Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt

Pagonybė, tiesą sakant, vienintelė religija planetoje, kurią galima vadinti pasauline, nes visos pasaulio tautos arba dar yra pagoniškos, arba buvo pagoniškos prieš įvedant kokį nors monoteistinį brūdą. Šiandien pagonybė kaip ir daugelis religijų turi įvairių savo atšakų, kurios susiformavo ne tik dėl žmonių polinkio į filosofiją, bet ir dėl istorinių aplinkybių, privertusių kai kurias žmonių grupes ieškoti savo identiteto toliau nuo tautos.
Lietuvių kilmės amerikiečių religijotyrininkas Maiklas Jorkas (Michael York) savo knygoje „Pagoniškoji teologija“ išskyrė rekopagonybės ir neopagonybės sąvokas. Rekopagonybė, kitaip tariant – rekonstrukcinė pagonybė, yra pagoniškų tikėjimų grupė, kuri remiasi senovės pagonių tikėjimo atkūrimo idėja. Nuo istorinės rekonstrukcijos ji skiriasi tuo, kad atkuria ne praėjusių amžių gyvenimo būdą, aprangą, karybą ar panašiai, bet TIK filosofiją ir religines apeigas. Prie rekopagonių tyrinėtojas priskiria ir lietuviškąją Romuvą. Tokių judėjimų netrūksta kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Latvijoje veikia dievturių judėjimas.
Kita Maiklo Jorko išskiriama pagonybės forma yra neopagonybė. Šią sąvoką, tiesa, sugalvojo ne pats mokslininkas – viešojoje erdvėje visame pasaulyje neopagonybė minima jau seniai, tačiau Maiklui Jorkui galime dėkoti už tai, kad atskyrė iki šiol suplaktas pagonybės rūšis. Tyrinėtojas suprato, kad „Wicca“ ir panašios su raganavimu siejamos pagonių grupės neturi nieko bendra su senovinę teologiją rekonstruojančiomis, todėl pabrėžė šiuos skirtumus. Neopagonybe jis pavadino tas pagonių grupes, kurios ne atkuria kurios nors vienos tautos senojo tikėjimo palikimą, bet paima tam tikrą dalį pagoniškų tikėjimų ir papročių, o tai, ko trūksta, tiesiog prikuria arba – kaip sako patys religijos išpažinėjai – išjaučia. Tačiau jie nevengia į savo panteoną paimti vieną dievą iš egiptietiškosios mitologijos, kitą – iš graikų, o trečią iš viso iš kokių nors skandinavų. Toks dievų pasirinkimas nesusijęs su jokiu istorijos mokslu, tačiau atspindi pagrindines bendrapagoniškas vertybes.
Rekopagonybė – tiltas į praeitį
Rekopagonybei būdingiausias bruožas tas, kad šios religijos išpažinėjai būtinai domisi istorija. Mat norint suprasti pagrindines religijos tiesas, reikia gerai išmanyti senovės dievų panteoną, savo tautos mitologiją, papročius, gyvenseną, svarbiausius istorinius įvykius. Pavyzdžiui, Lietuvoje svarbūs yra Gedimino laiškai, kurių turinys viešai diskutuojamas tarp rekopagonių. Kunigaikštis Gediminas, norėdamas stiprinti savo valstybę ir išvengti karų su krikščioniškais ordinais, rašė laiškus, kuriuose teigė, kad visų dievas yra vienas, tik mes savaip jam meldžiamės. Štai čia ir kyla didžiausias ginčas – nejaugi pagonių valdovas buvo monoteistas? O gal tai tik subtilus politinis žingsnis?
Gyvas susidomėjimas istorija lemia dar vieną skirtį tarp rekopagonių, tiesa, ne tiek ideologinę, kiek kilmės. Mat Lietuvos, kadaise buvusios didinga ir galinga Europos valstybe, žmonės yra linkę didžiuotis praeities šlove. Su šia šlove auklėjami mūsų tautos vaikai mokyklose, jos pajautimas atsinešamas iš šeimų. Pats lietuviškas patriotizmas paremtas atsigręžimu į praeitį – štai kad ir didieji lietuvybės budintojai, tokie kaip Maironis, Vincas Kudirka, savo kūriniuose šlovino galingus kunigaikščius ir pagoniškus dievus. Su tokiu „iš praeities“ patriotizmu dažniausiai žmonės atsigręžia į pagonybę kaip Lietuvos didybės garantą, jos tapatumo esmę.
