Prof. A.Butkus: Latvija lietuvių širdies žemėlapyje

Živilė Makauskienė, www.ausra.pl  

“Lietuviai privalo draugauti su latviais. Tai mūsų paskutinis brolis. Jei jam bus sunku, mes privalome padėti, nesvarbu, kokia padėtis bebūtų mūsų šalyje. Juk iš Latvijos sulauktumėme lygiai tokios pačios pagalbos. Gal aš klystu, tačiau, mano manymu, tai tiesa. Latvijoje dar dabar gyvena begalės žmonių, turinčių lietuviško kraujo – mūsų brolių. Niekas nebepajėgs paneigti, kad mes – dvi tautos, tačiau viena šeima”, – taip mano Jurbarko Antano Giedraičio gimnazijos trečiokė Akvilė Petraitytė, kurios rašinys laimėjo antrąją vietą „Lietuva-Latvija” asociacijos paskelbtame Lietuvos ir Latvijos pasienio mokyklų vyresniųjų klasių moksleivių rašinių konkurse „Latvija mano širdies žemėlapyje” (analogiškai Latvijos pasienio mokyklų mokiniams tema – „Lietuva mano širdies žemėlapyje”).  

Bene geriausias Latvijos reikalų žinovas, kalbininkas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas prof. Alvydas Butkus sako, kad lietuviams latviai, o latviams lietuviai yra širdies draugai, tačiau Lietuvos valdžios žmonių širdžių žemėlapyje Latvijos galėtų būti ir daugiau.  

„Aušra“: Vienas konkurso „Latvija mano širdies žemėlapyje“ dalyvis savo darbe rašo: „Taip jau likimas surėdė, kad beturim vienus tikrus savo brolius latvius, tai vieni kitų įsikibę ir laikomės, ir turim laikytis. Nepaisant visų varžybų, kas, kur, kada ir kaip taps geresnis, panašūs esame. Baltais gimėm, baltais turime ir būt!” Ar, Jūsų nuomone, lietuviai ir latviai laikosi išvien susikibę, ne tik eiliniai žmonės, bet ir abiejų valstybių valdžios žmonės, visose srityse?  

Alvydas Butkus: Lietuviai ir latviai tikrai laikosi drauge. Mus latviai dabar dažnai idealizuoja, manydami, kad mes geriau tvarkomės, nes mūsų ir daugiau, ir tauta monolitiškesnė (83 proc. Lietuvos gyventojų yra lietuviai; Latvijoje latviai net dabar sudaro tik 60 proc.). Mes latvius suvokiame kaip vienintelius likusius savo etninius brolius, su kuriais mus vienija ir bendra dvasia, ir etnokultūra, ir net bendras kraujas, nes visoje šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje nuo XIV a. ėmė tirpti ir XVI a. galutinai ištirpo mūsų giminaičiai kuršiai, žiemgaliai ir sėliai. Šiaurinė Lietuvos siena yra bene seniausia Rytų Baltijos regione. Ir žmonių ryšiai bei santykiai abipus šios sienos yra tiek pat seni.  

Mus vienija ir kalbos artumas. Net latvio pravardė „zirga galva“ akcentuoja tą artumą. Posakis „Mes esam viena tauta“ latviškai skamba beveik taip pat, skiriasi tik kirčiavimas.  

Tačiau valdžios lygmeniu turime dar daug tuščios erdvės glaudesniam bendradarbiavimui. Viskas priklauso nuo prioritetų. Yra mūsų politikų, kurie orientuojasi į Lenkiją ir pavojingai pataikauja ar net įkyrokai siūlosi į draugus lenkų radikalams. Tai tarsi karvelio burkučio naivus burkavimas su ereliu rėksniu. Tačiau yra ir suprantančių, kad dabartinė Lietuva savo dydžiu nė iš tolo nepanaši į buvusią didžiąją kunigaikštystę, todėl draugų ir partnerių dabar reikia ieškoti tarp sau lygių – negalima gyventi suplėkusiomis XVI ar XVII a. realijomis.  

Manau, kad šiuo metu didžiausias mūsų santykių su latviais trūkumas yra bendros informacinės erdvės stoka. Lietuvoje negirdime latvių kalbos, Latvijoje – lietuvių. Reikia pradėti nuo šito, nuo vieni kitų girdėjimo ir matymo.  

Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad latviams geriau sekasi puoselėti kultūros paveldą (pavyzdys – Joninės). Ar ir ko šioje srityje lietuviai galėtų iš jų pasimokyti?  

