Dabartinis svarbiausias Kalėdų švenčių veikėjas Kalėdų senis pasirodo mažai ką bendro turi su lietuviškais papročiais.

Tiek jo išvaizda, tiek ir elgesys Kalėdų šventėje yra vėlyvos vartotojiškos kultūros kūrinys, toks pats netikras ir dirbtinis, kaip ir pati vartotojiška kultūra. Etnologai sutaria, kad lietuviškas Kalėda yra niekaip nesusijęs nei su Šventuoju Mikalojumi, nei su komerciniu Santa Klausu.

Mūsų Kalėda yra autentiškas folklorinis personažas. Tikrasis Kalėdų senis turėtų gyventi Lietuvoje.

Vos tik Laisvę atgavusią Lietuvą apleido meiliai Seniu Šalčiu vadinto raudonnosio rusų Diedo Morozo pajėgos, tuoj į jo vietą nusileido amerikoniškus dzingulbelsus rypuojantis Santa Klausas.

Pastaruoju metu šis amerikoniškos kultūros gaminys, surenkantis iš tėvų – vargšų ir turtingų –vaikams supirktas dovanas, o po to jas išdalinantis vaikams savo vardu yra mūsų apsimestinės fasadinės kultūros kaukė, įkūnijanti netikrą prekybininkų išpuoselėto tarpininko nuoširdumą.

Kaip Šventas Mikalojus virto Santa Klausu?

Krikščioniškoje tradicijoje pagrindinį Kalėdų personažą buvo įprasta sieti su krikščionių šventuoju Mikalojumi iš Miros. Tikėta, kad šis krikščionių vyskupas, IV a. gyvenęs Anatolijoje (dabar Turkija), garsėjo dosnumu.

Pasakojama, kad vieno dievobaimingo krikščionio dukroms jis davė kraitį, kad joms iš skurdo nereikėtų tapti prostitutėmis.

Nuo X a. šis šventasis imtas laikyti vaikų globėju. Iki tol Mikalojų savo globėju dar laikė ir jūrininkai, kaliniai, kepėjai bei pirkliai.

1626 metais keletas olandų laivų, priešakyje su fregata „Goede Vrouwe“, kurios pirmagalyje puikavosi išdrožta medinė jūrininkų globėjo Šv. Mikalojaus figūra, atplaukė į Naująjį pasaulį.

Avantiūristai laimės ieškotojai iš indėnų už 24 dolerius ir spalvotų stiklinių karoliukų saują nusipirko žemės ir įkūrė gyvenvietę Naujasis Amsterdamas.

Amerikos senbuviams senosios Europos perėjūnų dovanas sėkmingai atvežęs medinis Šv. Mikalojus iš laivo pirmagalio buvo perneštas ir pastatytas pagrindinėje kaimelio aikštėje. Dabar tas kaimelis žinomas Niujorko vardu.

Naujojo pasaulio gyventojų olandų lūpose šventojo Mikalojaus vardas, skambėjęs kaip „Sinter Klas“ palaipsniui išvirto į „Santa Klass“, o vėliau ir į „Santa Klaus“. Taip į Naująjį Pasaulį atkeliavo Naujieji metai su „naujuoju Kalėdų seniu“.

Sakoma, kad svarbų vaidmenį amerikoniškojo Santa Klauso įvaizdžio kūryboje suvaidino 1822 m. prieš Kalėdas paskelbta Klemento Klarko Muro (Clement Clarke Moore) poema „Šv. Mikalojaus apsilankymas“, geriau žinoma kaip „Naktis prieš Kalėdas“ (The Night Before Christmas).

Joje vaikas Kalėdų išvakarėse susitinka su dovanas atnešusiu šventuoju. Čia garbusis šventasis vaizduojamas visiškai be rimtumo ir rūstumo aureolės, o kaip linksmas gyvenimiškas elfas su apvaliu pilvuku ir pypke burnoje…

Poetas Santa Klausui nurengia šventojo mitrą ir pasodina jį į elnių kinkinį. Šiame eilėraštyje šventasis pirmą kartą pasirodo važiuojantis aštuoneto elnių kinkiniu. Devintasis elnias, vardu Rudolfas Raudonnosis, sugalvojamas kiek vėliau.

Vėliau amerikonizuotą Santa Klauso vaizdinį žurnale „Harper’s“ 1860-1880 m. išplėtoja dailininkas Tomas Nastas. Santa Klausas susiejamas su Šiaurės ašigaliu rašoma, jog jis turi gerų bei blogų vaikų sąrašą.