Tad ir skirtis tarp rekopagonių yra gana žymi. Vieni jų į pagonybę ateina vedami patriotizmo, paremto senovės LDK didybe, o kiti šią religiją atranda remdamiesi tik dvasine patirtimi, dėl vienų ar kitų priežasčių pajutę, kad pagarba gamtai ir gyvybei yra artima jų pasaulėvokai. Pastarieji dažnai yra linkę į gamtosauga paremtus judėjimus. Tiek vieni, tiek kiti, aktyviai dalyvauja pagoniškose apeigose, šventėse, bendruomenių veikloje, tačiau atėję į bendruomenę dėl pasaulėžiūros, o ne dėl istorijos supratimu paremto patriotizmo, paprastai yra dvasingesni ir kur kas dažniau iš tiesų nuoširdžiai tikintys į pagoniškus dievus.
Vis dėlto patriotizmas yra labai būdingas beveik visiems rekopagonims, kadangi jų užduotis yra rekonstruoti
nacionalinį tikėjimą ir išsaugoti tautines tradicijas, tautosaką. Iš tokio kraštotyrinio motyvo yra kilę daugelis senosios kartos rekopagonių. Lietuvoje sovietmečiu veikė Vilniaus Universiteto kraštotyrininkų ramuva, kuri iš principo nėra religinė organizacija, o tiesiog didelis studentų judėjimas, nukreiptas prieš sovietinę propagandą ir rusinimo politiką. Jų veikla buvo paremta kraštotyra, tautosakos rinkimu. Tačiau nuo Ramuvos, šiai po nepriklausomybės atkūrimo išnykus, atsiskyrė grupė žmonių, kuriai ramuvietiškas gyvenimas sukėlė pagonišką religingumą. Senosios dainos, tradicinės (pagoniškos ) lietuvių šventės (pavyzdžiui, Rasos), pasakos ir jų nagrinėjimas, žinios apie mitologiją ir patriotizmas peraugo į tikrus religinius jausmus, todėl buvo įsteiga pagoniška religinė bendrija Romuva.
Dėl šios priežasties ir dabartiniam rekopagonių jaunimui yra būdingas panašus į ramuviečių gyvenimas. Ilgi žygiai, naktys miegmaišiuose po žvaigždėtu dangumi, laužai, liaudies dainos ir šokiai, tačiau priešingai, nei VU kraštotyrininkų ramuva, romuviečių jaunimas aktyviai skaito mokslines knygas apie lietuvių mitologiją, savarankiškai studijuoja A. J. Greimo, G. Beresnevičiaus, M. Gimbutienės ir kitų autorių raštus, neretai šios studijos perauga ir į savarankiškus tyrimus ir net mokslinius straipsnius. Taigi galima teigti, kad rekopagonys šiandien yra ne etnologai, bet mitologai, dirbantys tokį patį mokslinį darbą, kokį dirbo VU kraštotyrininkų ramuva.
Daug kas gali mane sukritikuoti sakydamas, kad ir Romuvoje nemaža dalis apeigų yra pritemptos, kai kurios jų sukurtos. Tačiau tai bus tik dalis tiesos. Romuvos apeigos yra paremtos tuo, ką yra surinkę ramuviečiai ir kiti papročių tyrinėtojai, jos paremtos tiek vietiniais šaltiniais, tiek ir lyginamąja mitologija. Pavyzdžiui, žemyneliavimo apeiga (gėralo kaušo siuntimas ratu linkint darnos) yra minima senuosiuose šaltiniuose kaip naudojama per piršlybas, vestuves, sudarant sutartis ir per Kalėdas. Romuviečiai šį ritualą, išnagrinėję jo prasmę, naudoja visose savo apeigose. Panašia spėjamąja rekonstrukcija yra paremta visa viduramžių Lietuvos istorija, mat šaltinių labai mažai. Tie patys istorikai, bandantys atkurti viduramžių lietuvių aprangą, tegali remtis aplink žalvarinius papuošalus kapavietėse išlikusiomis audinių skiautėmis, tad tikrai negali žinoti, koks buvo drabužių sukirpimas. Tačiau jie spėja, pasiremdami tarkim Suomijoje iš pelkės ištrauktos nuskendusios moters mumija, kuri nesuiro. Suomija mums gana artima kaimynė, todėl daroma prielaida, kad drabužių sukirpimas buvo panašus. Deja, kitokie tyrimai Lietuvos viduramžių istorijoje sunkiai įsivaizduojami, mat kone vieninteliai šaltiniai – ordinų palikti metraščiai.
