Fotografas Klaudijus Driskius – istorijos virsmo liudininkas

Fotografija šiandien yra viena iš svarbiausių istorijos liudininkų. Ji mums suteikia galimybę savomis akimis pamatyti praeitį, pagrindinius XX-XXI a. įvykius. Istorinis pasakojimas atgimsta ir fotografo Klaudijaus Driskiaus, kilusio iš šiaurės Lietuvos, darbuose.

Kaimo žmonių gyvenimas, jo kaita paskutiniuosiuose dešimtmečiuose, Lietuvos kelias link Nepriklausomybės, tautos pakilimas ir palikimas – etnografiniai objektai, senieji bažnyčių altorėliai – visa tai įamžinta fotografo kūryboje. Klaudijus Driskius šiuo metu dirba fotografu savaitraštyje „Valstiečių laikraštis“.

 – Kaip susidomėjote fotografija? Ar jūsų šeimoje, giminėje, buvo fotografų? Kas jus paskatino pradėti fotografuoti, mokė fotografijos subtilybių? Ar pamenate savo pirmąją nuotrauką?

– Aš esu kilęs iš šiaurės rytų Lietuvos. Mano senelis Matas buvo geras stalius, gamino puikius baldus, tačiau nefotografavo. Tėvai taip pat nefotografavo. Kartais žmonės sako, kad fotografai yra amatininkai, dažniausiai be fotografijos jie yra įvaldę ir kokį kitą amatą, pavyzdžiui – laikrodininkai, kurie išmano apie laikrodžių mechanizmus, arba muzikantai, išmanantys apie muzikos instrumentus, arba žmonės, mėgstantys meistrauti ir daryti baldus… Galima sakyti, kad aš pradėjau mokytis fotografijos savarankiškai. Iš pradžių neturėjau tokio žmogaus, mokytojo, kuris padėtų man fotografijos srityje, skatintų ja domėtis. Tačiau man pačiam buvo įdomu toks paradoksas, kad nuotraukoje galima kažką sustabdyti, kažką atgaivinti, tarsi prikelti iš numirusiųjų. Pirmoji mano fotografija – negyva antis, aš ją padariau vaikystėje, mes su draugu radome žuvusią antį, ir ją pabandėme pastatyti ant kojų, nufotografuoti kaip ji atrodytų gyva. Tai labai įdomu, kad fotografija gali įamžinti, prikelti akimirką, pratęsti amžinybę. Tai tarsi laiko sustabdymas. Taigi, mano pirmoji fotografija yra visiškai nesusijusi su tuo, ką aš dabar darau, nes aš laikau save žmonių fotografu, taip susiklostė aplinkybės.

– Kada pirmą kartą pradėjote fotografuoti, kiek jums buvo metų?

– Aš atėjau į fotografijos pasaulį septintoje klasėje, kai man buvo trylika metų. Mūsų šeima, bei aplinkiniai vaikai, draugai, pinigų daug neturėjome, pabaigę penktą klasę mes už savo užsidirbtus pinigus nusipirkome dviračius, baigę šeštą klasę nusipirkome laikrodžius, o septintoje klasėje su draugais nusipirkome fotoaparatus. Tais laikais daugelio fotoaparatai būdavo vienodi, taigi mes turėjome fotoaparatus „Smena 8 M“. Tad nuo to laiko fotografija ir susidomėjau, pradėjau rimčiau fotografuoti.

– Jūs pats ryškindavote juosteles, spausdavote nuotraukas?

