R. Grigas. Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija (II)

Kaitos prieštaringumas    

Laikai keitėsi.   

Jeigu tikime filologais, teigiančiais, jog lietuvių kal­ba susiformavo apie V-VI a. po Kr., tai galime žengti ir toliau. Galime manyti, kad tam dalykui (kaip ir bal­tų religinei reformai, pradėtai VI a. viduryje) impulsą davė grėsmingai išsiliejusi tautų kraustymosi banga. Ji daug ką pakeitė. Griovė ilgus amžius egzistavusius so­cialinės organizacijos (gyvensenos) pamatus. Ardė nu­sistovėjusius ryšius tarp plačiausiai išsidriekusių erd­vių bei kultūrų. Esama nenuginčijamų įrodymų, kad tarp Indijos (arijų) bendruomenėse senaisiais laikais praktikuotos dvasinio gyvenimo kultūros (atskirais ži­diniais bei elementais tebepraktikuojamos ir šiandien) ir senlietuvių gyvensenos būta nemažai bendrumo, pa­ralelių. Jos tebebyloja apie egzistavusį pradinį bendrą pamatą, apie išlikusį dvasinės kultūros gyvybingumą.   

Senlietuvių praktikuotame ir iki vėlesnių laikų dar už­silikusiame pagrindinių darbų atlikimo pobūdyje gali sly­pėti raktas, kuriuo galime atrakinti lobių skrynią – čia guli neįtikėtina gausybė liaudies dainų, stebuklingu būdu užsilikusių žmonių atmintyje, nuolat ją siaubiant karams, marams, badmečiams, valdžių kaitoms ir pan. Tie, kurie yra pabuvoję ilgesnį laiką Indijoje, pastebėjo, jog ten „te­bedainuojama, giedama dirbant laukų darbus ar namų kie­meliuose ką nors veikiant, ilsintis medžių pavėsyje ar va­žiuojant buivolų traukiamu vežimu“.⁶ Prisimenu savo mo­tulę, kuri net ir sunkiausiomis gyvenimo dienomis, dirb­dama kokį nors neįtemptą darbą, niūniuodavo senobiš­kas daineles…    

Kai kurie apibendrinančio pobūdžio šaltiniai byloja, jog arijai į Indiją įsiveržė iš šiaurės apie 1500 m. pr. K. Kad tai galėjo būti ir žmonės, kilę nuo Baltijos. Arijai sukūrė ir pa­liko vadinamąją sanskrito kultūrą – savo turiniu nuostabius tekstus, o kalba – vietomis panašius į lietuvių kalbą… Įdo­mu pastebėti, kad mitinis arijų karalius – dievas Indra aiš­kinamas kaip „tvirtovių griovėjas“ (urbanizuotos kultūros priešininkas?).⁷    

Indijoje sakoma: Devas adat datas, Devas dasyat dhanas. O Lietuvoje: Dievas davė dantis – Dievas duos ir duonos…    

Senlietuvių valdovas Gediminas, kviesdamas iš už­sienių meistrus ir jiems suteikdamas privilegijas, jau puikiai suvokė, kad valstybė elementariausiai negali egzistuoti be plėtojamos miestų kultūros. Bet pats dar pasiliko aiškiu archajinės kultūros sekėju, jos įkaitu. Tikiu: didysis kunigaikštis norėjo savo tautą krikščio­nybės padedamas „įvesdinti“ į tuometinę modernu­mu alsuojančią Vakarų Europos civilizaciją. Ji kaip kempinė buvo sugėrusi graikų, romėnų, judėjų, ger­manų, keltų ir kitų etnosų civilizacinį bei kultūrini pa­veldą. Bet Gediminas negalėjo susitaikyti su mintimi, kokiu žiauriu, tiesiog barbarišku būdu tuomet buvo skleidžiama krikščionybė.   