Tai tiesa. Lietuvos himne yra eilutė: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tad lietuviai išskaido savo dėmesį dviem kryptimis: į istoriją ir mažiau į etnokultūrą. Latvių vienintelė ir tvirta atrama yra etnokultūra, nes jų valstybingumo istorija prasidėjo tik 1918 m. – senovėje nei latviai, nei estai savo valstybės neturėjo. Tuo metu, kai lietuviai ją kūrė (XIII a.), latvių protėviai turėjo grumtis su juos užpuolusiais vokiečiais ir tas grumtynes pralaimėjo. Be to, latviai yra geriau išsaugoję senąsias mitologines dainas. Apskritai latvių dainų tekstai yra unikalūs – tai užbaigti ketureiliai, kuriuose fiksuojama viskas: ir žmogaus harmonija su gamta, ir darbštumas, ir patriotizmas, ir meilė, ir dorovė. Latviai savo vaikus auklėja savų liaudies dainų citatomis – tai puikiausias moralinis kodeksas.  

Dar vienas skirtumas yra tai, kad latviai europėjo ne lenkų (išskyrus Latgalą), o vokiečių kultūros fone. Vokiečiai taip smarkiai nekovojo nei su latvių etnografija, nei tuo labiau su latvių kalba, neniekino jos, nevadino pagoniška ar chamiška. Visa tai padėjo latviams geriau išlaikyti senąją etnokultūrą, sykiu išliekant krikščionimis. Latvijoje nebuvo nė vieno atvejo, kad vokiečiai sukeltų muštynes bažnyčioje dėl to, kad ten giedota ar melstasi latviškai. Atvirkščiai – vokiečiai pastoriai patys mokėsi latvių kalbos, vertė į ją giesmes, rašė ir leido knygas, kad galėtų krikščioninti latvių valstiečius jų gimtąja kalba.  

Dabar galite suprasti, kas lėmė, kad lietuviai, skirtingai nuo latvių, į savo etnokultūrą, o kartais ir į savo kalbą žiūri šiek tiek kompleksuodami. Tad iš latvių galėtume pasimokyti tautinio orumo, didžiavimosi tuo, kas esame. Angliškai ar kaip kitaip kalbėdami ir švęsdami helovinus, mes Europoje niekam nebūsim nei įdomūs, nei unikalūs.  

Ar ir kokių pasekmių galėtų susilaukti Latvija, jeigu Lietuva priimtų sprendimą dėl asmenvardžių, vietovardžių rašymo tautinių mažumų kalbomis bei tų kalbų vartojimo viešajame gyvenime?  

Latvija priėmė tvirtus įstatymus, saugančius valstybinę kalbą nuo panašaus pobūdžio voliuntarizmo, ir blaškytis neketina. Lietuvių nuolankumas šioje srityje latvius gali nebent nustebinti (jau dabar stebina), kaip kad prieš 20 metų nustebino Lietuvos sprendimas priimti nulinį pilietybės variantą. Žinoma, toks lietuvių žingsnis, jei jis, neduokdie, būtų žengtas, gerokai pilstelės vandens ant Latvijos ir Estijos rusakalbių malūno ir tikrai gali destabilizuoti jau normalėjančius tautinių mažumų santykius Baltijos šalyse. Apmaudu, kad dalis Lietuvos politikų tebesikapsto po nuosavą daržą, užmiršę, kad Lietuva pasaulyje traktuojama ne kaip Sacharos oazė, o kaip viena iš trijų Baltijos šalių. O tai įpareigoja mus derinti savo vidaus politiką su regiono partnerėmis, t. y. su Latvija ir Estija.  

Kaip vertinate Latvijos ateitį, turint omenyje ir geopolitinę situaciją, ir tautinę gyventojų sudėtį? Ar narystė ES pakankamai užtikrina negausių tautų, tokių kaip latviai, estai ar lietuviai, interesus?  

Nesu pranašas. Bet kuri situacija juk keičiasi, ir visko nenumatysi. Šiuo sėkmingai integruojasi į šalies visuomenę. Latviai savo šalyje nestiprina ir neformuoja kalbinių rezervatų, nes, kaip sako jie patys, šalis yra per maža dar mažesniems nacionaliniams dariniams – tai būtų kelias į dezintegraciją. Latvijos tautinių mažumų švietimo sistema pripažinta pavyzdine Europos Sąjungoje – čia susipažinti su ja atvažiuoja ir britai, ir estai, atvyksta švietimo darbuotojų delegacijos iš Rusijos Federacijos, Gruzijos, Moldovos, Kirgizijos, Azerbaidžano, Tadžikistano ir kt.  

Narystė ES dar nesunaikino nė vienos valstybės ar jos tautos. O dėl savo tautos interesų reikia kovoti, ir latviai tai sėkmingai daro. Kaip bebūtų paradoksalu, šioje srityje mes iš latvių galime tik mokytis.