1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegėje (Zarasų r.) gimė Kazimieras Būga. Neilgas jo gyvenimas nutrūko 1924 m. gruodžio 2 d. Karaliaučiuje, o palaidotas jis Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Vis dėlto Kazimieras Būga paliko vieną ryškiausių pėdsakų lietuvių kultūros istorijoje. Jį galima laikyti tikruoju lietuvių kalbos mokslo kūrėju. K. Būgos gimtadienio proga skelbiame jo 1922 m. parašytą ir Maironiui dedikuotą straipsnį “Vietų vardai – istorijos šaltinis“.
Iš „Kalbos ir senovės“ (Kaunas 1922) pratarmės mes jau žinome, kad mūsų kalba kalbininkui istorininkui gali atstoti archyvą, kuriame istorijos dokumentus sudaro ne tiktai bendriniai, bet ir tikriniai vardai. Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti. Žemės atsakas painumo yra lygiai painus, kaip ir senosios Pitijos. Todėl aiškintojui reikia būti gudriam ir atsargiam. Reikalaujamo gudrumo ir atsargumo aiškintojas turi mokytis lyginamojoje gramatikoje.
Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai. Vietoms vardus pramena žmonės. Vienos tautos praminti žemės vietoms vardai gali patapti ir kitos tautos žemėvardžiais. Tai atsitinka, kai svetima tauta įsibrauja ne į savo žemę. Įsibrovėliai naujokai daliai vietų palieka tuos pačius vardus, kokius rado vadinant senuosius to krašto gyventojus, daliai duoda naujus, iš kurių dažnas esti atsineštinis iš senosios tėviškės.
Manosios Lietuvos, Latvijos, Prūsų ir Gudo žemės vietų vardų studijos yra mane privedusios prie šių išvadų: 1) lietuvių ir latvių protėvių iki VI m. e. amžiui gyventa šių dienų Gudo žemėje (Minsko, Mogiliavo, Smolensko gub.) į šiaurę nuo Pripeties pagal Bereziną, Nemuno ir Dniepro augštupį, 2) šių dienų Latvijoje prieš latvių įkeliavimą gyventa suomių (lybių ir ėstų protėvių) giminės, 3) prieš lietuvių įsikūrimą Utenos, Dusetų, Salako, Kupiškio, Biržų apylinkėje gyventa sėlių tautos, Linkuvos, Joniškio, Žagarės apylinkėje – žiemgalių, Telšių, Rietavo, Skuodo, Klaipėdos apylinkėje – kuršių ir visoje Suvalkų žemėje – jotvingių, arba sūdų (sūduvių), tautos.
Iš vietų vardų, man rodos, galima bus artimoje ateityje surasti net ir tos stovynės, kuriose lietuvių ir latvių prieš patį jų įtraukimą į šių dienų sritį stovėta.
Vietų vardai (ypač upių vardai) rodo, kad latvių prieš pat įtraukimą į Latgalą ir Vidžemę gyventa rytinėje Vilniaus žemės dalyje. Latviai iš pastarosios savo stovynės, vadinasi, iš Vilniaus žemės rytų, į naująją savąją tėvynę Vidžemę ir Latgalą yra atsinešę šiuos vietų vardus: Gauja “Livländische Aa” su jos kairiuoju intaku Vija, Lata (Latvijas vietu vardi. I dal’a : Vidzemes vardi. Rīgā 1922 p. 33, 34; toliau skaitmens po latviškųjų vardų reiškia šitų knygų puslapį) arba Lapupes 70, Cena 54 (Cenas 58, Cenas tirelis 54), Lida 90, 111 arba Lidava 92, Ūla 88 (Ūlupji 50, Ūli 59), Pune 53 (Puni 55, Punińi, Punēni 22), Speras 58, Zasna (Rėzytės apylinkės ežeras). Visi tie vardai yra atsineštiniai. Visus juos randame Vilniaus žemės rytuose. Gauja su savo intaku (irgi kairiuoju!) Vija (nuo jos pramintas ir miesteliui vardas Vija – gud. Ivje) tebeteka Ašmenos apskrityje. Latos upę ir sodžių dar ir šiandien teberandame už 17 varstų nuo Ašmenos. Kena yra upė ir miestelis į rytus nuo Vilniaus. Lydos miestelis ir upė dar ir šiandien tebedėvi šį vardą nuo latvių išsikraustymo gadynės. Ūla atateka į Merkio upę iš Lydos apskrities. Punios upė įteka į Nemuną ties Punios miesteliu. Speros ežero, rodosi, turime ieškoti Žaslių apylinkėje. Žasnos sodžių, pramintą nuo upės ar ežero vardo, randame netoli Ašmenos.