Mes galime kitaip pamąstyti ir apie tai, kodėl Mindau­gas, teikdamas lietuvių genčių žemes, savo žvilgsnio ir pastangų nepasuko į Pietų pusę. Na, kad ir į nadruvių ir skalvių pusę… Mūsų artimiausi giminaičiai tuomet krauju plūdo gindami savo kraštą, ir – savo protėvių kultūrą … Greičiausiai tai ir buvo pagrindinė tokį Mindaugo žingsnį sulaikiusi priežastis. Jo planuose buvo apsikrikštijimas ir karaliaus karūnos įgijimas. Krikščionybės klausimu pieti­niai giminaičiai buvo nesukalbami…   

Kitoks, į Gediminą nepanašus buvo didysis kuni­gaikštis Vytautas. Jau nebuvo toks ištikimas duotam gy­vam žodžiui; netgi protėvių kultūrai. Aplinkybės jį ver­tė tapti suktu diplomatu. Atrodo taip, tarsi jis niekad nemėgo savo paties motinos genties – žemaičių. Vėlgi ta pačia priežastimi galėjo būti jų (kaip ir prūsų) ištiki­mybė protėvių kultūrai, tradicijoms. 1418 metų žemai­čių sukilimą (nukreiptą prieš prievartinį krikštą ir su tuo susijusių socialinių santykių kaitą) Vytautas su Jogaila nesidrovėjo žiauriai nuslopinti, nužudydami apie 60 iškiliausių to sukilimo vadovų. Tokia buvo tuometinės urbanizuotos krikščionybės ir valstybės valia…   

Istorinių procesų spiriama, lietuvių tauta priėmė krikščionybę. Bet – labai prieštaringai. Senlietuvių aris­tokratijai Rytuose tą procesą lydėjo dinastinis įsitvirti­nimas, susigiminiavimas su įtakingomis gudų, ukrainie­čių ir rusų kunigaikščių šeimomis, o kiek vėliau – su Pietuose gyvenusiais, ženklią prūsų bei jotvingių – su­dūvių žemių dalį aneksavusiais ir ta pačia svetimų že­mių aneksija toliau sirgusiais lenkais. Bet sąjunga su jais visų pirma reiškė garantuotą priklausymą tuometi­niam „Europos Sąjungos“ prototipui. Krikščionybė reiš­kė archaizmo įveikimą, modernybės sklaidą, socialinį ir ypač politinį tapsmo „tikraisiais“, pripažintais euro­piečiais mechanizmą. Todėl aristokratija skubėdama kratėsi paganus stigmos. Betgi, paliesta dar ir Rytų poli­tikos patirties, ji paspartintai tolo ir nuo savo etninės tautos. Dinastiniai, turtiniai interesai, didžiulės daugia­tautės valstybės tvarkymas juos buvo pavertęs ne tik politinės tautos subjektais, bet ir jos aiškiais įkaitais.   

O jų vasalai – valstietija? Pagrindinė tautos dalis? Ji dar keletą šimtmečių liks ištikima protėvių kultūrai, prak­tikuos senąjį tikėjimą, neišsižadės pasaulėjautos, kuri gaivino žmogaus dvasią ir jos pagrindu tvarkomus ben­druomenės santykius. Bet ši pasaulėjauta (siauriau kal­bant – tikėjimas), praradus savo vedlius: savuosius vai­dilas ir krivius, ištikimus protėvių tradicijai kunigaikš­čius ir net bajoriją, sunaikinus alkakalnius ir kitas šven­tas vietas, su kiekvienu dešimtmečiu vis labiau primityvės, fragmentės ir bus iš visų pusių dar piktybiškiau puolama. Ir vis dėlto dar kelis šimtmečius išsaugos gy­venimą skaidrinančios, egzistencinėmis prasmėmis už­pildančios gamtatikystės paveldą, jos dvasią.   

