Ketvirtadienio Perkūnkalbė

Naujausiame žurnalo „Liaudies kultūra“ numeryje yra interviu su Dainiumi Razausku, kur mitologas kalba apie esminius mūsų tautos pasaulėžiūros dalykus. Kalba kitaip, skatindamas dabartinius žmones mąstyti, o ne tik pasakodamas, „kaip protėviai tikėjo“.

Vertingiausia iš šio interviu, sakyčiau, yra tai, ką gerbiamas D.Razauskas sako apie mūsų tautą, už ką šiandieninėje Perkūnkalbėje jį ir pagerbsiu. Tegu didysis mūsų dievas Perkūnas atkreips dėmesį į mitologą Dainių Razauską ir padės jam visuose darbuose, taip atlygindamas už pasakytus žodžius.

Artėjant Kalėdoms, kai elnias Devyniaragis parneš Saulę ir šviesą ant savo ragų, svarbiausia yra atrasti dvasioje tą Darną, kuria galėtumėm dvėsuoti kasdien, prisiminti žmogaus šventumo esmę. Ši Perkūnkalbė tam ir skirta. Su pagonių teologo Dainiaus Razausko ir tikinčiųjų pagalba pabandysi prieiti prie žmogaus šventumo esmės. Tepadeda mums šioje piligriminėje kelionėje Perkūnas.

Kalnų parke Vilniuje, ten, kur dabar puikuojasi trys kryžiai, Sąjūdžiui prasidėjus žmonės pasodino devynis šventuosius medžius – ąžuolus. Šie ąžuolai buvo tautos auka Perkūnui, kad ir vėl vedė ją į kovą su mūsų Tėvynės priešais. Tačiau atgavus nepriklausomybę ąžuoliukai buvo sutrypti buldozeriais ir vietoj jų pastatyti trys cementiniai kryžiai. „Na, kryžius – irgi Pasaulio medžio simbolis, tik negyvas.

Tas pats ir su mūsų Katedra: ten kadaise degė gyva šventoji Ugnis, dabar pakraigy – tos pat šventos ugnies bareljefas, gipsinis, gal akmeninis. Skirtumas tas pats – gyvas ar negyvas? Didžiausia religijos grėsmė yra stabmeldystė, kuri dvasią į stabą sustingdo.“ – galima perskaityti Dainiaus Razausko interviu „Liaudies kultūroje“.

Sąjūdžio metu mes buvome pradėję atkūrinėti savo gyvybės religiją, kurią vėliau vėl sutraiškėme, kad galėtumėm pastatyti negyvus jų paminklus. Ir vis tiek tebegarbiname tuos pačius dievus ir tas pačias tautos šventenybes, nes lietuvis niekada nesugebės būti tikru krikščionimi, tik tapome stabmeldžiais – vietoj tikros dvasios pastatėme cementinius paminklus jai įamžinti. Tą puikiausiai atskleidžia ir mūsų teologas Dainius Razauskas, „Liaudies kultūrai“ pasakojęs:

1831 – ųjų metų sukilimo bajorai, ragindami prie sukilimo prisidėti lietuvių liaudį, atsišaukime žadėjo: jei mes nugalėsime – ir jūs patapsite lenkais valnais. Kaip turėjo būti suvokiamas lietuviškumas, lietuvybė, kad didžiausias pergalės vaisius – tapti lenku. Štai iš kokios sąmonės mes augame, vaduojamės: lietuvis net ne žmogus, nevisavertis, nebūti lietuviu – didžiausias pasiekimas. Iki šiol mes tą savyje turime, jaučiame. Vertinga yra ne tai, ką galiu, ką išmokstu, bet būtent tai, kad esu ir kas esu. Manau, kad tokią pirmapradę jauseną lietuviui iš po kojų pradėjo išmušinėti visų pirma nevisavertis krikštas.Lietuva, du šimtus metų mirtinai kariaudama su krikščionimis grobikais ir pavergėjais,dvasiškai rėmėsi, be abejo, į savo Dievą ir dievus. Užtat krikščionybė galiausiai įsigalėjo ne integruodamasi į senąjį, savąjį tikėjimą, o priešingai – beatodairiškai triuškindama, laužydama, naikindamasenąjį tikėjimą ir paniekindama lietuvybę kaip tokią, pamindama lietuvį kaip žmogų. Išstumiami buvo net lietuviški vardai, draustos lietuviškos dainos, bausta už tai, kad viešoje vietoje prabilai lietuviškai. Po kelių tokių šimtmečių naivu tikėtis, kad nebejaustumėm to padarinių. Net tautosakoje jau yra sakoma: Dievas kalbėjo lenkiškai, lietuviškai tik šventas Petras. Taigi danguje lietuviškai šneka tik tarnas, žemesnio rango personažas. O kai lietuviai kariavo su krikščionimis, Dievas ir dievai, reikia manyti, kalbėjo lietuviškai. <…> Mano suvokimu, aušrininkai, Sąjūdis – tiesioginės mūsų senosios tradicijos apraiškos, jos pliūpsta iš pasąmonės ir užmaršties. Lietuva gyva tiek, kiek gyva senoji tradicija <…>. Esame gyvi tol, kol vienaip ar kitaip alsuojame senąja tradicija.