– Taip. Kaimo sąlygomis, vienkiemiuose, šiek tiek teko pasimokyti pas vyresniuosius, kaip atrodo fotojuostų ryškinimo bakelis, į kurį sukama juosta ryškinimui, išmokė kaip ryškinti patamsyje. Pavyzdžiui vyskupas Sigitas Tamkevičius, kilęs iš Lazdijų rajono, buvęs disidentas, platinęs katalikų bažnyčios Kroniką sovietmečio laikais, jis mokėsi fotografijos savarankiškai. Jis yra fotografavęs nemažai, įgijęs patirties fotografijoje, pasakoja: „paskaičiau vieną vadovėlį rusų kalba, taip pat mokiausi savarankiškai, tuomet pas tėvus antrame aukšte įsirengiau specialų kambarį, tam tikrą šviesą per didintuvo lęšį, taigi, pats sukonstravau laboratoriją, pats išmokau fotografuoti ir daryti nuotraukas.“ O man teko mokytis truputį kitaip, aš nepatyriau tokių atradimų, tačiau su vyresniaisiais, su kuriais mokėmės fotografijos amato, aš ir išmokau dėti juostą į bakelį, kitur išmokau, kas yra didintuvas, po truputį išsiaiškinau fotomedžiagų cheminę sudėtį, ir taip, galima sakyti, tapau laidotuvių fotografu. Laidotuvių fotografu todėl, kad augau vienkiemyje, buvau provincijos žmogus, fotografuodavau tiems, kurie mane iš netolimos kaimynystės pažinodavo, ir kam galėjau suteikti jiems reikiamas fotografijos paslaugas. O neretai manęs prašydavo fotografuoti laidotuves.

Manau yra labai svarbu, ar bent jau prieš trisdešimt metų buvo, fotografuotis prie karsto. Šiaurės rytų Lietuvoje tai buvo labai paplitę. Pavartę tėvų, ar senelių albumus, pamatysite, kad tam tikra dalis albume yra vestuvių nuotraukos, o yra ir tam tikra dalis, gal net didesnė – nuotraukos iš laidotuvių, kur žmonės nusifotografavę prie karsto. Šiais laikais mes nesusimąstome, kokia yra fotografavimosi prie karsto esmė, gal tiesiog tradicija, kurią žmonės tęsia, tačiau negalvojame kodėl. Nors šiais laikais, pastebėjau tendenciją, kad ypatingai miestiečiai, vis labiau vengia fotografuotis prie karsto. Tai surenka visą giminę drauge, taip pat įamžina akimirką.

– Fotografuodavote laidotuves, o ar vestuvių Jums netekdavo fotografuoti?

– Vestuvių rinką tais laikais buvo užvaldę fotografai atvykę iš didesnių miestų, ir aš tiesiog nepretendavau, ir galbūt negalėjau tapti vestuvių fotografu.

– Ar turite brolių, seserų? Ar jie domėjosi fotografija? Koks buvo jų požiūris į jūsų susidomėjimą fotografija?

– Taip, turiu tris brolius, ir seserį. Na, kadangi aš buvau iš vyresnių brolių šeimoje, tai turėjau savotišką tikslą sudominti, išmokyti ir savo jaunesnius brolis ir seserį fotografijos, visus juos aprūpinti fotoaparatais. Iš dalies man tai pavyko. Visi jie turi pradinį supratimą apie juostinius fotoaparatus, šiek tiek yra išmokę valdyti fotografijos techniką.  Dabar taip susiklostė, kad nei vienas iš jų nefotografuoja, išskyrus jauniausią, kuriam mažiausiai teko mano praktikos ir pavyzdžių, ir kuriam, mano galva, buvo visiškai neįdomu. Bet jis dabar retsykiais  fotografuoja mokyklos renginius, dirba mokyklos direktorės pavaduotoju.

– Mokyklos laikais labiau buvote nenuorama, ar mėgote stebėti įvykius iš šalies?

– Aš buvau labai pavyzdingas mokinys, pirmūnas. Mokytojai manimi pasitikėdavo. Klasės buvo didžiulės, kartais per matematikos pamokas mokytojas pakviesdavo iš pamokos, įleisdavo į laboratoriją, leido daryti nuotraukas. Mano mokykloje buvo fotografijos būrelio vadovas ir matematikos mokytojas Bonifacas Guzas. Jis jau porą metų nebedirba, gyvena Rokiškyje, daug padėjo mokytis fotografijos.

– Ar jūs dar grįžtate į gimtąjį savo miestelį, Ažubrastį?

– Vienkiemyje dar gyvena mano brolis, jis nesukūrė šeimos, paveldėjo iš tėvų sodybą. Pakankamai dažnai ten nuvažiuojame.