Štai mūsų įžymiajam semiotikui ir mitologui Algirdui Juliui Greimui net ir „stebuklinės pasakos dažnai atrodo kaip mitinių pasakojimų degradacijos“. Anot jo, net ir „pa­pročiai daugumoje atvejų gali būti aiškinami kaip prasmės netekusių apeigų stereotipiniai pasikartojima!“.⁸    

Lietuvių tautotyros baruose, natūralu, egzistuoja įvai­rūs požiūriai ir hipotetiniai teiginiai. Baltų–senlietuvių etoso rekonstrukcijai daug nusipelnė prof. Pranė Dun­dulienė. Bet jai galima papriekaištauti už tai, kad savo ieškojimuose pernelyg sureikšmino tarp liaudies, eili­nių žmonių egzistavusi pasaulėvaizdį – aiškiai su pri­mityvintą pasaulio supratimą.   

Antai mokslininkė kaip vieną „iš seniausių lietuvių ver­sijų apie pasaulio atsiradimą“ pateikia pasakojimą-sak­mę, kurioje kalbama apie tai, kad „Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruo­šėsi perėti. Bet, įsinorėjusi lesti, nuskridusi ieškoti mais­to… „ Tuo tarpu lizdas sudrėkęs nuo lietaus, jo vietoje at­sivėrusi skylė, „pro kurią kiaušinis iškritęs“, atsitrenkęs į debesį perskilo į tris dalis. „Iš trynio atsiradusi žemė iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis… „⁹ Arba štai kad ir toks pačios profesorės rankomis užrašytas kaimo žmogaus (nuo Švenčionių) pasakojimas, pagal ku­rį, anot etnologės, „Žemę I ietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio kupolo – dangaus. Žvaigž­dės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečia šviesa, esan­ti virš kupolo. Šis susi siekiantis su Žeme taip, kad žmogus galėjęs lengvai patekti į dangų…“¹⁰    

Prisipažinsiu: man labiau priimtinos kito tautotyri­ninko – Vinco Vyčino mintys. Jis teigia, jog anuometi­nė krikščionybė, nepasižymėjusi „kitoniškumo“ tole­rancija, „labai destruktyviai atsisuko prieš mūsų pro­tėvių gilios prasmės mitines sampratas ir sužalojo kul­tūrinius jų buities pamatus. Negana to! Ji žalojo ir pa­ti jų gyvenimo būdą, jų kalbą ir jų savitą aistišką-tau­tinę – sąmonę.“¹¹   

Anais, kad ir Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospo­litos) laikais senlietuvių tradicinė (prigimtinė) gyvense­na ir tikėjimas degradavo nuosekliai. Tautinę kultūrą niveliavo ne tik krikščionybė. Ir ne tik ją Lietuvoje apaš­talaujanti polonizacija. Ir ne tik nuo dar senesnių laikų plitusi rusifikacija. Senietuvių kultūra buvo nuolat siau­biama savųjų ir nesavųjų jėgomis išprovokuotų karų ir atsikartojančių marų. Neatmeskime ir tos aplinkybės, kad lietuvio apsigyvenimas besisteigiančiuose miestuo­se ir miesteliuose buvo vos ne tolygus tradicinės gy­vensenos išdavystei, gal net analogas tuomet pagal sa­vo standartus suvokiamai lietuvio socialinei degrada­cijai. Naujoji, t.y. urbanistinė erdvė sąmoningai ir ne­sąmoningai buvo palikta svetimtaučiams. Tai per juos savo ypatingas galias – visai priešingą mąstyseną bei gyvenseną ėmė rodyti savo prigimtimi kosmopolitinis kapitalizmas. Iki pat 1918 metų Nepriklausomybės pa­skelbimo miestas pasiliks nesavas. Bet paskui, to akto ir pagaliau nuo polonizacijos išsivadavusios bažnyčios dėka, vis labiau suartės su pagrindiniu, pamatiniu vals­tybės subjektu – etnine lietuvių tauta.   