Apskritai paėmus, rekopagonių tikėjimas daugiau orientuotas į pasaulietiškumą. Jie nevengia eiti į viešumą, savo apeigų demonstruoti viešose erdvėse, sugeba susikaupti ir melstis aplink esant didelei žioplių auditorijai. Tuo rekopagonys labiausiai skiriasi nuo neopagonių, kurie viešumos bijo kaip kiškis lapės.
Neopagonybė – globalizacijos vaisius
Turbūt žinomiausia neopagonybės rūšis yra XIX amžiaus pabaigoje Geraldo Gardnerio aprašyta „Wicca“. Tačiau ir ji turi keletą pakraipų, pavyzdžiui, brito Alekso Sanderso sukurta aleksandriškoji kryptis, kurios esmę sudaro apeiginė magija bei žydų kabala, arba dianiškoji kryptis su aiškiai išreikštomis feminizmo idėjomis. Paties Geraldo Gardnerio „Wicca“ paremta Senosios Europos klodo mitologija ir Deivės Motinos kultu, atsiradusiu dar akmens amžiuje. Savo teoriją jis paremia uolų piešiniais. Dar paminėtinas Aidanas Kelis, kuris įkūrė net dvi neopagoniškas organizacijas – „naująjį reformuotą Auksinės Aušros ordiną“ ir „Deivės testamentą“. Būtina paminėti, kad A.Kelis vienintelis iš visų anksčiau minėtų neopagonių lyderių pripažino, kad jo religija yra iš esmės nauja ir neatsirado ankstyvame akmens amžiuje. Jis šiuo atveju buvo teisus.
Neopagonybės teorijos iš tiesų yra paremtos senąja mitologija, tačiau daugeliu atvejų jos stipriai atsiremia ir į vėlesnių amžių misticizmą, pavyzdžiui, žydų kabalą. Taigi šios teorijos nėra grynai pagoniškos. Neopagonybės išskirtinis bruožas tas, kad šios religijos atstovai, kurių daugelis šiandien kuria naujas tradicijas ir dažnai praktikuoja tikėjimą vieni, gali po vieną ar kelis dievus į savo panteoną paimti iš skirtingų tautų mitologijos ir tą patį dievą laikyti atskiru. Pavyzdžiui, keltų Diana ir mūsų Žemyna yra ta pati deivė, bet neopagonis jas gali laikyti atskiromis dievybėmis.
Iš principo visos be išimties neopagoniškos religijos yra orientuotos į magiją ir raganavimą, tik vienos jų raganauja švelniau, o kitos pasineria į radikalųjį okultizmą. Prie švelniau raganaujančių galima priskirti ir jau gerokai pakitusią G.Gardnerio „Wicca“. Šios religijos išpažinėjai šiandien pavieniui ar grupėmis (vadinamaisiais konventais) atlikinėja magiškus ritualus, dažnai skirtus tiesiog užmegsti ryšį su dievybe, taigi jie meldžiasi ir tiek. „Wicca“ religijos išpažinėjai švenčia tas pačias šventes, kaip ir keltų rekopagonys, dažnos jų sutampa su lietuviškomis šventėmis. Vis dėlto neretai „Wicca“ religijos atstovai griebiasi raganavimo ir prietarų, tikėdamiesi pakreipti savo ar kitų gyvenimą geresne linkme. Čia galioja vienas įstatymas, draudžiantis juodąją magiją – tai, ką padarei kitam, grįš tau su triguba jėga. Įvairūs ritualai, paremti verbaline ir analogine magija, turi pagerinti karjeros, mokslo, šeimyninio gyvenimo pasiekimus. Wicca išpažinėjas gali raganauti siekdamas priversti viršininką padidinti atlyginimą arba norėdamas išgydyti ligonį, suteikti sau ar kitam žmogui dvasinės energijos. Daugelis šių ritualų yra paprastos meditacijos, raminančios ir gerinančios savijautą.
Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Dalis „Wicca“ pasekėjų, manydami galintys ritualais daryti įtaką gamtai ir likimui,
pajunta savo galią ir, kaip ir daugelis valdžios kvapą užuodusių žmonių, puolą į religinį populizmą. Remdamiesi magiškais ritualais jie bando siekti savanaudiškų tikslų ir kenkti oponentams. Taip yra įsitraukiama į radikalųjį okultizmą, kurio sferoje vėliau gimė ir garsioji Levio „Šėtono biblija“. Tiesa, okultizmo praktika yra daug senesnis reiškinys, negu neopagonybė, ir tikėtina, kad okultizmas galėjo turėti ryšių ne tik su senąja pagonybe, bet ir su žynių luomu. Mat okultizmo vadovų dar aptinkame ir XIV – XV amžiuje greta alchemijos ir masonų ordino apeigynų. Vieną tokių vadovų Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka saugo savo saugyklose – Agripos iš Neteshaimo „Juodąją magiją“, parašytą XV amžiuje. Šiame ir panašiuose vadovėliuose aprašomi tiesioginio bendravimo su pagoniškais dievais atvejai, kada su dievybėmis yra kalbama ne monologu kaip meldžiantis, bet dialogu. Tiesa, Agripa gyveno jau krikščioniškoje Europoje, tad šalia įvairaus pobūdžio pagonybei priskirtinų žinių jis rašo ir apie bendravimą su angelais bei velniais ir demonų iškvietimą, būdingą jau krikščioniškam raganavimo supratimui.
Tiesa, okultizmas aktyviai praktikuojamas ne tik XV amžiuje, bet ir šiais laikais. Okultistai buriasi į ložes, panašias į „Wicca“ konventus, kur atlieka savo apeigas. Šitokios ložės turi griežtą hierarchinę sistemą, panašiai kaip masonų. Viena garsiausių okultizmo ložių buvo Auksinės Aušros ordinas, kuriame dalyvavo garsiausi XIX amžiaus menininkai, kultūros ir visuomenės veikėjai. Ložėse vyrauja dogmatizuotas tikėjimas, paremtas nesulaužomomis taisyklėmis ir priesaikomis. Jas sulaužęs yra pašalinamas iš grupės. Taisyklės yra ne tik susijusios su ložės valdymu, bet ir apeigomis. Šios turi būti atliekamos tiksliai pagal nuostatas, kitaip bus laikomos neįvykusiomis. Aprašymai labai smulkmeniški: netgi vienas ne į tą pusę ar ne tuo metu žengtas žingsnis gali sugadinti ritualą. Paprastai ordinai veikia mokyklų principu, kur kiekvienas mokinys pasižada niekada neskleisti išmoktų žinių. Tad patekti į ordiną pašaliniams ar apie jį sužinoti yra praktiškai neįmanoma.
Neopagonybė yra būdingiausia tiems kraštams, kurių piliečiai jau nebežino savo kilmės. JAV „Wicca“ yra ypač populiari, nes imigrantų šalis negali atsigręžti į tautinę pagonybę. Tad rekonstrukcinė pagonybė šiame žemyne įmanoma tik tada, kai kalba eina apie indėnus. Neopagonybė tokioms šalims patogi tuo, kad tikintieji dievus gali rinktis iš kitų šalių panteono, neapsiribodami kokia nors viena tauta. Nepaisant to, JAV ir kitoms Amerikos žemyno šalims kur kas būdingesnė neradikali „Wicca“ su gamtos garbinimo ritualais. O štai Europoje netgi nuosaikųjį „Wicca“ deklaruojantys neopagonys dažniausiai turi šį tą bendro ir su okultizmu. Šitai ypač būdinga Lietuvai.
Lietuvoje neopagonybė nėra taip paplitusi kaip rekopagonybė. Mat Lietuva, būdama paskutinių Europos pagonių tauta, savaime tarsi užprogramuota rekopagonių judėjimams kurtis. Tačiau neopagonių taip pat atsiranda, daugiausia tarp mišrių šeimų vaikų. Daug kas į rekopagonybę Lietuvoje ateina iš neopagonybės, nes susidomėję pagonišku dvasingumu dažniausiai yra nukreipiami į lengvai internete prieinamus „Wicca“ ritualus. Be to, neopagonybė atveria daugiau kelių kūrybai, tad ją renkasi mažiau į mokslinius tyrimus linkę žmonės. Neopagonybė skatina daugiau išjausti, mažiau sužinoti ar perskaityti. Todėl nemažai po kelis žmones vienijančių konventų atsiranda ir Lietuvoje.
