Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt
Krizė ištinka ekonomiką. Krizė ištinka šeimas. Ištinka ir individualios asmenybės krizės. Bet niekada taip ir nesugebame pradėti krizenti vienas iš kito. Darosi bjauru žiūrėti vieniems į kitus, nes, be abejo, puikiai suvokiame, kad kiti elgiasi neteisingai, o mes patys žinome vieną teisingiausią, nenuginčijamą kelią. Iš to ir internetiniai komentarai, kur apsiputoję kaip pasiutę šunys bandome įrodyti straipsnį parašusiam profesoriui su devyniais aukštaisiais, kad jis yra visiškas idiotas, nes išdėstė ne tas mintis, kurias patys daugelį metų saugojom ir brandinom savo smegeninėse. Smegeninė, be abejo, panašiai kaip druskinė ar cukrinė. Ji skirta saugoti kažkokiam biriam, lipniam ir trapiam turiniui, galinčiam ne tik pagardinti, bet ir visiškai sugadinti patiekalą.
Žodis tuščiagarbis šiandien mums skamba kaip keiksmažodis. Nes visi tuščiagarbiai, bukai rašantys į delfius ar balsus ir dar už tai gaunantys pinigus, tik maivosi ir, savaime aišku, visiškai nesupranta gyvenimo. Todėl jie tikrai nusipelnė, kad mūsų tobulos smegeninės, radusios jų tekstuose kokį vieną netinkamą žodį, prisikabintų prie jo ir iškraipiusios tuščiagarbių mintis imtų be atodairos tyčiotis. Tol protingai tyčiotis, kol pasieks, atsiprašau, jau mažiausiai du šimtus komentarų.
Mes susikuriame savo idealą, kaip turi atrodyti pasaulis, kad būtų tobulas. Ir kuriame taisykles, kaip kiekvienas turi elgtis, kad pasaulis būtų toks, kokį įsivaizduojame. Ir niekiname tuos tuščiagarbius, kurie, nesuvokdami mūsų idealaus modelio, griauna mūsų tiltų maketus. Mums reikia kitokio pasaulio, nei esamas, kitokių žmonių, reikia, kad kiekvienas paklustų mūsų sukurptiems įsakymams. Todėl peikiame kiekvieną, turintį kitokią pasaulio idėją, vadiname jį nevykėliu ir pasibaisėtinu niekšu.
Alfredas Adleris, analizuodamas tuščiagarbystę, užsimena apie tai, kad žmogaus vertė atsiskleidžia skatinant kitus. Taip jis tampa pats sau vertingesnis.Taip priartėjama prie tiesos, kad didesnė palaima yra duoti, o ne imti. Šitoks mąstymas suteikia žmogui Darną, kurios Perkūno raginami mes siekiame. Peikdami kitus už tai, kad neatitinka mūsų susikurto pasaulio maketo, mes, deja, patys esame tuščiagarbiai. Ir nejausdami savo vertės ieškome, kaip pažeminti kitą. O savo vertę pajustumėm sukūrę Darną – pagyrę ir paskatinę kitus net ir už mažiausią gerą darbą. Taip kuriama Darna.