– Kodėl pasirinkote studijuoti žurnalistiką?

– Man įdomiausia  visada buvo fotografija. Aš norėjau studijuoti universitete. 1977 metais kitos specialybės aukštojoje mokykloje, kur būtų plačiau dėstoma fotografija, nebuvo. Buvo vienintelė vieta, tai Vilniaus universitetas, žurnalistikos specialybė, fotografijos specializacija. Studijuoti man patiko. Aišku, fotografinių dalykų ten buvo labai mažai, tačiau skaitėme daug literatūros, daug ką mokėmės kartu su lituanistais. Praktikos iš fotografavimo turėjom labai mažai. Na, bet studentų gyvenimas yra labai įdomus, aš turėjau papildomos veiklos, įsitraukiau į visokius judėjimus, ir studijos man buvo pats gražiausias laikotarpis gyvenime, kaip ir jums dabar.

– Į kokius judėjimus buvote įsitraukęs? Jūs fotografavote tautinio atgimimo laikotarpio įvykius. Ar ir pats buvote įsitraukęs į Sąjūdžio, panašių judėjimų veiklą?

– Formaliai, aš Sąjūdžio rėmimo grupei, arba Sąjūdžio iniciatyvinei grupei nepriklausiau, tačiau Sąjūdžio metai, mano gyvenime buvo labai kūrybingi. Man buvo labai įdomu viskas, kas vyksta, ėjau praktiškai į kiekvieną renginį. Mano visas gyvenimas tuo metu virė sostinėje, Vilniuje, tad man teko būti kone kiekviename Sąjūdžio mitinge, kone kiekviename žygyje, manifestacijoje. 1993 metais buvo išleistas mano pirmasis albumas „Lietuvos kelias“. Iš pradžių norėjau pavadinti jį „Lietuvos kelias į nepriklausomybę“, tačiau tas pavadinimas vėliau kažkaip „nutrupėjo“, liko tiesiog „Lietuvos kelias“. Jo kokybė gana prasta, prastoka poligrafija, bet vis dėlto tai yra rezultatas, tai yra užfiksuotos to meto įvykių akimirkos.  Aš turiu labai didžiulį savo Sąjūdžio laikų fotografijos archyvą, su kuriuo šiandien, dar nežinau kaip pasielgsiu. Man buvo įdomu stebėti šį istorijos virsmą, tai buvo visos Lietuvos pasikeitimai, visi ėjo į gatves, mitingus. Tuo metu man atrodė, kad geriausiai prie viso to galėčiau prisidėti dokumentuodamas, įamžindamas tai, kas vyko. Fotografavau juodai balta fotojuosta, taip pat jau buvau pradėjęs fotografuoti skaidrėmis.

– Kokius įdomiausius to laiko įvykius teko fotografuoti?

– Lietuvos laisvės lygos kryžiaus nešimą į Maskvą. Lietuvos laisvės lyga organizavo žygį į Maskvą, Kremlių, vyko labai nedaug žmonių, apie septynis-aštuonis, ir jie pasikeisdami nešė tą kryžių į Kremlių. Vykome traukiniu, aš kartu su jais, kaip fotografas. Prie Kremliaus, žinoma, neprileisdavo, milicininkai stabdydavo, nukreipdavo, bet turiu keletą kadrų, kuriuose matosi, kaip žmonės eina, neša tą kryžių, ir pro jį matosi Kremliaus žvaigždės. Taip pat įspūdį paliko, Baltijos kelias, vykęs 1989 metais. Padariau tik keletą kadrų, tuo metu dar nespėjau susivokti koks tai buvo didingas ir reikšmingas momentas. Buvau Ukmergės plente, maždaug pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Ukmergės, viskas vyko labai greit, žmonės atėjo, susikibo rankomis, pastovėjo kokias tris-keturias minutes, ir išsiskirstė. Taip pat teko fotografuoti Sąjūdžio pirmąjį, steigiamąjį suvažiavimą, 1988 metais, Sporto rūmuose. Buvo suvažiavę labai daug žmonių, jautėsi didelis pakilimas… Teko fotografuoti Michailo Gorbočiovo vizitą Vilniuje. Buvau labai arti, per kelis metrus nuo jo, turėjau leidimą. Fotografavau jo susitikimą su žmonėmis Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Taip pat fotografavau popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą, 1993 metais, kai jis atvyko pasisvečiuoti į Lietuvą. Taigi, daugiausiai mano fotografijos tuo laikotarpiu buvo reportažinės.