Kai 1885m. iki tol įvairiaspalviais kostiumais rengtas šventojo nimbo netekęs Santa Klausas ant Kalėdinio atviruko pasirodo apsivilkęs raudonai, ši jo apdaro spalva tampa populiariausia.

Kaip Santa Klausas tampa reklamos „auka“

1922 metais amerikoniška „Coca Cola“ kompanija, kurios firminė spalva buvo raudona, nusprendžia pasitelkti Santa Klauso vaizdinį savo reklaminiams tikslams.

Kadangi žiemą gaivinančių gėrimų pardavimas smarkiai krenta, tai „Coca Cola“ vadybininkai nusprendžia žmonėms į galvas įbrukti naują šūkį: „Troškulys nepaiso sezonų“. Ta proga Santa Klausui, nešančiam maišą su vaikams skirtomis dovanomis, į rankas įspraudžiamas dar ir butelaitis su „Coca Cola“.

Nuo 1931-ųjų iki 1964-ųjų Santa Klausą įvairiose padėtyse, bet būtinai su „Coca Cola“  buteliu rankoje piešia populiarusis dailininkas Haddonas Sundblomas.

Dėka tikroviškų piešinių bei ilgalaikio reklamos poveikio žmonės „sužino“ kaip atrodo „tikras“ Kalėdų senis. Tai linksmai išsišiepęs, barzdotas, gerai įmitęs ir atsigėręs nedidelio ūgio seniokas. Štai taip atsirado mūsų dabartinio Kalėdų Senelio vaizdinys.

Taip užsidarė ratas. Šventas Mikalojus, kuris kadaise nuoširdžiai grūmėsi su senovės Graikų dievais ir pagoniškąja religija, praėjus 1,5 tūkstančio metų daugumos krikščionių galvose pavirto „Coca Cola“ ir supermarketų prekes-dovanas transportuojančiu ir distribuojančiu Santa-Klausu…

Dėka reklamos ir amerikoniško užsispyrimo, raudonai-baltas Santa Klausas dabar jau bebaigia išstumti įvairių Europos tautų savus kalėdinius personažus: anglų Kalėdų Tėvą, prancūzų Kalėdų Diedą, suomiškąjį Jolopukki, net rusų Senį Šaltį ir kitus Europos tautų etninius Kalėdinius veikėjus…

Kodėl „tikrasis“ Kalėdų senis gyvena Laplandijoje?

Tik Manenheimo linijos meistrai suomiai vieningai pasipriešina plintančiai Santaklausiškai „okupacijai“. Įvertinusi grėsmes savo tradicijoms, suomių vyriausybė nusprendžia sustiprinti savo tautinio Kalėdų senelio vadinamo Jolupuki įvaizdį. Imasi priemonių jį iškelti į kultinį lygmenį ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu.

Sukuriama reklama – ant Korvatunturi kalno pastatomas Jolupuki skirtas namas, sugalvojamas ir visam Pasauliui paskelbiamas kalėdų senio pašto adresas. Kas gi dabar nežino, kad „tikras“ Kalėdų senis gyvena Laplandijoje?

Dabar suomiškasis Jolupukki gauna didžiausią kiekį laiškų iš viso Pasaulio suaugusiųjų ir vaikų. Kiekvienais metais vidurdienį gruodžio 24-ąją jis atvažiuoja rogėmis, tempiamomis šiaurinių elnių, lydimas savo jaunųjų pagalbininkų, vadinamų tonuotu, į patį seniausią Suomijos miestą Turku. Čia iš miesto rotušės paskelbia Kalėdinio Pasaulio pradžią.

Bet JAV Santa Klausas nenusileidžia ir jau užtikrintai keliauja už Europos ribų. Štai Turkijos Demros mieste pastatytas paminklas Šv. Mikalojui, tačiau ant postamento stovi ne išmintingas vyskupas, o…. kokakolinis Santa Klausas.

Net superkonservatyviame ir, kaip žinoma, krikščioniškų Kalėdų nešvenčiančio Izraelyje jau pasirodė atvirukai su Santa Klausu, tik vietoje raudono kalpoko, jam ant galvos čia puikuojasi žydiška jarmulka!

Kokias vertybes naikina Santa Klausas?