Čia ir regime, kad krikščionybė niekada nebus lietuvybės dalis, nes ji žemina lietuvių orumą. O kaip galima tikėtis laisvės, Darnos, kai pažemintas orumas, kaip galime tikėti religija, kuri atveria šventąją Žemę žydams, o lietuviai ten tik tarnais gali būti, tik su antrarūšiu šventu Petru kalbėtis. Krikščioniškas Dievas atstūmė lietuvius, o jie iki šiol atstumia jį. Ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri visada demonstravo nepaprastą gebėjimą priversti liaudį ją garbinti, čia žengė dar vieną protingą politinės kampanijos žingsnį – iš prezidentūros ji išspyrė lauk krikščioniškas prakartėles, o susitikusi su popiežiumi nebučiavo jo žiedo. Ji akivaizdžiai pataikauja savo rinkėjų – lietuvių tautos – sąmonei.

Senosios religijos teologas Dainius Razauskas savo apmąstymais padėjo mums suprasti, kad krikščionybė netinka lietuvių dvasiai, o Sąjūdis ir pati Lietuvos laisvė, kaip lietuvio orumo laidas, yra senosios tradicijos apraiška. Tačiau šios Perkūnkalbės paskirtis daug platesnė – mes pabandysime nusikapstyti iki paties žmogaus šventumo esmės, kuri pati savaime leis mums susieti Sąjūdį su lietuviu kaip žmogumi. Suvokti, kad mūsų šventoji Žemė yra Lietuva. Čia Platono dialogų pavyzdžiu kalbasi du Romuvos tikintieji.

Vaidilutė: Norėčiau būti rugių sėkla… ir neaprėpiamais javų laikais. Upeliais išsiliet. Žeme alsuoti.Sustingt sniege… Atgimt su medžiais. Maitintis Saulės spinduliais… Ar pagalvoji, kad mėsa – tai Žemė? Mėsa – tai Žemė, o Žemė – tai mėsa ir mes ją valgom, nors patys esam ta mėsa ir ta Žemė. Viskas mainosi, mainosi, mainosi… aš noriu būt javų laukais… ir Žeme alsuoti.

Kunigaikštis Kęstutis: Bet kaip grįstum mintį, jog mėsa yra Žemė?

Vaidilutė: o kam kažką pagrįst? Grįst tik kelius reikia. Kad mėsingų jaučių traukiami kabrioletai pravažiuotų. Nes akmenys – tai ne žemė ir ne mėsa.  Akmenys gyvesni už tą jautį, akmenys turi sielą ir dubenį su vandeniu. Su dangišku vandeniu, todėl akmenys – ne Žemė ir vanduo ne žemiškas, o dangiškas.

Kunigaikštis Kęstutis: O jautis tik žemiškas?

Vaidilutė: Mėsingas jautis tik žemiškas, nes jis – mėsa, jis – Žemė. Jis Aušrinei skirtas, o Aušrinė tai kumelė iš marių. Ir tas jautis iš marių, todėl jis – Žemė.

Kunigaikštis Kęstutis: bet jis neturi savy dangiško vandens? Tos marios nėra dangiškos?

Vaidilutė: Ne. Dangiškos marios tik akmenų dubenyse, o ten žemiškos marios, Žemės įsčios.

Kunigaikštis Kęstutis: O dangiškas vanduo nėra kartu ir žemiškas? Ar jis į žemę nesugrįžta, laikosi tik akmenų dubenyse?

Vaidilutė: Tik akmenų dubenyse, jų sielose. Jis – šventas.

Kunigaikštis Kęstutis: Tik akmuo turi sielą? Nes jis turi dangiško vandens?

Vaidilutė: Akmenų vanduo kitaip šventas negu Žemės vanduo. Ar pagalvoji, kad šventumas ne vienas, jis gali būti kitoks, nei tu manai?

Kunigaikštis Kęstutis: Apie tai nebuvau susimąstęs. Tarsi nujaučiu skirtumą, bet negalėčiau jo įvardyti.

Vaidilutė: O ar gali įvardyti skirtumą tarp gimimo ir mirties? Tarp gyvo ir negyvo? Abu šventi, bet tas šventumas kitoks.

Kunigaikštis Kęstutis: Dangus – tai ne Žemė, dangiška – ne žemiška, tad ir dangiškas šventumas nėra žemiškas, tiesa?

Vaidilutė: O ar vyras yra moteris? Ar žiaurumas – meilė?

Kunigaikštis Kęstutis: Ne, nėra.

Vaidilutė: Jie tik kuria Darną.

Kunigaikštis Kęstutis: O ar yra tik dangiškas ir žemiškas šventumai?

Vaidilutė: Dar yra žmogiškas šventumas.