– Ar jūs šiuos renginius fotografuodavote spaudai?

– Visuomet fotografavau pirmiausia sau. Sutapo, kad mano profesija fotožurnalistas. Aš nelaikau save vien tik fotožurnalistu, todėl, kad man yra kur kas įdomesnių dalykų, negu fotografavimas laikraščio puslapiams. Žinoma, fotografo žurnalisto specialybė dėkinga tuo, kad man padovanoja susitikimus su žmonėmis. Būna, kad fotografuoju laikraščio užduotis ir susitinku su žmonėmis, kurie yra labai įdomūs. Galiu išlaikyti tą ryšį, kontaktus ateičiai ar tiesiog realizuoti savo užmanymus jeigu jų turiu ar esu numatęs.

– Kaip jūs pradėjote dirbti spaudoje?

– Labai paprastai. Pradėjau dirbti spaudoje 1983 m., 1982 m. baigiau universitetą. Po to beveik metus padirbėjau Lietuvos fotomenininkų sąjungoje. Vėliau tiesiog atsirado darbo vieta žurnale „Švyturys“. Vyresnis mano kolega mirė ir atsirado laisva darbo vieta. Tuo metu nereikėjo siųsti nei CV, nei jokių aprašų. Aš savarankiškai, be jokių rekomendacijų, atvykau pas „Švyturio“ vyriausiąjį redaktorių. Pasakiau, kad norėčiau dirbti. Neprašiau didelių pinigų, pasakiau, kad man nereikia ir gyvenamojo ploto, nes tuo metu viskas buvo labai susiję. Man buvo užduotas tik vienas klausimas – „Jūs komjaunuolis?“. Laimei tokiu buvau. Nors man nepatiko ši organizacija, tačiau paskutinėje klasėje žinojau, kad reikės mokytis universitete, todėl įstojau į komjaunimą. Tai labai pravertė – „Taip, – atsakiau, – aš esu komjaunuolis“. Atsakymas atėjo labai greitai – pasakė, kad galiu pradėti dirbti. Aš ir pradėjau.

– Ar tuo metu reikėjo ir rašyti apie įvykius?

– Šiek tiek valdau plunksną, bet nerašau. Man nėra laiko ir manau, kad daugiau ir geriau galiu padaryti su fotokamera negu rašydamas. Beveik niekada nerašiau spaudai.

– Kokiomis temomis fotografuodavote dirbdamas laikraštyje?

– Tai buvo visuomeninis, politinis, literatūrinis, iliustruotas žurnalas „Švyturys”.

– Ar jums būdavo užduota fotografuoti komunistinei propagandai?

– Tuo metu visa spauda buvo ideologizuota, politizuota. Žinoma apie tai, ką mes dabar šnekam, sąjūdžius, atgimimo laikus, negalėjo būti jokios kalbos. Buvo labai aiškios kryptys. Žurnalas buvo sudarytas iš labai konkrečių skyrių – partinio gyvenimo propagandos, politikos , literatūros, laiškų, aktualijų, publicistikos skyriai. Bendriniai pavadinimai, bet jie daugiau ar mažiau rašė apie gyvenimą, kas tuo metu vyko, o mano užduotis buvo iliustruoti parašytas temas. Reikėdavo nuvažiuoti ir įvykdyti tą užduotį, nufotografuoti vieną ar kitą herojų.

– Kodėl nustojote dirbti „Švyturyje“, ar jis žlugo?

– Taip. Pasikeitė santvarka, žurnalas negalėjo būti leidžiamas toks pat. Jam reikėjo iš esmės transformuotis į kitą žurnalą kaip atsirado „Veidas“, „Ekstra“ ar kitiems žurnalams. „Švyturys“ tokiu nesugebėjo virsti, todėl mirė natūralia mirtimi.