Etnologai sutaria, kad nei rusų Senis Šaltis, nei lietuviškas Kalėda yra niekaip nesusiję nei su Šventuoju Mikalojumi, nei su komerciniu Santa Klausu. Tiek rusų Senis Šaltis, tiek mūsų Kalėda yra autentiški folkloriniai personažai.

Jei imame ieškoti savo lietuviško Kalėdų senio vaizdinio ištakų, tuoj aptinkame įdomius dalykus – ne vieną kalėdinį persirengėlį, o visą jų būrį. Etnografiniai duomenys rodo, kad seniausi kalėdiniai persirengėliai čia buvo zoomorfiniai ir jų buvo 12.

Vėlesnėse Kalėdinėse tradicijose iš buvusio persirengėlių būrio jau buvo išskiriama ir sureikšminama kokia nors viena kaukė, pavyzdžiui gervės, žirgo – šyvio, meškos, ožio ar keistokos būtybės dadulio (dedulio)…

Per Kalėdas kaukėti persirengėliai tempė iš kaimo į kaimą daužydami lazdomis (tabalais) kelmą arba kaladę, o po to džiaugsmingai ją sudegindavo, kaip blogio ir tamsos įsikūnijimą. Tai atlikus buvo džiaugsmingai sveikinami ir laiminami namai, žmonės ir gyvuliai. Kaukėtų persirengėlių eisena aplankydavo kiekvieną sodybą, laimino ir linkėjo skalsos ir laimės namų šeimininkams.

Manoma, kad tiek Kalėdų, tiek Užgavėnių kaukėti persirengėliai gali būti istoriniuose šaltiniuose paliudyto lietuvių Saulės vadavimo mito ir naujametinės pasaulio tvarkos atkūrimo apeiginiais įkūnytojais.

Pagrindinis Saulės vadavimo mito veikėjas yra tapatinamas su istorinių šaltinių minimu, Saulę nukalusiuoju, dieviškuoju kalviu Teliaveliu.

Lietuvių tautosakoje apdainuojamas Kalėda ir vėlyvasis Kalėdų Senis greičiausiai yra būtent šio mitinių Saulės vaduotojų būrio svarbiausio veikėjo folkloriniai ir etnografiniai atitikmenys.

Kalėdų Senio-Kalėdos kalėdojimas greičiausiai atitinka mitinių Saulės vaduotojų (vaduotojo) lankymąsi žmonių namuose, pranešant bendruomenės nariams, kad Saulė išvaduota iš tamsos jėgų nelaisvės ir Pasaulio tvarkos atkūrimas pradėtas.

Kalėda laimino namus, apeiginiais veiksmais siekdamas paskatinti gerovę, užtikrinti skalsą ir darną būsimais metais. Jis nedalino daiktinių dovanų, greičiau atvirkščiai – už savo antgamtines dovanas Kalėda pats buvo apdovanojamas maistu ar kitais daiktais.

Čia svarbi reikšmė skiriama geram žodžiui – kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Tik žodžių paveikumui sustiprinti namų kampai apiberiami javais, o vaikai apdovanojami riešutais…

Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje tebebuvo praktikuojamas toks senovinis persirengėlių kalėdojimo paprotys. Žmones laiminantys ir sveikinantys kalėdiniai persirengėliai už sveikinimus gaudavo dovanų.

Tikėta, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus. Dažniausiai buvo atsidėkojama valgomais dalykais. Kalėdotojų sveikintojų vaikštynės užsitęsdavo iki pat Krikštų (sausio 6 d.).

Norėdami Kalėdų Senio įvaizdžiui sugrąžinti tautinį lietuvišką savitumą, turėtumėm labiau atskleisti jo, kaip legendinio Saulės vaduotojo, kaip mitinio didvyrio pasaulio šviesos ir tvarkos atkūrėjo Saulės sugrįžtuvių laiku lankančio ir šventais žodžiais bei linkėjimais laiminančio mūsų namus vaidmenį.

Šalia Kalėdos galime pasitelkti ir kitus užmirštus apeiginių persirengėlių vaikštynių dalyvius, jei ne visus 12, tai bent tradicinius Kalėdos pagalbininkus, dar XIX a. besireiškusius kalėdinėse tradicijose – šyvį, gervę, ožį ir kt.

Tik prisiminę ir nūdienos poreikiams pritaikę savus senus papročius būsime patrauklūs ir įdomūs sau patiems, savo vaikams ir kitiems.

Tikrasis Kalėdų senis turėtų gyventi Lietuvoje.