Tie du tarpukario dešimtmečiai, kai miestas buvo fun­damentaliau pajungtas lietuvybei modernizuoti, deja, bu­vo tik istorinė valandėlė… Lietuviai, savo prigimtimi vals­tiečių tauta, gavusi nedidelį dviejų dešimtmečių atokvė­pį, vis dėlto nespės pasiruošti globaliam urbanizacijos iš­šūkiui. O kas ir buvo padaryta – bus išblaškyta arba net sunaikinta … Pripažinkime: sovietų valdžios dešimtmečiai šį tą davė. Netgi pastebimai. Tačiau pats metodas buvo ydingas: gesinantis žmogaus galias, nedemokratiškas, ne­tinkamas natūraliai sąjungai su vakarietiško, krikščioniš­ko tipo civilizacija.    

Tai, apie ką čia kalbame, tarsi savaime bylotų, jog dera atsisakyti neretai rodomos (ypač jaunosios kar­tos autorių) negatyvios konotacijos, kai kalbama apie tradicinį lietuvio konservatyvumą. Teisingiau būtų įsi­gilinti į jį maitinusius šaltinius, pagaliau ir į rezultato pobūdį. Būtent to konservatyvizmo dėka kai kas buvo ir laimėta.   

Mūsų išeivijos poetas Jonas Aistis yra rašęs: „ …Gal ir mes klaidingai elgiamės, dėdami viltis vien į aukštąsias ir kilniąsias tautos būdo savybes. Gal mūsų trūkumuose, silpnybėse ir ydose kaip tiktai glūdi visas gyvastingumas ir stiprybė? lr tai kalbu visai be ironijos. Margiris atspa­ros tautiniu mastu neišsprendžta.“¹² Žinomas etnologas Jonas Trinkūnas mums primena, kad ir Vydūnas visa sa­vo kūryba sprendė savo tautos „atsilikimo“ problemą, ieškodamas ir rasdamas savo kultūroje reikšmingų ver­tybių, kurios dažniausiai ir slypėjo tame atsilikime. Tokį „atsilikimą“ taip pat lėmė tautinio atgimimo laikais atsigavusi valstietiškoji, o ne dvarų kultūra. Valstybinei kalbai reikėjo skinti takus per užžėlusį ir kitų paniekina­mai tryptą dirvoną…    

Plėtodami mintį apie senlietuvių-lietuvių santykio su krikščionybe pobūdį galėtume kitu kampu pažvelgti ir į tai, kodėl vis dėlto mūsų aristokratija, įsitvirtinus Martyno Liuterio įsiūbuotai reformacijai, pasirinko bū­tent jos, o ne savo sąjungininkams („vyresniems bro­liams“) būdingos katalikybės kelią? Ieškodami atsaky­mo galime kelti įvairias hipotezes. Na, kad ir tokią … Natūralu, kad sulenkėjusi aristokratija krikščionybę pir­miausia vertino kaip modernybės, kaip valstybingumo įtvirtinimo skraistę. Tuo tarpu reformacija rodė didesnę pagarbą žmogaus laisvėms ir toleranciją kitoniškumui, t.y. tam, kas buvo arčiau baltiškosios kultūrinės tradici­jos. Gal nederėtų suabejoti ir tuo, kad būtent reforma­cijos įtvirtinimu buvo siekiama sustiprinti ir LDK nepri­klausomybę, jos savarankiškesnį kelią. Deja, vėlesni įvy­kiai, jungtinės respublikos su lenkais įtvirtinimas ir dėl to vykdomas karaliaus bei lenkų didikų ir bažnyčios spaudimas vertė lietuvių aristokratiją (kuri, natūralu, bu­vo labai suinteresuota savo dinastinėmis valdomis ir statusu valstybėje) atsisakyti reformacijos, nors jos pa­sėta sėkla atskiromis salomis dar ilgam išliko. Bet, kaip žinome, net ir anuo pradiniu laikotarpiu aristokratija su savo pasirinkimu išliko vieniša, t.y. atsiplėšusi nuo tautos kamieno; savo etnokultūrinį ir net politinį po­tencialą išbarsčiusi suburtos imperijos išlaikymui. Vis dėlto, sekdama kitų Europos šalių pavyzdžiu, ji paspar­tintai steigė parapijines mokyklas liaudžiai. Bet pasta­roji ir toliau užsispyrusi tebepraktikavo baltišką – sen­lietuvišką gyvenseną ir tikėjimą. Archajinė jausena bu­vo labai gyvai su leidusi šaknis. Tai bus dar viena iš prie­žasčių, kodėl lietuvių aristokratija, taip pat gana žymi dalis bajorijos, kartu su naujos formos valstybingumo įtvirtinimu ir modernizacija toliau tolo nuo savo tautos pagrindo – liaudies.   