– Kaip įsidarbinote „Valstiečių laikraštyje“?

– Mano draugas paskambino iš laikraščio redakcijos. Tuo metu reikėjo fotografinių pajėgų ir taip aš atsidūriau 2004 m. pradžioje „Valstiečių laikraštyje“. Dirbu iki dabar, tačiau nedaug. Visą kitą laiką tenka verstis individualia fotografo praktiko, amatininko, menininko veikla. Taip, kad galėtum susikurti gyvenimą pats. Dėl to esu labai patenkintas, kadangi pajėgiu susirasti darbo.

– Gal yra kokių nors įsimintinų įvykių iš darbo „Švyturyje“ ir dabartiniame „Valstiečių laikraštyje“?

– Aš, kaip visuomeniškas žmogus, nuo pat studijų pradžios buvau įsitraukęs į kraštotyros ir žygeivių judėjimą, todėl mane visada labiau domino gyvenimas už laikraščio, už darbo ribų. Aš niekada nesiveržiau fotografuoti spalio revoliucijos ar gegužės pirmosios revoliucijos demonstracijas Vilniuje. Jeigu susidarydavo galimybė, su mielu noru sėsdavom į traukinį su draugais, su žygeiviais. Važiuodavom per kai kurias šventes į Karaliaučiaus kraštą – tyrinėjome prūsų žemę. Vaikščiojau, fotografavau, rinkau duomenis, kurie yra išlikę kaip paveldas. Kitais kartais važiuodavome į žemaitiją pas pažįstamus, draugus ir bičiulius. Rengdavome nesusijusias su politika talkas, žygius.

– Ar įsidarbinti į Švyturį jums netrukdė patriotiška veikla Ramuvoje?

– Keista, bet netrukdė. Galbūt pražiopsojo šį faktą, ar ką, bet įsidarbinti tai nerukdė.

– Ar fotografavote ekspedicijas susijusias su Ramuva, žygius?

– Taip. Studijuodamas universitete ir po baigimo fotografavau pats, dalyvavau ir tyrinėjau Lietuvoje 17-koje ekspedicijų. 1977-1986 m. Teko gyventi po mėnesį laiko įvairiose Lietuvos vietose. Gyvenau Papilyje, Biržų rajone. Tyrinėjome kraštą Seirijuose. Taip pat gerai pažįstu Veiviržėnus, Švėkšną, Vainutą, Endriejavą. Šiuose žemaitijos kraštuose teko būti ne su Ramuva, o su profesore Prane Dunduliene. Tai buvo istorijos fakultetas, istorijos specialybė. Jie turėjo atlikti etnologinę praktiką, užrašinėti materialinės kultūros reliktus. Mane tiesiog pasikviestavo kaip fotografą. Man labai patiko, pažinau Lietuvą. Vėliau nemažai tų sutiktų žmonių atsirasdavo mano kūryboje.

– Gal pamenate kokį įsimintiną įvykį iš ekspedicijų?

– Visi savotiškai labai įsimintini, charakteringi. Su savo spalvomis. Vienaip yra Aukštaitijoje, kitaip Žemaitijoje, dar kitaip Suvalkijoje. Visi savaip buvo turiningi, ypatingi ir papildantys vienas kitą.

– Jūs iki šių dienų domitės kraštotyra, etnine kultūra. Su žmona dainavote ansamblyje, ar vis dar dalyvaujate jo veikloje?

– Šiuo metu ansamblyje nedalyvauju, muzikuoju tik savo vaikams. Jau antri metai kai su žmona nusprendėm padaryti pertrauką. Tačiau mes važinėjame ir švenčiame kalendorines šventes. Turiu gausią šeimą, todėl yra ką veikti.

– Ar fotografuojate šventes?

– Taip. Tai man labai įdomu. Turiu visokių sumanymų, jeigu Dievas duos sveikatos ir laiko, tai aš dar šį tą norėčiau nuveikti.

– Jūs mėgstate fotografuoti kaimo gyvenimą. Ar jis keičiasi?