Kai turėsim Vilniaus žemės vardų pilną rinkinį, tuomet, reikia tikėti, rasime daugiaus vardų, rodančių kitą kartą čia gyvenus latvius. Taigi, rinkim vietų vardus! Jie gyvai reikia rinkti, nes be jų mes negalėsim ištirti savo senovės.
1922 m. spalių 21 d.
(Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1961, t. 3, p. 491-492)
Visad galvojau, kad ‚alkas.lt‘ straipsnius parenka pagal svetimžodžių gausą :-]]
Kažin ar romuviai supras, kad Kazimiero Būgos straipsnis labai skiriasi nuo kitų rašliavonių.
Nustebau, ačiū.
Nuostabus rašinys – šlovė mūsų Didžiam kalbnininkui.
Kaip vietų vardai yra genties, tautos, valstybės istorijos šaltinis, taip ir žmogaus vardas, pavardė atspindi jo giminės istoriją, kilmę. Todėl labai svarbu yra žmogui išsaugoti savo identišką vardą, pavardę, nesvarbu kur jis begyventų. Taip pat labai svarbu vaikus vadinti lietuviškais, tautiniais arba jau seniai adaptuotais, sulietuvintais vardais. Toks žmogus bus visada Lietuvos ambasadorius ir savo vardu, pavarde sklebs, kokia yra jo kilmė, gal net galės paaiškinti kai kuriuos lietuvių kalbos dėsnius. Tarkim aš pati labai mielai aiškinu užsieničiams, dabartiniams savo bendrapiliečiams, kodėl mano pavardė nėra lygiai tokia pati, kaip mano vyro bei mano sūnų, kodėl jų pavardės baigiasi galūne -as, o mano galūne -ienė. Kodėl net ir mano mergautinė pavardė nėra tokia pati, kokią turi mano tėvas ir ne tokia, kokią turi brolis bei mama, nors tai yra viena ir ta pai mūsų šeimos pavardė. Jiems tai skamba kaip visai skirtingos pavardės. Ir tai žmonėms yra įdomu – vieni stebisi, kiti žavisi, treti dar kaip kitaip reaguoja, bet aš šitaip turiu progą savo pašnekovui pristatyti ne tik lietuvių kabos ypatybes, bet ir mūsų tautos sugebėjimą saugoti savo tradicijas, protėvių sukurtas vertybes. Ir prisisitayti, iš kur aš čia atvažiavau, kur yra mano šaknys bei širdis.
Taip pat labai įdomu, kai Vokietijoje girdžiu pavardes: Wowerait (Berlyno mero pavardė), Simonis, Schareyka ir kitas, kurios aiškiai pasako to žmogaus kilmę. Deja, ne visi net ir žino, kad tai baltiškos kilmės pavardės ir kad iš tikrųjų jo senelių, prosenelių yra gyventa baltiškose žemėse ir, be abejo, turėta baltiško kraujo.
turiu knyga1879metu pavadinimas saltinis.gal kas noretu pirkti?kaina sutartine.mano nr.860124050
kad ir kiek gerbiamas butu Buga, bet kalba netiesa…jo metu tai tik prasidejo, todel ir isvedziojimai tokie naivus…senoveje siose zemese plytejo vienos kalbos tauta, todel nieks nieko is nieko neuznese ir isvis latviai atsirado tik pries 600 metu kaip ir ju kalba, o Latgalos tarme igavo suomisku, rusisku, germanisku zodziu, net galuniu nukirtimai del to poveikio atsirado nekalbant apie ‘autentiskus’ zodzius…ta pati apie Jotvingius ir Prusus galima pasakyti
gadynė yra tada kai ora pagadini ir neissipagadzina gadas…siek tiek siukslina kalbininko kalba
Buga gyventu dabartiniu metu tai suprastu kad Letonia/Letovia ir Leta yra kilusi is saknies Liet…beje Lettonia ar Lettovia buvo vadinama Lietuva Mindaugo laikais kryzeiviu rastuose
Būga nuslėpė Basanavičiaus raštus ir viską stengėsi aiškinti per lietuvių kilmę iš Dniepro aukšupio.Tai buvo nesąžiningumas. Jo poveikyje Šapolos istorijoje apie dalies protėvių kilmę iš pietų nėra net užuominų. Satkevičius Edvardas labgebas@gmail.com.
„Maironiui dedikuotą straipsnį“ – Maroniui paskirtą staipsnį.