Bet, kaip žinome, jau vėlesniais laikais ir liaudyje būta labai aiškių katalikybės proveržių. Na, kad ir po 1831-ųjų, 1863-ųjų metų sukilimų. Po vyskupo Motie­jaus Valančiaus pastangų paskleidžiant Blaivybės sąjū­dį. Na, kad ir po Kražių skerdynių (1893 m.). Tačiau tuos proveržius galėtume vertinti dar ir kaip prigesu­sios, užslopintos senlietuvių dvasios prasiveržimą, tik kitu (modernesniu) rūbu aptaisytą.   

Plėtodamas štai tokią, gal ir kontraversišką mintį, ne­norėčiau be išlygų sutikti su teiginiais, kad XIX a. „Lie­tuvos valstiečiai buvo sąmoningi katalikai“, kad jau ta­me amžiuje „susiformavo saviti katalikiški agrariniai pa­pročiai, perpinti ryškiomis krikščioniškomis apeigomis“, kad tokį katalikišką uolumą rodydavo valstiečių įprotis parsivežti kunigą tam, „kad šis pašventintų žemę“; ar­ba kad į laukus sėti nuėjęs ūkininkas „sėtuvėje smiliu­mi nubrėždavo kryžių, grūdus pašlakstydavo švęstu van­deniu“ ir t.t., ir pan.¹⁴ Jokiu būdu viso to nenuneigia­me. Kaip nenuneigiame ir to Lietuvą išgarsinusio fakto, jog būtent nuo XIX a. vidurio kaip iš sėtuvės pasipylė kryžiai, koplytstulpiai ir stogastulpiai; rūpintojėliai ir šventųjų medinės skulptūrėlės… Neatmetame ir to aki­vaizdaus fakto, jog kryžių iš tiesų buvo daug ir „įspū­dingai ornamentuotų medžio drožiniais“, taip, kad jie „iš karto patraukdavo į šalį atvykusių užsieniečių dė­mesį, kaip savitas, estetiškai vertingas Lietuvos peizažo komponentas“. Apie visa tai pamatuotai teigiama tai temai skirtoje apibendrinančioje studijoje.“ Panašiais pavyzdžiais operuoja daugelis mūsų kultūrologų bei re­ligijotyrininkų, pripažįstančių teiginį apie išimtinį lie­tuvio valstiečio katalikiškumą; apie Lietuvą kaip šv. Mer­gelės Marijos žemę…   

Bet siekdami būti savikritiški, susimąstykime: kur šiandien tas katalikiškumas? Argi jis panašus i lenkų, išgyvenusių tą pačią komunizmo – bolševizmo ideo­logiją, o dabar išgyvenančius tą patį supermodernė­jantį pasaulį? Pasiliekame teisę ieškoti atsakymo, ko­dėl palyginti taip staigiai ištuštėjo kadaise, prieš kokį pusšimtį metų, žmonių nesutalpinusios bažnyčios? Kodėl nustojo gaudę, į dvasinėmis vertybėmis grin­džiamą bendruomenę kvietę varpai? Tai kodėl atsa­kymo variantas (vienas iš pagrindinių!) negalėtų būti kad ir toks … Katalikiškumas etninėje lietuvių tautoje gilesnių šaknų taip ir nesuleido. Kad jo proveržius galėjo „maitinti“ ne tik labai jau reali surusinimo, nuo senesnių laikų užsilikusi rytų slavų slinkimo baimė. Bet ir neužgesusi, it ugnis pelenų žarijose rusenusi pri­gimtinės (senosios) religijos ir gyvensenos dvasia. Kad toji dvasia buvo gyva ir tik laukė ar brendo legalizuo­tam, tuometinei civilizacijai priimtinam prasiveržimui, kartu šaukdama žmogaus ir tautos laisvės obalsius. Gamtiškoji juslinė lietuvio prigimtis katalikybės rūbe prasiveržė palyginti staiga (žvelgiant istoriniu žvilgs­niu), panašiai kaip potvynis, laužiantis vandens ke­lyje esamas užtvaras. Bažnyčiai noromis nenoromis teko pripažinti ir staiga masiškai paplitusius rūpinto­jėlių ir šventųjų „stabus“, ir saulutėmis išpintus Vinco Svirskio kryžius, ir berželiais puošiamas bažnyčias bei laidotuvių palydas, ir daugelį, daugelį iš „pagonybės“ užsilikusių kitų rudimentų.   