– Taip, fotografuoju kiek jo yra likę. Iš tikrųjų kaimas labai keičiasi. Esu sukūręs albumą „Arti Sartų“, prieš metus buvau surengęs parodą Fotomenininkų sąjungos galerijoje. Manęs paklausė: „Klausyk, o tavo herojai matė savo nuotraukas?“, ne, sakiau, nematė, „O kur jie yra?“, atsakiau – kapuose. Knygą, iš kurios sudėliojau fotoalbumą kūriau ilgai, apie 20 metų, natūralu, kad žmonių, kuriuos fotografavau vyresnio amžiaus, jau nebėra. Kaimas labai keičiasi. Pokyčiai buvo jau prieš 30 metų.Tuo metu į tradicinę gyvenseną, kolūkius, suvažiuodavo specialistai, kurie nieko nesusiję su ta vietove, baigę veterinarijos arba Žemės ūkio akademiją, gavo namus, kūrė šeimas. Tai kas jie yra? Ar tos vietovės žmonės, tradicijų tęsėjai? Viskas labai susimaišė, visa Lietuva. Man, žinoma, įdomiausia šaknys, tęstinumas, identitetas – kas yra Biržai, tas kampas, tie senieji žmonės, arba Rokiškis, kas iki šių dienų išlikę? Žmonių įdomių nebėra, tipažų nebėra. Vieną kartą kalbėjausi su fotografu Aleksandru Macijausku „Ne,- sako,- tu neteisus, žmonių kaip buvo taip ir yra: įdomių, išraiškingų, tik tu jų nematai.“. Iš dalies aš sutikčiau su tokiu pasakymu, tačiau tik iš dalies. Laikas labai niveliavo gyvenseną, mes visi supanašėjome – visi kaimai, visos vietovės. Kraštas persimaišė, prisitaikė prie miesto, jo patogumų, situacijų. Tokių charakteringų, ryškių kraštui, vietovei dalykų reta, sunku surasti.

– Ar jūs bendraujate su savo fotografuojamais žmonėmis ?

– Elgiuosi įvairiai. Turiu tam tikrą metodiką. Savo krašte negaištu per daug laiko – manimi žmonės pasitiki, greitai užmezgu kontaktą. Susipažinimui neskiriu daug laiko, nes jo neturiu, geriau statau šviesas, pagalvoju apie kadrą ir pradedu darbą. Aišku taip nėra visur. Žmonių yra ir atsargių ir drebančių, nejaukiai besijaučiančių, kai mato kamerą, todėl reikia tą situaciją suvaldyti. Kai kur tai neįmanoma. Įvairiai pasitaiko, yra kur iki mirties rašai laiškus ir sveikinimus, o būna, kad fotosesija – vienintelis pasimatymas.

– Ar dažniau fotografuojate kaimo žmones ar miesto?

– Dabar apytiksliai vienodai. Taip susiklostė dėl darbo. Taigi tenka fotografuoti žmones ir miesto, ir kaimo aplinkoje. Man labiau patinka išraiškingi herojai. Žmogus su savo charakteriu, išvaizda, identitetu, savo aplinkoje, savo gyvensenoje.

– Jūs anksčiau fotografavote kaimo žmones. Kas jus domina kaimo žmonėse?

– Man įdomu tie procesai ir aš galvoju šiek tiek dar domėtis tuo kiek turėsiu laiko. Vis dėlto manau, kad nors visi tokie tyrinėtojai kiekvieną kartą deda tašką – po metų ten jau nieko nebeliks, po 10 – viskas, bet vis dėlto dar surandama. Lietuvio gyvenimas kaime kitoks. Jis yra įdomus ir svarbus. Įdomūs tokie dalykai ir man. Šiaurės rytų Lietuva ir toliau žadu domėtis, turiu planų ir kitiems regionams.

– Ar ketinate sugrįžti gyventi kaimą, visam laikui išvažiuoti iš Vilniaus?

