Šiandien lapkričio 30 d. 9.30 val. Seimo Pirmininko pavaduotojas, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas Stankevičius Seimo parodų galerijoje atidarė bendrinės lietuvių kalbos gramatikos kūrėjo Jono Jablonskio 150-osioms gimimo metinėms paminėti skirtą parodą „Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta“.
Parodoje rodomi dokumentai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų. Taip pat veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus fotografijų paroda kurioje galima pamatyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomus kalbininko asmeninius daiktus.
Lietuvių kalbos instituto direktorė, humanitarinių mokslų daktarė Jolanta Zabarskaitė apžvelgė J. Jablonskio darbus ir jų reikšmę kuriant bendrinės lietuvių kalbos vartosenos normas.
10.00 val. prasidėjo iškilmingas Jono Jablonskio 150-ųjų gimimo metinių minėjimas Lietuvos Respublikos Seimo plenariniame posėdyje.
Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, normintojas ir ugdytojas, neretai vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu gimė Naumiesčio, Kubilėlių kaime 1860 m. gruodžio 30 d. Būtent ji padėjo tvirtus pagrindus mūsų bendrinei kalbai.
Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės įžanginis žodis, pasakytas pradedant kalbininko Jono Jablonskio 150-ųjų gimimo metinių paminėjimą
Gerbiamieji paminėjimo svečiai,
Kolegės ir kolegos parlamentarai,
Gerbiamieji Jono Jablonskio artimieji!
Pradedame minėjimą, skirtą vieno iškiliausių Lietuvos kalbininkų, valstybės ir kultūros veikėjų, Jono Jablonskio 150-osioms gimimo metinėms.
Man visada šiek tiek apmaudu, kai Jonui Jablonskiui skiriama garbinga vieta gramatikos istorijoje, ir tarsi viskas tuo baigiasi. Bet, gerbiamieji, pamąstykime, ką reiškė mūsų tautai ir juo labiau valstybei, XX amžiaus pradžioje praktiškai iš naujo kuriančiai savąjį identitetą, turėti norminę kalbą?
Jeigu pritartume klasikinei sampratai, kad tautą kuria ir įtvirtina bendra žemė, bendros tradicijos ir bendra kalba, tai kaip tik pastarasis veiksnys buvo bene labiausiai pažeidžiamas. Po daugiau nei šimtą metų carinės Rusijos vykdytos rusinimo politikos, o prieš tai šimtmečius vykdyto lenkinimo, Lietuva tik per savo pasišventėlius, per knygnešius ir daraktorių mokyklas išsaugojo savo šaknis ir ėmėsi kurti bendrinę kalbą, kuri greitai tapo viešojo gyvenimo dalimi ir tarsi skiepas medyje natūraliai prigijo spaudoje, švietime, valstybės reikaluose ar ūkio tvarkyme. Todėl dar kartą sakau: neteisingas ir labai siauras būtų požiūris palikti Jono Jablonskio darbus tik kalbos mokslui, kalbos istorijai.
Visi jo raštai ir bendrinės kalbos kūrimas, visos teorinės formuluotės pagrįstos gyva tautos atmintimi, perteikta tautosakos, ir gyvu žodžiu, atsineštu iš valstiečio buities, iš studento, iš šalia esančio žmogaus. Tokie dalykai liudija puikią gramatinę, kalbinę klausą, bet kartu – ir itin atidžią tautinę klausą, dvasinę klausą.
Mokėkime deramai įvertinti šio žmogaus darbus, mokėkime deramai įsižiūrėti į šios asmenybės dvasią, savo dydžiu ir svarba prilygstančią Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus ir kitų didžių Lietuvos kūrėjų dvasiai.
Jono Jablonskio vietą ir nuopelnus mūsų tautai, kultūrai, mokslui priminti bei įvertinti kviečiu Seimo narį Arvydą Vidžiūną. Prašome į tribūną.
[kalba A. Vidžiūnas]
Dėkoju.
Mano noras ir palinkėjimas liekas tas pats, kurį išsakiau posėdžiui prasidedant: neleiskime valstybės masto asmenybėms likti tik nusipelniusiais ir gerbiamais mokslininkais. Matykime juos ir jų darbus šiek tiek platesniame horizonte, šiek tiek skvarbesnėje šviesoje – lietuvių tautos, Lietuvos valstybės kultūrinės ir dvasinės pilnatvės šviesoje. Ačiū.