šono apsiverčia.

Iš Grabnyčių dienos oro buvo spėjami pavasario bei visų metų orai, derlius:

Jei per Grabnyčias bus Saulė – linai labai derės. 

Jei Grabnyčios giedros, tai vasarą bus  dideli griausmai, o jei pusto, tai pašarą pavasarį iš kluonų išpustys. 

Jei per Grabnyčias laša nuo stogo, tai dar bus ilga žiema. Jei atodrėkis, bus blogas derlius, jei saulėta, šąla, bus geras derlius.  

Jei Grabnyčiose išėjęs gaidys atsigers (bus šlapia), tai per Jurgį (04.23) veršis prisiganys. 

Jei apie Grabnyčias vėpūtinis, tai apie Ašpažą (rugpjūčio 15) bus lietus. 

Jei Grabnyčių dienoj Saulė šviečia nors tiek ilgai, kol arklį pabalnoji, tai bus graži šienapjūtė, ir jeigu toj dienoj yra daug sniego ant stogų, tai bus šieno daug, gerai augs žolė.

Tad jei įsižiūrėjote į šiandienos gamtos reiškinius, jau galite pradėti mąstyti ir spręsti apie atžengiančios baltiškos vaseros reikalus.