Vytautas Almanis, Žurnalas „Miškai“
Pakrikštijus liepyno ir beržynėlio augavietes „žemės ūkio naudmenomis“ nebūtinai gali sulaukti gerų derlių.
Tėvų žemės geografija
Dar gerai atsimenu savo tėvų žemės geografiją – kur kas būta: pieva, ganykla, molio kalnelis, raistelis, durpžemis – prieš daugybę metų ežero dugne nusistovėjęs dumblas, o dabar – derli žemė, beržynėlio laukymėje auganti trumpa, kieta žolė, kurią taip mėgo avys. Tarp įkalnės ir pievos siaura juosta besitęsiantis birus juodžemis, kur vėlgi kasmet gausiai derėjo bulvės ir visokios daržovės. Tad apie prastą derlių čia niekas ir nežinojo.
Pačioje apačioje, durpžemyje, buvo pieva. Esu suskaičiavęs joje per 40 žolių pavadinimų. Karves ir arklius tėvai šerdavo motiejukais, dobilais, o tos pievos šienas, kaip kokie vaistai, buvo tausojamas susirgus gyvuliui, veršiuojantis, jaunikliams. Kaip sakydavo tėvai, kadaise tos pievos vietoje augęs liepynas, kurio žydėjimo pasižiūrėti atvažiuodavę ponai iš tolimesnių vietų. Vėliau, kolūkiniais metais, dar iki melioracijos čia ėmė želti savaiminis beržynėlis.
Tėvai po darbų vakarais ilgai tardavosi ir ginčydavosi, kur ką sės ir kas iš to bus. Kiek atsimenu, tokių atskirų žemės sklypelių buvo bene 15–20, kur linai, avižos, dobilai, rugiai ar bulvės augo. Sėjama ir sodinama buvo tik ten, kur jiems labiausiai tiko.
Prievarta
Sovietinėje armijoje sakydavo: „Nenori – priversim, nemoki – išmokysim…“ Dėl to išmokymo, tai niekas ir nemokė, o štai prievartos buvo į valias. Taip atsitiko ir su mano tėvų žeme. Visu aršumu buvo diegiama stepinė žemdirbystė – vagos nuo vieno horizonto krašto iki kito. Tos 40 vaistingų pievos žolių atsidūrė sumaišytos giliai po žeme, ir kolūkis pasėjo ten miežius. Šie, vos sudygę, vėl sulindo atgal į žemę. Tas pats atsitiko ir su rugiais, kviečiais. Neperseniausiai šių buvusių pievų ėmėsi dabartiniai ūkininkai, netgi garsus ir turtingas žemės ūkio kooperatyvas „Šiaurės vilkas“. Sočiai dirva gavo įvairių nuodų – trąšų, – ir viskas perniek. Derliaus kaip nėr, taip nėr. Nebeliko ir buvusių žolynų, o vietoj jų želia, lenkdami žmogaus ūgį, kažkokie kieti, nemūsiški augalai. Taip pat nenori čia prigyti jokia paukščio ar vėjo atnešta medžio sėkla. Karklai, ir tie neželia.
Dabar ši buvusi dirvos įvairovė – juodžemis, molis, buvusio beržynėlio vieta, durpžemis perbraukta vienu valdininko rankos brūkšniu, dar parašytas 40 balų derlingumas, ir buvusi iki šiol įvairiapusė gyva žemė pakrikštyta žemės ūkio naudmenomis.
Kas prašė?
Mano pažįstamas pirmasis ūkininkas Akmenės rajone Stirbys bėdavojasi:
– Žemę išdirbu kaip pūką, tręšiu, viską darau, kad tik derlius būtų didesnis, o štai viename tokiame pusės hektaro plote nieko neišeina, nors tu ką daryk…
– Tai gal ten seniau augo miškas?
– 0, taip, – prisimena ūkininkas. – Prieš melioraciją ten buvo tankus beržynėlis.
Mano buvusiame durpžemyje, kur kadaise būta liepyno, taip pat niekas neauga ir neaugs. Tad reikėtų ją vėl iš naujo atkurti. Žemėtvarkos specialistai sako, kad žemės ūkio naudmenų negalima versti mišku. Jeigu ir gautum leidimą, tai jau yra nauja tvarka – turi bûti atlikti kadastriniai matavimai, kurie kainuoja labai brangiai. Žemė, kuri niekada nebuvo ariama, nes žmonės žinojo, ką daro, ir leido ten augti miškui, kur žydėjo ir pievų žolės, kaip niekur nieko, neišeinant iš kabinetų, buvo paversta žemės ūkio naudmenomis. Tik kas prašė tai daryti? Aš tikrai neprašiau išrauti miškelio, į pragaro gelmes suversti derlingą dirvos sluoksnį, o iš pačių apačių iškelti į paviršių smėlį. Aš taip pat nenorėjau, kad buldozeriais užverstų („Šiaurės vilkas“) vienintelį šiose plačiose apylinkėse šaltinį – žemgalių krašto upės Tervetės pradžią. Jeigu vėl norėsiu atkurti pirmykštį žemės pavidalą, (žmonės iš kabinetų man tai gali leisti arba neleisti), dar turėsiu mokėti, kaip koks kaltininkas, didelius pinigus. Lyg koks baudžiauninkas gavęs laisvę be žemės, aš dabar per tuos vadinamuosius kadastrinius matavimus privalau kaip ir išsipirkti savo žemę. Beje, tų matavimų savikaina yra tikrai nedidelė – gal keliasdešimt litų, o tie šimtai ar tūkstančiai paskaičiuoti žiūrint į debesis…
Ar jau laisvi, ar dar baudžiauninkai?
Diegiant stepinę žemdirbystę, Lietuvoje daug kas buvo sujaukta, subjaurota, kai kas nepataisomai pražudyta. Dabar reikėtų atkurti teisybę ir tvarką mūsų žemėje. Bet kur tau!
Dabartiniai valdininkai, lyg būtų tie patys, iš anų laikų, sako, jog niekaip negali nieko pakeisti, nes dabar jau esą kiti, šventi – europiniai – reikalavimai.
…Stori lietaus debesys vis šliaužia ir šliaužia nuo Rygos įlankos, savo papilvėm kliudydami molkalnio viršūnę. Jau permerkė lietus nugarą, nuo kastuvo sustingo pirštai, dar iki namų reikės minti dviračiu apie 17 kilometrų, tik nesijaučiu pavargęs. Šiandien man lyg ir kokia poilsio diena, nes esu savo žemėje, laisvas ir nuo nieko nepriklausomas.