Kunigaikštis Kęstutis: o žmogus nėra Žemė? Juk jis irgi yra mėsa.

Vaidilutė: Aš esu žmogus. Ir aš NORĖČIAU būti rugių sėkla. ir neaprėpiamais javų laukais… Jei žmogus būtų jautis, jis būtų tik mėsa, tik Žemė, bet žmogui dar toli iki jaučio: žmogus perplaukė marias, perėjo miškus, peržengė savo namų slenkstį, klausinėjo žynių ir Šiaurinio Vėjo, kur ta Aušrinė ir jautis, nes jam toli iki jaučio, o kai ten nusigavo padedamas vilko, vanago ir skruzdės, žmogus tapo tik tarnu.

Kunigaikštis Kęstutis: Bet ar žmogus gali tapti jaučiu? Arba akmeniu? Ar žmogiškas šventumas gali virsti žemišku ar dangišku?

Vaidilutė: O ar gyvas gali virsti negyvu? Saulės vežimas ir Pekrūno ratai visą laiką važiuoja nuo gyvo prie negyvo, nuo žemiško prie dangiško, o žmogus nevažiuoja tais vežimais, bet kartais važiuoja jo Vėlė. O ko važiuoja? Laimės vandens.O ar laimės vanduo žemiškas ar dangiškas? Ar laimės vanduo yra gyvybės vanduo? O gal užmaršties vanduo? O gal atminties vanduo? Kurį Vėlei gerti? Ogi nesvarbu. Nes žmogiškas šventumas kitoks, nei žemiškas, nei dangiškas.Ir žmogiškas laimės vanduo kitoks. Visai jam nesvarbu, ar užmaršties, ar atminties, ar gyvybės. Jam svarbu, kad Tėvynėje. Nes Tėvynė yra žmogiška laimė. Lietuva yra žmogiškas šventumas.

Kunigaikštis Kęstutis: Jautis turi žemišką šventumą, nes jis Žemė. Akmuo turi dangišką, jis turi Dangaus vandenį. Ar jie gali tapti nešventi? Apleisti savo šventumą? Juk žmogus irgi turi šventumą, turi Tėvynę. Bet..

Vaidilutė: Ne, tu jau ne taip šneki. Jautis turi žemišką šventumą, nes jis – Žemė. Akmuo turi dangišką, nes jis turi sielą – dubenį (o ten dangiškas vanduo). O žmogus turi šventumą – Tėvynę. Nes žmogus – tai Tėvynė. Ir Tėvynė – tai žmogus.

Kunigaikštis Kęstutis: Ir žmogus visuomet yra tėvynė, kaip jautis visuomet yra žemė?

Vaidilutė: Visuomet. Nes kai jautis miršta, jis tampa mariomis ir būna Žemės įsčiose, o kai žmogus miršta, jis tampa Tėvyne, nes jo kraujas Tėvynėje pasilieja ir jis gula į Tėvynės Žemę.

Kunigaikštis Kęstutis: o žmogus po mirties neatsiduria Žemės įsčiose? Ar miręs žmogus negali atgimti jaučiu?

Vaidilutė:

Lietuva yra šventoji žemė lietuviams, nes ji – tai pats žmogiškasis šventumas. Lietuvių tauta, anot D.Razausko, laisva ir nepriklausoma, savo orumą išsaugojusi yra tik tada, kai atmeta svetimą krikščionybę ir puoselėja savąją kultūrą. Lietuva — lietuviams yra esminis lietuviško orumo šūkis, kuriame telpa devyni Perkūno ąžuolai vietoj trijų kryžių, gyva Amžinoji Ugnis vietoj akmeninės katedros, pats žmogiškasis mūsų šventumas ir pagarba sau.

Kiekvienas, nesvarbu — priešas ar draugas, mūsų vaišingumo bus deramai sutiktas ir pasodintas prie vieno stalo, pamaitingas geriausiu maistu, paguldytas į minkščiausią lovą, jei tik gerbs mūsų kultūrą ir mūsų tikėjimą. Ir kiekvienas, kuris čia ateis su svetima kalba niekindamas mūsiškę, kuris žemins mūsų orumą bandydamas vadovauti mūsų šventoje Žemėje, kuris niekins mūsų tikėjimą ir mūsų pasaulėžiūrą, kad ir kokią dabar mes ją turime, tas bus su perkūniška jėga išvytas lauk.

Nes Lietuva – vienintelė pasaulyje lietuviams skirta šventoji Žemė. Niekur kitur tokios nėra. Todėl tik Lietuvoje gali netrukdomas tarpti lietuviškas šventumo suvokimas netgi tada, kai lietuvis nori nugriauti sinagogą, kad vietoj jos pasodintų devynis ąžuolus. Niekur kitur jis to padaryti negalės, nes kitur – kitų žmonių tėvynė, kitų šventoji žemė.

Kai Lietuva – lietuviams, mes didžiuojames, kad esame lietuviai, o ne bandome tapti lenkais valnais ir Dievas staiga lietuviškai išmoksta.