Požiūris skirtingas, vertybės tos pačios
Vis dėlto rekopagonys ir neopagonys paprastai negriežia dantų vieni ant kitų. Mat nors ritualai ir dievybių vardai skiriasi, filosofija ir pagrindinės moralinės vertybės tiek neopagonybėje, tiek rekopagonybėje išlieka tos pačios. Juk abu tikėjimai paremti ta pačia senąja pagoniška filosofija – bendrumu su pasauliu ir gamtos dėsniais. Dažnas neopagonis dalyvauja rekopagonių apeigose ir atvirkščiai, kartais šių dviejų judėjimų atstovai išdrįsta surengti jungtines apeigas, aktyviai domisi vienas kito tikėjimu. Mat pagonybėje niekad nebuvo monoteistinėms religijoms būdingo eretiko ar kitatikio sąvokų.
Apskritai pagonims yra būdinga domėtis ir kitomis religijomis. Pavyzdžiui, romuviai į savo apeigas religinių stovyklų metu kviečiasi giminingo tikėjimo hinduizmo išpažinėjus, dažnai jose dalyvauja ir jogai. Kitų tikėjimų pažinimas leidžia geriau pažinti savo pagonybę, mat daugelis vėliau atsiradusių tikėjimų šį tą perėmė iš kadaise pasaulinio pagoniško tikėjimo.
Pagonybė, tiesą sakant, 😀
kaip sunku perprast kai kuriuos komentatorius 😀
Apskritai paėmus, rekopagonių tikėjimas daugiau orientuotas į pasaulietiškumą. Jie nevengia eiti į viešumą, savo apeigų demonstruoti viešose erdvėse, sugeba susikaupti ir melstis aplink esant didelei žioplių auditorijai.
Tave perprasti lengva, Migle. Romuviai yra rekopagonys, o visi kiti žiopliai 😀
Ievarai, na ką jūs… Jeigu bent kiek sugebate suvokti tekstą, tai žiopliais čia pavadinti žiūrovai ne į temą, atėję tik stebėti apeigų. 🙂 O ne kažkokie mistiški “kiti”. 🙂
Rekopagonys – tai tie kurie garsiai rėkauja bjaurius dalykus, arba “te kotoryje rekut pogannyje reči”.
Tokie straipsniai- JĖGA,
patikrinant, ar šiandienos božnycinės valstybės puspagoniai gyvi, ar leisgyviai, vos šilti, ar šventiniai pramogautojai, ar rekokie – kitokie.
Kokie rekokie bebūtų,prisipažinsiu, aš jų slapčia ilgiuosi šiaip gyvenime gyvenant kasdienybėje matyti, atpažinti.
Ačių ALKUI už vietą susiburti.
pasitaisau – Ačiū
Kokia čia bienė – eveitin modereitin
Va ir vėl apie nesamą dalyką. Visada domėjausi lietuviška tradicija. Pasirodo, kad pagal kažkokį keistą skirstymą šioji priklausanti „pagonybėms“. Ar kas teiktųsi paaiškinti? O jeigu lenkiate į tą šiuolaikinę „neopagonybę“ su svaičiojimais apie „gamtą“, tai taip ir sakykite, bet kuo čia dėti lietuviški reikalai?
