J.Trinkūnas. Advento – Kalėdų dainos

Jonas Trinkūnas, www.alkas.lt 

Lietuvių liaudies dainas galima palyginti su kaimiška senovine krosnimi. Ji labai didelė ir užima bent ketvirtadalį pirkios kambario. Jos vertę ir reikalingumą patiriame užkūrę žiemą ir pašildę įšalusią erdvę. Šis palyginimas, manau, turi prasmę mūsų ir bet kuriuo kitu sunkmečiu.

Prisiminkime Sąjūdžio laikus, kurie kartais vadinami „dainuojančia revoliucija“. Tuo metu dainos ne tiek padėjo spręsti degančius reikalus, kiek išlaikyti dvasinę pusiausvrą ir darną. Mūsų tautai liaudies dainos ne kartą padėjo išgyventi – jos yra kaip šventa knyga.

Dabar gyvename Saulės laukimo metą, kalendoriškai vadinamą Adventu. Pažiūrėkime, ką pasakoja, kokias mintis ir jausmus žadina dzūkų senosios žiemos dainos. Tai padaryti padės Advento – Kalėdų dainos, paskelbtos „Lietuvių Liaudies dainyno“ XX tome ( 2007).

Adventinės dainos arba giesmės, kaip jas kartais vadino patys žmonės, turėjo apeiginę paskirtį.

Tos giesmės beveik neturi jokio krikščioniško turinio – nei ženklų, nei bažnytiškumo. Kodėl taip yra, galima aiškinti įvairiai. Dzūkai gyveno atokiai nuo didesnių miestų ir bažnyčių. Dar ir dabar Dzūkijoje

skamba gausybė senųjų liaudies dainų, kurių dar nespėjo sužlugdyti chorinė „kultūra“.

Įdomu, kad ir pačios giedotojos kartais aiškino, jog „dar pagonybės laikais giedojo itų giesmį“. Teigti, kad tai slavų dainų įtaka, nelabai galima, nes gretimose teritorijose gyveno rytų lietuviai arba jotvingiai, kurie išsaugojo savo dainavimą, nors ir suslavintu pavidalu. Teko lankytis Kobrino apylinkėse netoli Bresto ir kaimo moterims padainavome keletą dzūkiškų dainų. „Tai mūsų dainos“ – įvertino klausiusi gudė.

Kiekviena liaudies daina yra tarsi gyva būtybė, siekianti išlikti, nenumirti. Tam ji dažniausiai prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų, naujų laikmečių. O folkloristai jas surūšiuoja pagal tai, kur jos buvo aptiktos. Pavyzdžiui, kai kurios religinės senovės giesmės išliko „pasislėpusios“ tarp mėšlavežio dainų. Štai kodėl dainos išsaugojo senosios pasaulėžiūros ir religijos dalykus, nors sąlygų būta ir labai nepalankių. Taip yra todėl, kad dainos priklauso nerašytinei tradicijai ir netgi slavėjimas ar krikščioninimas nenuslopina baltiškojo paveldo.

Folkloristai aiškina, kad dzūkų adventinėse ir kalėdinėse dainose viešpatauja vestuvinė tema. Štai keli dainų poskyriai: Bernelis ieško sau mergelės; Atoja piršliai pas mergelę; Išeina mergelė už bernelio ir t.t. Beveik visas 400 dainų rinkinys apibūdintas kaip vestuvinio turinio. Vėlyvas rudens ir žiemos metas, esant mažiau darbų, buvo tinkamas pasiruošimui vestuvėms ir pačioms vestuvėms.

Vis dėlto šitos dainos nelaikomos vestuvinėmis. Nors dainose beveik neminimi senieji dievai, jos tiesiog alsuoja senąja protėvių religija. Neveltui kunigai buvo nepatenkinti „leliumų“ giedojimu.

Šimtai advento dainų apdainavo paukščių, bičių, žvėrelių gyvenimą, jų vargus ir džiaugsmus. Gana paminėti tų dainų pradžias: Vai graudinosi drabna paukštelė; Tu lapele lengvapėdė; Oi tu bitela, leliumoj; Oi tu kuosele, leliumoj ir t.t. Lietuvis gyveno gamtoje ir puikiai suprato jos vaikų rūpesčius, nes ir pats ją laikė savo motina. Taip ir vestuvių arba vestuvinio gyvenimo ypatumai buvo gretinami su gamtos gyvenimu. Vestuvinėse dainose sukaupta daugybė seniausios pasaulėžiūros ženklų.

Liaudies dainas nepakanka tik rūšiuoti, kaip tai daro folkloristai. Jas reikia mokėti skaityti ir perprasti mitologijos ir religijos požiūriu.

Paimkime vieną adventinių dainų poskyrį – „Negera mergelei svetimoje šalelėj, pas šešurą, anytą“. Iš tiesų, dainose galima įžvelgti mergelės skundą, bet daug svarbiau pastebėti tai, kas padeda įveikti vargą. Gera dešimtis šitų dainų – tai apeiginės giesmės, kuriomis kreipiamasi į mirusius protėvius, tėvą, motiną. Marčiai užduodama sunkiai įvykdoma užduotis – „parnešti vasaros sniego, žiemos šėko ir lauko ugnies“. Kaip suprasti mįslingą užduotį ir kaip ją įvykdyti? Vieninteliai pagalbininkai – mirę artimieji. Marti atlieka apeiginį veiksmą – ji basa bėga per tiltą ir sutinka tėvelį, atėjusį iš mirusiųjų šalies. Jis jai išaiškina sunkią užduotį ir pamoko kaip ją įvykdyti.

Tai labai svarbi senosios pasaulėžiūros nuostata – gyvųjų pagalbininkai yra mirę protėviai. Tą galima įžvelgti Vėlinių, Kūčių ir kituose kalendoriniuose papročiuose. Galima suprasti, kodėl dzūkai minėdavo net keletą „dziedų“ (protėvių) dienų, net Velykų metu būdavo einama į kapines prie artimųjų kapų. Adventinių dainų rinkinio įžanginį tekstą parašė Jurgita Ūsaitė. Ji rašo: „žmogus jautėsi dalimi pasaulio, kuriame gyvybė ir gerovė tiesiogiai priklausiusi nuo protėvių palankumo“. Ir dar – „nuo mirusių protėvių priklauso žemės vaisingumas ir žmonių gerovė“.

Žiemos laikotarpio dainas reikia ne tik giedoti, jas reikia studijuoti, kaip mūsų šventą raštą.