– Mes su žmona puoselėjame tokią viltį, kai užauginsime vaikus, pasilikti dalelę gyvenimo, sustoti nuo tos skubos, nuo amžino bėgimo, kad galėtume ramiai pamatyti saulelę, pažiūrėti kaip ji pateka ir nusileidžia… Tiesiog, pagyventi gamtoje, pagyventi kaime, pabūti ištisus metus. Man ir dabar nebūtų nyku, aš eičiau, išplaukčiau į ežerą, žiūrėčiau į tą skaidrų vandenį… Nenuobodu man kaime, nors ten nieko, kas buvo anksčiau nebėra, dauguma kaimo žmonių prasigėrę. Gaila, tačiau ir vaikai tokiu pavyzdžiu auklėjami. Ir tas gyvenimas kaime –  tragiškas gyvenimas. Bet tokią galimybę pagyventi kaime mes su žmona pasiliekam. Nežinau ar pavyks įgyvendinti, nes gali būti taip, kad greičiau pasensime, pasiligosime negu užaugs vaikai arba nesugebėsime to padaryti, tačiau labai norėtume tą svajonę įgyvendinti.

– Jūs nuo 1980 metų organizuojate fotografijos parodas. Ar sunku jas organizuoti?

– Parodos, matote, yra parodos, bet knygą parengti yra sudėtingiau negu parodą. O kas yra paroda? Aš į parodą žiūriu kaip į spektaklį, kaip į šou. Atidarau parodą, viskas sklandžiai vyksta, ji trunka dvi savaites. Ir viskas.

– O kaip jūs planuojate parodas, joms ruošiatės?

– Aš pirmiausia įsivaizduoju knygą, albumą. Paroda vis dėlto yra antraeilis dalykas. Kartais būna taip, kad lygiagrečiai galiu kažką padaryti, bet man yra svarbiau sukurti leidinį, manau, kad tai turi didesnę išliekamąją vertę.

– Ilgai ruošiate parodą? Kiek trunka ją surengti?

– Ilgai, maždaug 20 metų. Jeigu klausiate apie parodą, pavyzdžiui paskutinę – 20 metų, kitai parodai mažiau – kokius 8 metus.

– Kaip jūs ruošiate fotoalbumą? Ar kai fotografuojate, galvojate, kad kažkada padarysite parodą?

– Tai būna labai įvairiai, pirma ateina idėja, po to susidėlioja į vaizdus, paskui į rašinius. Svarbiausiai yra idėja, ką aš sugalvoju, ką sumąstau, o realizacijai galima ir pasikviesti ir talkas. Dažniausiai būnu pats sau autorius ir režisierius.

– Ar jaučiate poreikį, kad reikia kažką sukurti ar idėja gimsta spontaniškai?

– Labai įvairiai. Viena yra tai, kas man įdomu, kita – kas privalu. Pavyzdžiui kartais idėja gimsta drauge bendraujant su kitu kolega. Būna taip, kad ateina užsakymas sukurti knygą, komercinis užsakymas, arba tiesiog užsakymas. Būna ir taip, kad rinka diktuoja tą dalyką. Žinoma, Lietuvoje nedidelė rinka, sunku sulaukti užsakymų. Dažniausiai pats turi sugalvoti idėją ir po to ją įgyvendinti.

– Kiek laiko vystote idėją?

– Aš ją gimdau, nešioju, kaip kūdikėlį branginu. Dėlioju, įgyvendinu, paskui gimsta knyga. Štai kitą mėnesį pasaulį išvys nauja mūsų knyga. Profesorė visą gyvenimą tą knygą nešiojo, ją vystė, o mes drauge sukūrėme per kokius šešis metus.

– Turite dabar kažkokių planų?

– Taip, yra projektas, turiu planų kitiems metams. Degu darbu, esu užsiėmęs.

– Neatsikleisite jų?

– Galiu atskleisti. Bet čia daugiau yra mano ne kaip fotografo darbas, mano, sakykime, kaip knygos sudarytojo, kaip knygos koncepcijos kūrėjo darbas. Tai bus Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų archyvas, kurį man pasisekė surasti, kurį išlaikė vienas žmogus šiaurės rytų Lietuvoje, tvartelio pastogėje, iki šių dienų. Noriu padaryti tokią knygą. Mūsų dienas pasiekė apie 60 unikalių fotografijų. Knygą noriu parengti su komentarais, analitiniais ir publicistiniais apmąstymais. Šiandienos žmogui, jaunimui, kad žinotų, jog buvo tokių vyrų, pasirengusių mirti už laisvę.