Štai šioje vietoje matau aiškią būtinybę pastebėti, kad visa tai buvo dar ir pradžia gražaus, natūralaus bažnyčios ir etninės lietuvių tautos suartėjimo. Netgi susiliejimo… Taip, tas aktyvus, žmogaus dvasingumą gyvinantis dialogas atsikartojo jau mūsų ne per seniau­siai išgyvento Atgimimo metais. Bet, dorai net ir neįsi­tvirtinęs, užgeso… Apie tuos dalykus gal ir nekalbėtu­me, jei ne viena gana reikšminga aplinkybė… Inten­syvių socialinių persitvarkymų laikotarpiais visad kin­ta ir tautos tapatybė, jos etnokultūrinis veidas. Ir anie, ir vėlesnieji laikai lietuvio tapatybę labai ženkliai su­darkė. O dabar? Jis, ko gero, tapo laisvas nuo protėvių dvasios, nuo tradicijos … Betgi taip pat – ir nuo doro­vinių įsipareigojimų ne tik kitiems, bet ir sau. Katali­kybės šaknų nebuvimas toki atsipalaidavimą nuo at­sakomybės tik sustiprina. Kitais žodžiais tariant, „vi­suotinė laisvamanybė“ sustiprina lietuvio marginaIu­mą, t.y. gyvenimą civilizuotos visuomenės pakrašty­je, o gal ir jos užribyje…   

Tai kodėl katalikybei drąsiau nepasisukus lietuviš­kosios tapatybės akcentavimo link? Kodėl nepaėmus pavyzdžio kad ir iš savo artimiausių kaimynų lenkų? Nesakau, kad per Bažnyčią būtų įtvirtinamas politika­vimas bei nacionalizmas… Kalbu apie žmogaus dvasi­nio potencialo ištakų, tautinio kultūrinio sąmoningu­mo, o per tai – ir dorovingumo gaivinimą. O impulsas tam tikrai buvo. Bet jis buvo neįvertintas, atstumtas dar ir pačios bažnyčios nenaudai…   

Nuorodos:     

6. Kurklletytė, E., Bubnys, V. Slaptingoji Prema. Kaunas: Santara, 1999, p. 268.
7. Pasaulio religijos. Vilnius: Alma littera, 1997.
8. Greimas, A. J. Tautos atminties beieškant. Vilnius-Chica­go, 1990, p. 25.
9. Dundulienė, P. Lietuvių liaudies kosmologija. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 8.
10. Ten pat, p. 4.
11. Vyčinas, V. Didžiosios Deivės epocha. Vilnius: Mintis, 1994, p. 7.
12. Aistis, J. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius, 1991, p. 384.
13. Trinkonas, J. Baltų civilizacija šiandien. Iš: Romuva, 2004, Nr. 2, p. 6.
14. Usačiovaitė, E. Dėl senosios baltų religijos tyrinėjimo metodų. Iš: Senovės baltų kultūra.  Gamta ir religija. Kultū­ros, filosofijos ir meno institutas. 2005, p. 43.
 15. Usačiovaitė, E. Ten pat, p. 47.   

Žurnalą „Liaudies kultūra“ galite užsisakyti internetu.   

Skaityti:
R.Grigas. Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija (I)