Linas V. MEDELIS, www.alkas.lt

Atrodytų, visa Lenkija krūptelėjo ir baisiausiai pasipiktino, kai Lietuvos URM oficialiai paprašė jos valdžios objektyviau pažvelgti į vadinamąsias Lietuvos lenkų problemas. Maža Lietuva, švelniai užsiminusi, kad kaimynai tendencingai vertina faktus, o buitiškai tariant meluoja, pasielgė įžūliai.
Didelės Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas pareiškė, kad jo šalis reikalausianti, jog Lietuva laikytųsi europinių standartų lenkų mažumos atžvilgiu, pirmiausia turėdamas galvoje vis dar neišspręstą problemą – leidimą lenkiškas pavardes rašyti originalo kalba. Lietuvos Konstitucinis teismas atmetė tokią galimybę. Matyt, Lenkijoje nepaisant nieko būtų priimtas toks antikonstitucinis sprendimas, nes premjeras pagrūmojo: „Mes nenusileisime, bet ir nedarysime pernelyg brutalaus ar įžūlaus spaudimo.” („O galėtume. Spaudimas bus, tik gal ne pernelyg brutalus ar įžūlus“,- tikriausiai pridurtų jis mažiau oficialioje aplinkoje). Visame chore nebe pirmi metai girdisi pagrindinė tema: mes tiek daug padarėme Lietuvai, mes taip ją mylėjome, ji galėjo pelnyti dar didesnę meilę…
…Ir tai ne anekdotas. Iš senų laikų prisimenu vieną kriminalinę dramą. Moteriškė, nužudžiusi vyrą, teisinosi taip: „Aš taip jį mylėjau, taip mylėjau, o jis manęs – ne. Na, tai ir tvojau jam kirviu į pakaušį…“
Kraujo tema ne mano pradėta, bet tokių asociacijų ištakos čia pat: „Peilis investuotojo nugaroje“- taip pavadintas vienas skyrelis dideliame ponios Majos Narbutienės (Narbutt) labai tipiškame straipsnyje Lenkijos dienraščio „Rzeczpospolita” puslapiuose.
Išverstas Lietuvos spaudoje straipsnis vadinasi „Brolybės nebeliko nė pėdsako“ („Po braterstwie nie został ślad“).
Kritiškesniam ir bent kiek situaciją realiau suvokiančiam protui teiginiai jame galėtų pasirodyti visiškas marazmas. Ne itin blaiviam tai būtų skausmingas sielos šauksmas apie skriaudžiamus, persekiojamus, lietuviškos valdžios apiplėšinėjamus brolius lenkus. Peilis į nugarą (kirvis, vis dėl to, skambėtų geriau) – tai apie Lietuvos ir „Orlen Lietuva“ santykius, apie tai, kaip mūsų šalis elgiasi su investuotoju-gelbėtoju, kažkada optimistiškai žvelgusiu į šviesų rytojų. Kitą peilį (kirvį) į nugarą tikriausiai smeigė Čekija, nes tik dvi „Orlen“ koncerno gamyklos – Mažeikiuose ir ten – šiuo metu yra nuostolingos. Įdomu, ar Čekijos „Orlen“ benzinas taip pat yra brangiausias visame aplinkinių valstybių regione, kaip ir prie Baltijos? O gal gamykla Čekijoje nuostolinga, kad ši šalis – kaip ir Lietuva – nestato geležinkelių savo investuotojui, arba už naftos pervežimą nenori mokėti medžio drožlių transportavimo įkainiais, kaip norėtų „Orlen Lietuva“?
Matyt, Lietuvos geležinkelių vadovybė turi pagrindo parodyti pirštu: „Orlen Lietuva nesilaiko sąžiningo verslo principų ir dar nori, kad mes jiems palankia linkme persvarstytume pernai sudarytą sutartį”.
Na, „Orlen“ problemos tikriausiai lengvai išsprendžiamos šitą vadovybę tiesiog pakeitus išmaningesne, bet „kaip gali būti, kad beveik 20 metų tvirtinome, jog Lenkiją ir Lietuvą sieja geriausi santykiai per visą istoriją, o dabar tie santykiai yra blogiausi Europos Sąjungoje? Kas atsitiko strateginiams partneriams? O gal ši partnerystė buvo tik šūkis, kuris uždengdavo pražūtingą realybę?“ Šie M. Narbut užduodami klausimai veda iš proto.
Pražūtinga realybė
Tie straipsnio autorės klausimai greičiau retoriniai, bet yra visai konkrečių, nors jau žinomų, bet su naujomis interpretacijomis, klausimų, kurie neabejotinai žiauriai gadina mūsų šalių santykius.
Tikrai žiauriai, pavyzdžiui: Kodėl Vilniaus restoranuose nėra valgiaraščių lenkiškai? Kodėl lenkai, gyvenantys Vilniuje ir Vilniaus krašte, turi problemų dėl protėvių žemės susigrąžinimo (šiuo klausimu autorius visiškai solidarizuojasi su autore, nes beveik 20 metų negali atgauti senelio žemės, tiktai Kaune)? Kodėl lenkų švietimo nuopelnus sau nori prisiimti Lietuva, jei lenkų mokyklų tinklas – tai Sovietų Sąjungos nuopelnas? Kodėl Klaipėdoje nedraudžiami užrašai gotišku šriftu, o draudžiami užrašai lenkiškai? Kodėl Lietuvos radijo stotys transliuoja rusišką popsą, o jaunimas savo kalboje įterpia rusiškus žodžius – „cool“ eina pramaišiui su „zdorovo“?..
Autorė pati ir atsako į kai kuriuos įdomesnius klausimus. Pavyzdžiui: jeigu lenkai būtų atgavę žemes pavilniuje, šiandien visi jau būtų milijonieriai, būtų tapę Lietuvos finansiniu elitu; švietimo sistema yra skirta lituanizacijai; šalis vėl pateko į posovietinę kultūrinę erdvę, nes už politikus, palaikančius ryšius su Rusija, lietuviai balsuoja stebinančiai noriai…
Pastarajai tezei paremti atpasakojama buvusio VSD vadovo M.Laurinkaus spaudoje pagarsinta frazė, kad Lietuvoje veikia apie 3000 Rusijos žvalgybos agentų. Siaubingas pagausėjimas nuo to meto, kai šiam žmogui vadovaujant ir jo gimtadienio proga buvo pagautas, berods, tik vienas asmuo, susijęs su anos valstybės žvalgyba…
Paskelbus vertimą, pasipylė internautų atsiliepimai – lietuviškuose leidiniuose dešimteriopai daugiau, nei lenkiškuose, įskaitant ir skaičiusius originalą Lenkijoje. Bandant paviršutiniškai analizuoti anoniminių pasisakymų turinį, galima manyti, kad idiotų abiejose pusėse yra pakankamai, tačiau labiausiai į akis krenta du dalykai: 1) internautai lenkai fantastiškai iškreiptai žino istoriją; 2) taip, agresyvumo pakanka ir lietuviškoje skaitykloje, bet nepalyginamai daugiau analizės bei kvietimų (stebėtinai daug vietinių lenkų laiškelių) neeskaluoti temos, nes eskaluoti nėra ko.
Skaityti toliau:
L.Medelis. Ar Želigovskis kartais nebuvo strateginis partneris? (II)