Luotinyke, straipsnis parašytas (jei perskaitėte jo pradžią) remiantis religijotyrininko Maiklo Jorko skirstymu. Paėmus jo skirstymą lengviau aprašyti tam tikras grupes, su kuriomis pati asmeniškai esu susidūrusi, t.y. su romuviečiais, dievturiais, rekonstruktoriais wicca’nais ir okultistais. Elementarus sociologinės minties straipsnis. 🙂 O su lietuviškumu tai turi bendra, nes kalba eina apie tai, kas šiuo metu, t.y. kokios pagoniškos krypties religinės grupės šiuo metu veikia Lietuvoje. Taigi su Lietuva tikrai turi bendra tam tikros jos dalies piliečių veikla
Bala žino, koks anas religijotyrinkas. Jo knygos, kiek pavartęs knygyne, nemačiau reikalo skaityti, bet panašu, kad tikrai ten kalba daugiau sukasi apie visokias mūsų dienų neopagonybes. O va kokia indų tradicija turbūt nepatenka į pagonybes, nors ir gimininga lietuviškai. Galima, žinoma, iš šono žiūrint, ir mūsiškių ieškojimus prie tų neopagonybių priskirti, bet juk patys nenorite su tuo sutikti, kai tas neo prikišamas. Toks priskyrimas reiškia, kad mes jau bejėgiai savąją tradiciją suprasti, o kitiems ta sąvokų košė ir kaip nenoro priedanga tinka, jiems tos neo kaip tik ir reikia, bet tai tiek pat lietuviška, kiek ir Vienos balius Vilniuje.
Apie indų tradiciją nemačiau reikalo šiame straipsnyje daug rašyti, tačiau paminėjau, kad ji turi ryšių su lietuviškąja tradicija.
O kalbant apie “jiems tos neo kaip tik ir reikia, bet tai tiek pat lietuviška, kiek ir Vienos balius Vilniuje.” tai jums reikėtų suprasti, kad aš ir nerašiau apie tai, kas lietuviška. Pusėje straipsnio sakiau, kad neopagonys paima dievus iš įvairių tautų panteonų, o jūs man dabar prikišate tą lietuviškumą. jau net pats straipsnio pavadinimas – pasaulio pagonybė. Prie ko čia tas lietuviškumas 😀 kalba ėjo apie tai, kas vyksta visame pasaulyje ir Lietuvoje šiandien, o ne prieš kelis šimtus metų.
Tai grįžtu, nuo ko pradėjau, kad kalba apie nesamą dalyką:
„Pagonybė, tiesą sakant, vienintelė religija planetoje, kurią galima vadinti pasauline, nes visos pasaulio tautos arba dar yra pagoniškos, arba buvo pagoniškos prieš įvedant kokį nors monoteistinį brūdą.“ Aš nematau nei vieno požymio, pagal kurį religiją galima būtų priskirti „pagoniškų“ religijų rūšiai.
Tačiau gerai, kad sutarėme bent dėl vieno dalyko: „Prie ko čia tas lietuviškumas“. Ir tiesa, dar yra toks naujas, kaži ar religinis reiškinys, vadinamas neopagonybe.
na, bet Brunonui skalpą tai nuėmėm…
Tai Jūs?
na , aš norėjau pasakyti, kad tuo metu, kai vadalojosi Brunonas po mūsų kraštą, per daug tolerancijos pas mus nebuvo
Brunonas buvo nukirsdintas ne todėl, kad jis krikščionis, o todėl, kad pažeidė LDK paprotinės teisės įstatymus. Mat ir vėlesniais laikais yra juk išlikę draudimai, pavyzdžiui, prievartauti moteris, ne suž tai gresia mirties bausmė. Yra išlikęs ir draudimas pašaliniams įžengti į tam tikras šventvietes, pavyzdžiui, šventas girias, o juo labiau jas niekinti ar kapoti. Ir už tai gresianti bausmė – taip pat mirties. Ja brunonas ir buvo nubaustas. Tad nereikia čia išradinėti dviračio, neva pikti lietuviai nukirsdino vargšą misionierių. Misionierius atėjęs į svetimą žemę pažeidė įstatymus ir buvo paga;l juos nubaustas. Štai ir visas kriukis. O šiaip juk Lietuvoje buvo ir tų sinagogų ir tų bažnyčių ir tų mečečių ir niekas per daug į širdį to neėmė, kol svetimšaliai žino esantys tik svečiai ir laikosi įstatymų.
Tačiau ”iš kur” dabar atsiranda tolerancijos ? – Neovilniuje neseniai neorekokrikščionys pavadino gatvę tikro (ne neo…) okupanto šv.Brunono vardu. Ar tai bandymas ”patvarkyti”panelę istoriją ? – paklauskit tų pačių tvarkytojų – Neorekobumblausko ir mokinio Neobaranausko.
Pavasarį Kauno Santakoje numatoma statyti rekobalvoną popiežiui – kur jūs, dabartiniai pagonys , kokius dienoraščius rašysit ? Kadais tai taip, agresoriai krikščionys parklupdė Lietuvą silpnumo akimirką, kai išsekintos jėgos buvo belikę identitete suklupdymui.