– Jums yra svarbu priminti istoriją mūsų tautai?

– Man atrodo tai yra labai svarbu kiekvienam susipratusiam, išsilavinusiam žmogui. Mūsų atmintis turėtų būti ne tokia trumpa, mes turime žinoti iš kur mes atėjome.

– Mes šnekėjome apie fotoalbumus. Ar jūs galėtumėt išskirtį kokį nors albumą, kuriam įdėjote daugiausiai darbo? Kažkuo ypatingą albumą?

– Nežinau, jie man visi yra kaip mano vaikai, jie man yra visi svarbūs. Aš jiems visiems atiduodu savo energiją, savo dūšią, juos vienodai kuriu su tokiu pat entuziazmu, su vienoda gyvybe, ir jie visi yra svarbūs, nors yra labai skirtingi. Vienaip buvo įdomu rengti knygą apie automobilį Lietuvoje  („Automobilis Lietuvoje: 1918 – 1940“). Kitaip kūriau albumą „Arti Sartų“. Dar kitaip dabar rengiu knygą apie portretą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuris yra ne vien fotografinis darbas. Čia dirbu kaip fotografas, kaip ikonografas. Portretus surandu, reprodukuoju. Noriu parodyti tų laikų gyvenimą, kad jūs matytumėte, žinotumėte ir kiti žmonės žinotų kas buvo tada, kai nebuvo fotografijos.

– Mums teko matyti albumą, kur jūs fotografavote įvairius altorėlius bažnyčiose. Ar jums teko daug fotografuoti, reprodukuoti religinius reliktus?

–Teko daug. Čia dėkinga tema, nes vis dėlto daugiau kaip 20 metų bendrauju su profesore menotyrininke Marija Matušakaite. Ji yra vyresnio amžiaus, 87 metų. Labai šviesios galvos. Apie kokius 1960-1970 metus važinėdama po Lietuvos bažnyčias, domėdamasi kitais dalykais, ji pastebėjo įdomų dalyką – procesijų altorėlius, drožybą ir medžio išpjaustymą. Visa tai įsiminė, užsirašė. Išlaikė atmintyje iki šių dienų. Mes su kunigu nusprendėme įamžinti tuos altorėlius, kurie dar išlikę. Tai yra svarbu, nes jie jau nebenaudojami.

– Kodėl jūs nusprendėte tai fotografuoti?

– Man atrodo, kad yra svarbu tai išsaugoti žmonių atmintyje.

– Jūs labiau vertinate skaitmeninę ar juostinę fotografiją? Kuo jūs labiau užsiimate?

– Didžiąją gyvenimo dalį fotografavau su analoginėmis kameromis, juostiniais fotoaparatais. Man ir  šiuo metu labai patinka fotografuoti su senesniais fotoaparatais, bet dabar gyvenimas toks, kad tempas verčia imtis skaitmeninės technikos, kuri yra ištobulėjusi. Dabar fotografuoju su skaitmeninėmis kameromis. Kartais dubliuoju ir kartoju juostine kamera.

– Ar analoginė fotografija jums arčiau širdies, ja labiau pasitikite?

– Galima sakyti, kad taip. Negatyvai labiau brangūs nei skaitmeninės nuotraukos.

– O savo šeimoje pratinate savo dukras fotografuoti?

– Prievartos būdu neverčiu, tačiau viena iš jų savo noru lanko mano fotografijos būrelį, jai  įdomu. Džiaugiuosi, kad nors vienai įdomu.

– Ar jūs turėjote kokį nors mėgiamą fotografą, autoritetą?

– Mane labai patraukė lietuvių fotografo Antano Sutkaus kūryba. Taip pat Lietuvos fotografijos mokykla yra įdomi, visi iškilieji lietuvių fotografai: Antanas Macijauskas, Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas, Vitas Luckus, Liudas Ruikas. Jie puikūs meistrai, daug padarė savo laiku, sukūrė įdomių fotografijų.