Jūs pats, Vilmantai, atsakėte į savo klausimą apie statomus paminklus popiežiams ir visokių gatvių vadinimus brunonais – krikščionybė Lietuvoje okupacinė. kai buvo SSRS valdžia, taigi irgi gatvės Stalino garbei vadintos, o Lenino paminklai aikštėse stovėjo. Taigi čia tas pats, nėra ko stebėtis.
ale žinokit, kaip kartais būna gera ateiti ir žiopsoti, kai kūną virpina giedamos giesmės
tai šaunu. JUk rašiau – niekas nedraudžia 🙂
Migle,
buvo…, dabar yra…, tačiau kaip ateityje bus ? Kaip galvojat ?
Aš jumis tikiu.
Kaip išversti “Rekopagonys” į lietuvių kalbą??
Rekopagonys religijoje kažkas panašaus į konservatorius politikoje, tipo saugotojai
Dabar ir pats nežinau kas yra pagonys
straipsnyje paminėta. rekopagonybė – rekonstrukcinė pagonybė. atkuriamoji
Vilmantui,
Istoriją rašo nugalėtojai.Savaip. Bet nugalėti ir pavergti gali tik laikinai. Ir nevisada okupantams pavyksta. Pernai daug diskusijų ir dėmesio buvo sukėlęs ginčas dėl Veliuonos skulptūros.”Intelektualai” kovotojai su stabais aršiai kėlė galvas ir reikalavo Marijos skulptūros, bet visuomenė ir rekopagonys , švelniai tariant, išsišlavė savo kiemą ir susitvarkė – dabar deivės Veliuonos skulptūra išdidžiai simbolizuoja didingą kovų su kryžiuočiais praeitį 🙂
Ar laisvam reikalinga religija ? Visiems:pastudijuokite ,kada ir kodel atsirado religija ?
Iš miškų,
maždaug žinau, kaip buvo iškovota Veliuonos skulptūra, o ne istorinio importo kažkoks judaistinis stabas – Marija.
Bent kartą per metus važiuoju link Jurbarko į žemupį pažvejoti- būtinai užsuksiu padėti gėlių, uždegti žvakę ir sukalbėti padėkos maldelę.
geras straipsnis, tik įdomiai nuskambėjo paskutinėj pastraipoj apie jogus… lyg jie būtų atskiros religijos išpažinėjai?
Vilmantai,kam tas krastutinis radikalumas,juk dabar ne karo metas!
Alva,
beveik viskas pralaimėta, todėl jau gal ir galima taip sakyti, kad dabar ne karo metas: yra panašu, kad – AMEN – tiesiogine prasme.
Ir vaikščioti po šį tiesioginį ir pasamoninį LT krikščionių arealą tiesiog tiesiogiai juokingai beprasminga.
Alternatyvūs gyventojai taip pat turi kryželius ant kaktų, ant vardų, jei ne sekcijose.
Dar pamiršau paminėti, kad gyventojai turi kryželius ant kapų.
Straipsnis man padėjo geriau suprasti tautiečius išpažįstančius Senovės Baltų tikėjimą. Esu Jėzaus Kristaus mokymo sekėjas. Šiandieną yra daug manipuliuojama, spekuliuojama šiuo vardu, bet, būtent, Jėzaus Kristaus iš Nazareto mokyme radau atsakymą į visus klausimus. Nesuprantu kodėl prie neopagonybės nepriskiriama Romos katalikų bažnyčia kurios struktūroje išlaikyti visi pagrindiniai pagonybės elementai – didinga šventykla, matomas dievas, aukojimas ir mirusiųjų garbinimas, dievadirbystė ir t.t. Noriu pasakyti, kad Lietuvoje sutikau kol kas tik vieną žmogų maksimaliai atitinkantį Jėzaus Kristaus mokymo kriterijus. Daugiausia išplitę Kristaus sekėjų karikatūros.
Dėl Brunono galiu pasakyti tai, kad jeigu jis buvo nukirsdintas už tai, jog prievartavo moteris tai gavo ko nusipelnė, bet jeigu buvo nužudytas dėl to, kad apsižioplinęs įžengė į “šventą girią” tai jo kraujas išlieka ant mūsų rankų.
Nesamones